Žiūrint į azartiškas nuotraukas su skrajojančiais lenktyniniais automobiliais, retai pagalvojame, kokias apkrovas patiria ralio bolidai. Motoras, greičių dėžė, pusašiai, reduktoriai – tai tik dalis agregatų, kurie per varžybas patiria maksimalią apkrovą, ir tik kruopštaus ir kokybiško surinkimo dėka atlaiko šimtą ar daugiau kilometrų, įveikiamų „pilna rankena“. Šie agregatai reikalauja betarpiškos meilės iš savo prižiūrėtojų.
Sportinis automobilis – kaip mergina
Prieš kiekvienas varžybas peržiūrimos ir keičiamos visos bent kiek sudilusios pakabos dalys, tikrinama variklio, turbinos, greičių dėžės būklė. Jei standartiniame automobilyje tepalus keičiate kas 15000 ar 20 tūkst. kilometrų, tai sportinio variklio, greičių dėžės ar reduktoriaus tepalas keičiamas po kiekvienų varžybų.
Sportinis automobilis – kaip mergina, geriausia kai „laikoma“ vienose rankose. Kadangi ruošiant bolidą ir dedant saugos lankus, automobilis išrenkamas iki pliko kėbulo, ralio mechanikas tiesiogine žodžio prasme nuo varžto iki varžto būna perrinkęs visą automobilį. Jis žino visas jo silpnąsias ir stipriąsias puses. Tik tokiu būdu serviso zonoje galime matyti, kaip greičių dėžė ar reduktorius pakeičiami per keliasdešimt minučių. Tai procedūros, už kurias įprastame servise jūsų automobilį paimtų visai dienai, o už sąskaitą mokėtumėte kortele – kad neskaudėtų.
Tačiau labiausiai mane stebina mechanikų atsidavimas ir darbštumas varžybų metu. Sportininkams, kurie skundžiasi, kaip sunku startuoti anksti ryte, derėtų nors sykį į varžybas išriedėti kartu su savo mechanikais. Šie neretai starte laukia atvykstančių lenktyninkų jau 6 ar 7 val. ryto, o į garažą grįžta nakčia. Jei prieš varžybas ekipažas pasivažinėja grioviais ir apgadina automobilį, tai laukia ir bemiegė naktis.
Varžyboms kiekvieną sykį mechanikai įsikuria taip, lyg ketintų stovyklauti ištisą savaitę. Paruošiamos palapinės, darbo įrankiai, degalai, padangos, kruopščiausieji pasirūpina netgi sumuštiniais. O nuo tada, kai sportininkai pajuda pirmojo laiko kontrolės punkto link, visos komanda verčiasi per galvą, kad būtų pasiektas reikiamas sportinis rezultatas. Nesvarbu, ar tai reiškia plikomis rankomis keisti įkaitusią turbiną, ar per galingą lietų gulti į balą keisti greičių dėžės. Mūsų komandos vilkas Žygimantas Gražys sykį prieš svarbias varžybas net vienuolika parų nakvojo garaže. Sutikite, įspūdingas atkaklumas. Nes svarbiausia – bendras tikslas.
Per Saulės ralį turėjau šaunią progą pasidarbuoti su savaisiais mechanikais. Nuoširdžiai pripažinsiu, mechaniko duona – sunkus amatas. Tačiau tai miela širdžiai galimybė būti šio sporto dalimi. Gaila, kad mūsuose ralio mechanikas – ne visuomet tinkamai gerbiamas ir įvertintas . Tik labiausiai patyrę vilkai gali diktuoti savo sąlygas ir džiaugtis palankiausiomis darbo sąlygomis. Daugumai tenka dirbti daug ir sunkiai, o galų gale – ne visuomet sulaukti tinkamo atpildo.
Jei sportininkus garsina akivaizdūs rezultatai, mechaniko talentą pastebėti sunkiau, nes jis lieka „vartotojų“ šėšėlyje. Tik per ilgą laiką, rekomendacijų ir sportininkų gero žodžio dėka, kantriausi ir darbščiausi po truputį įsitvirtina rinkoje. Kita vertus, patyrę specialistai su nepriekaištinga reputacija – deficitas. Galbūt todėl geriausius mūsų šalies mechanikus pasirenka sportininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos ir kitų valstybių. Sėkmės jiems, jie to nusipelno.
