Ar įmanoma, kad „šefai“ ir „vairai“ susikalbėtų ir suprastų vienas kitą?
Tolimųjų reisų vairuotojai dažnai gauna minimalų darbo užmokestį. Kita, kur kas didesnė užmokesčio dalis, išmokama komandiruotei skirtais pinigais. Konfliktai tarp abejų pusių kyla dėl nesąžiningumo ir skirtingo darbo vertinimo.
Buvęs tolimųjų reisų vairuotojas Gintaras Kondrackis įkūrė krovininio transporto profesinę sąjungą, laimėjo teisinius ginčus su savo buvusia darboviete – didele logistikos bendrove.
„Priimdami į darbą darbdaviai siūlo 60, 65 ar 70 Eur už dieną. Bet sutartyje jie įrašo tik 500 Eur algą. Visa kita – dienpinigiai, kurie gali būti mažinami. Kol bus tokia tvarka, darbdaviai visą laiką suks į savo pusę, kad nereikėtų mokėti pinigų. Jeigu darbdavys jau priimdamas į darbą nenori fiksuoti jūsų algos sutartyje, jis į priekį nusimato, kad jus apgaus“, – sako G.Kondrackis.
Gintaras apibendrina: viena vertus vairuotojų trūksta. Tačiau jie sutinka su darbdavių primetamomis sąlygomis. Todėl reikia burtis, pasirašinėti kolektyvines sutartis. Po vieną vairuotojai nieko neišsikovos. Ir nereikia kaltinti darbo jėgos iš Rytų Europos antplūdžio.
Darbdavio argumentai
Ką apie tai kalba kita pusė? Kokios pagrindinės nesutarimų su vairuotojais priežastys? Sigitas Žilius, transporto įmonės savininkas, sako, kad darbo užmokestis yra sutarimo dalykas. Jei yra sutarta už konkretų darbą sumokėti konkrečią sumą, tai ir turi būti padaryta. Kita vertus, vairuotojas darbą turi atlikti sąžiningai: negerti, nevėluot, nevogti.
Kai nė viena pusė nenusileidžia, tiesio ieškoma Darbo ginčų komisijoje. Ką ji gali patarti? Plačiau apie tai – filmuotame pasakojime.
