Turbūt retam vairuotojui nepažįstama tokia situacija. Bet mes žinome, kad užsidegus perspėjimo lemputei, įprasti automobiliai nuvažiuos bent 50–100 kilometrų.
Elektromobilis siūlo kur kas įsimintinesnę patirtį. Pavyzdžiui, „Nissan Leaf“ perspėjimas apie besibaigiančią energiją nušviečia skydelį, kai nurodomas maždaug 25 kilometrams pakankamas energijos atsargų resursas. Vadinasi, reikia greičiau ieškoti elektros lizdo įkrovai. Kai galimas įveikti atstumas sumažėja maždaug iki 16 kilometrų, o baterijos įkrova krinta žemiau 6 procentų, „Leaf“ nebesiima prognozuoti likusių kilometrų skaičiaus.
Kas vyksta toliau?
Turėjau neplanuotą progą tai patikrinti vakarinėse Vilniaus spūstyse. Paties piko metu iš centro turėjau skubiai nuvažiuoti į miesto pakraštį, o tada – grįžti atgal į centrą, kuriame manęs laukia išsigelbėjimas – greitojo įkrovimo stotelė.
„Leaf“ borto kompiuteris man rodo, kad galiu nuvažiuoti 18 kilometrų atstumą. Bet šis kompiuteris niekada nestokoja optimizmo, o man pakeliui reiks įveikti ilgą įkalnę, kuri paprastai „suryja“ maždaug 3 kilometrams pakankamą energiją. Skaičiuoju, kad man iki krovimo stotelės teks įveikti maždaug 16 kilometrų atstumą. Savo ausimis girdėjau gamintojus tvirtinant, kad „Leaf“ borto kompiuteriui pranešus apie pasibaigusią energiją, ji ir bus pasibaigusi. Be to, baterijoms „nepatinka“ tokie ekstremalumai. Man – taip pat.
Teoriškai žinau, kad paskutinysis akumuliatoriaus pagalbos šauksmas turi būti skydelyje užsidegusi ikona su vėžliuko simboliu. Tuomet elektromobilis persijungia į patį taupiausią režimą ir, lėtai riedėdamas, dar gali įveikti 2–3 kilometrus.
Važiavau labai taupiai. Skirtingai nuo įprastų automobilių, kurių degalų sąnaudos spūstyse viršija visas ribas, elektromobilis daugiausiai energijos naudoja salono šildymui. Palengva besivilkdamas, jis reikalauja itin mažai energijos.
45 minutes besibraudamas per spūstis, pagaliau pasiekiau savo tikslą. Nemažai energijos sutaupiau, išjungęs salono šildytuvą ir šildydamas tik sėdynę bei vairą. Energiją pastariesiems tiekia atskiras, 12 voltų švino akumuliatorius, todėl mano kelionė dėl to nė kiek nesutrumpėjo.
Didžiąją įkalnę įveikiau palengva, o grįždamas atgal, joje regeneravau keliems kilometrams pakankamos energijos. Juk kiekvienas elektromobilio akceleratoriaus atleidimas verčia besisukančius ratus krauti akumuliatorių.
Iki krovimo stotelės likus porai kilometrų, „vėžliuko“ ikona dar nebuvo užsidegusi. Išbandžiau realią galimybę ją pamatyti: specialiai įjungiau šildytuvą ir vėl drąsiai įspaudžiau akceleratorių. „Vėžliukas“ taip ir nepasirodė. O aš realiai įveikiau net 2 kilometrais didesnį atstumą, nei man rodė optimizmą praradęs borto kompiuteris.
Kol gretimame restorane sudorojau arbatos puodelį, „Leaf“ akumuliatorius vėl buvo įkrautas maždaug 80-čia procentų. To man pakaks kitai dienai.