Dalinamės klubo narės tekstu.
„Mums nereikia keliauti į Romą. Ji čia, nes mūsų Roma – Vilnius.
Dar kartą supratau, už ką myliu šį miestą. Karštas vasaros vakaras, ant nosies akiniai nuo saulės, atraitotos marškinių rankovės ir štai, kaip ant sparnų skrendu Žvėrynu su savąja raudona „Vespa“. Vėjyje plazda marškiniai, gatvė esanti medžių pavėsyje suteikia gaivos. Leidžiuosi į Neries pakrantę ir prieš mano akis vienas paskui kitą kyla 6 oro balionai, spalvoti ir pilnais krepšiais nepabūgusių pasigrožėti Vilniumi iš aukšto smalsuolių, bet man šiandien šis miestas gražus ir nuo asfalto.
Įvažiuoju į senamiestį, kuriame tokiomis dienomis gyvenimas verda. Restoranų, kavinių terasos pilnos žmonių. Štai dvi draugės gurkšnoja vyną ir ramiai kalbasi, o kitoje gatvės pusėje kompanija šlamščia picą, jų bokaluose – balta alaus puta. Ant suolelio sėdi senyva moteris. Ji lesina balandžius, kuriuos nenuorama terjeras jei tik nutrūktų nuo pavadžio greit pakeltų į dangų.
Pravažiuodama pastebiu pažįstamą veidą, pypteliu ir pamatau maloniai nustebusias akis, deja negaliu stabtelėti, už manęs automobilis, tad belieka pasukti rankeną ir lėkti tolyn.
Turistų šiandien daug – grupėmis ir poromis, jie kiek atvėpusiais žandikauliais neskubėdami plaukia gatve, rankose žemėlapiai ant kaklo fotoaparatai. Pirštais jie vis beda į dangų, rodo vienas kitam spalvotus balionus, kurie ilgai kabo virš senamiesčio, tuomet fotografuojasi. Panašu, kad ten aukštai šiandien ramu, tad gerų kadrų visiems pavyks pagauti. Senamiestis pilnas maisto kvapų ir tik pasukus Antakalnio link, mane pasitinka liepos. Jos pilnos žiedų, o kvapas tiesiog užburia, rodos kvepia liepų medumi, net sunku patikėti, kad taip gali kvepėti didmiesčio gatvės. Stabtelėjusi prie šviesoforo ir laukdama žalio signalo pakeliu akis į dangų – virš manęs, žydras vakaro dangus. Prie Šv. Petro ir Povilo bazilikos apsisuku žiedu, nes noriu dar kartą pravažiuoti tomis siauromis gatvelėmis ir įsitikinti, kad nesapnuoju, kad visa tai tikra...
O mano Vilniau, tokį tave norėčiau parodyti kiekvienam.. „Vespa“ mylėtojai miestą mato kitokį, mūsų būrys pastaraisiais metais vis didėja. Mums, kitaip nei Italams, „Vespa“ – daugiau laisvalaikio transporto priemonė. Susitinkame pravėdinti galvų vėjyje po darbų, pabūti kartu, atrasti nepažintus maršrutus, o esant geriems orams daugelis, savo automobilius iškeičiame į „Vespa“ motorolerius.
Bendruomenė aktyvi, pilna iniciatyvių žmonių. Pastebime, kad daugėja ir istorinių „Vespa“ motorolerių, kurie visuomet traukia akį, tačiau reikalauja daugiau dėmesio, kartais vis bando savininko kantrybę, yra labiau kaprizingi, tačiau būryje yra žmogus, kuris myli techniką, laisvu nuo darbo laiku daug domisi „Vespa“ motoroleriais ir neatsisako padėti ištikus bėdai.
Savo tarpe turime ir užkietėjusį „Vespa“ mylėtoją, kuris nepabūgęs žiemos, šiais metais Sausio mėnesį nukeliavo iš Kauno į šiauriausią Europos tašką – Nordkapp ir Gegužę su 50cc „Vespa“ apvažiavo aplink Lietuvą pagal jos perimetrą 1260 km, iš kurių 960 km. įveikė per 24 valandas, taip pat yra ir keliautojų nuvažiavusių su Vespomis į jos gimtinę – Italiją ir grįžusių atgal. Kartu su Italų dienomis Vilniuje, „Vespa“ motorolerių mylėtojai renkasi į būrį ir kartu atidaro sezoną 2020m. birželio 6d. Nuo šiol mieste bičių bus daugiau ir mes vis priminsime, kad savo Italiją mes turime čia.“
