Mūsų tikslas parodyti lengvai randamas nuostabias Lietuvos vietas, kuriomis galite grižėtis neišlipdami iš automobilio (jei aplink yra žmonių) arba ir išlipę, jei gamtoje esate vienui vieni.
Labai paprastas ir patogus pasiūlymas šian savaitgaliui. Startavome iš Vilniaus ir pro Trakus bei Aukštadvarį pasukome Marijampolės kryptimi. Šis kelias – vaizdingas, vingiuotas. Juo važiuojant prieš akis atsiveria daugybė ežerų ir upių.
Neskubėkite ir mėgaukitės.
Trakus pravažiavome dėl suprantamų priežasčių. Tai – masinio turizmo vieta. Ir netgi prieš Trakus esantis Varnikų pažintinis takas nėra gera vieta būti „vienam gamtoje“.
Velnio duobė
Pirma stotelė – šalia Aukštadvario esanti Velnio duobė. Miestelyje radę rudą rodyklę sukame į dešinę (atvažiavus nuo Vilniaus), netrukus pasiekiame kartodromą (kairėje), iš karto už jo sukame kairėn ir dardame vieškeliu apie 4 km.
Šią vietą galima vertinti 4 iš 5 balų (viruso prevencijos prasme). Aikštelėje – vos du automobiliai (kai pažintinių takų aikštelės sausakimšos). Teritorija didelė, taigi išvengti žmonių nesunku.
Nors Velnio duobė apipinta legendomis ir padavimais (tarkime, kad tai yra nukritusio meteotito krateris), iš tiesų ši didžiulė piltuvo formos įduba susiformavo ištirpus ledynmečio luitui. Velnio duobės dugne yra susiformavusi pelkutė. Jos dugne durpių sluoksnis siekia beveik 10 metrų.
Legendų apie Velnio duobę yra daug, kaip jau minėjau. Jas geriausia skaityti nusileidus į duobę mediniais laiptais. Bet vieną pacituosiu.
Kadaise esą čia ant kalno stovėjusi bažnyčia. Kartą keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakęs – kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus. Dori žmonės dar galį girdėti bažnyčios varpų skambesį iš duobės dugno.
Grįžkime atgal į realybę. Pasigrožėti Velnio duobe galima ir neišlipant iš automobilio. Tiesa, matysite tik jos fragmentą.
Lepelionių piliakalnis
Šio gamtos paminklo nepastebėti sunku. Kelio reljefas, judant link Prienų, darosi labai banguotas, lyg „amerikietiški kalneliai“. Todėl, pakilus ant vieno iš kalnelių, kairėje pusėje atsiveria tikra Napoleono kepurė. Lepelionių piliakalnis dar vadinamas ir Baltakalniu.
Daugiau apie piliakalnį sužinosite pasigooglinę. Aš tik priminsiu, kad 1955, 1971 ir 2007 metais buvo atlikti išsamūs archeologiniai tyrinėjimai piliakalnyje ir papėdėje. Jų metu buvo rasta lipdytos keramikos ir grublėtu paviršiumi daiktų, įrodančių, kad čia būta senovinės gyvenvietės.
O kodėl piliakalnis vadinamas Napoleono kepure? Apie tai taip pat yra legenda. Neva Napoleonas jojo Marijampolės link. Pakilęs vėjo šuoras nubloškė karvedžio kepurę šalikelėn. Kariai ją sugriebė, tačiau išdidusis karvedys sustojo ir, pažvelgęs į žemėlapį, įsakė kariams ant vieškelio krašto palaidoti jo kepurę. Žemės kareiviai sėmė šalmais. Taip išaugo kalnelis, žymintis pusiaukelę tarp Paryžiaus ir Maskvos.
Beje, čia nesutikome nė vieno žmogaus, tad saugumo prasme Lepelionių piliakalnį vertiname 5 balais iš 5.
Daukšiai ir Amalvo durpynas
Birštoną ir Prienus paliekame ramybėje. Vairą sukame link Suvalkijos sostinės. Bet į ją irgi nevažiuosime. Ties Igliaukos sankryža, iki Marijampolės likus kiek daugiau nei 10 km, renkamės kairį posūkį Simno kryptimi, bet Šventaagio gyvenvietėje sukame į dešinę link Daukšių.
Šią vietą puikiai prisimenu iš vaikystės. Kiekvieną vasarą šalia Marijampolės driekdavosi dūmų gyvatė. O močiutė, žvelgdama į horizontą sakydavo: „vaikeli, vėl palios dega“. Tuomet nesuprasdavau, kas tos Palios. Bet dabar žinau. Tiesa, Palių durpynas yra kitoje kelio Prienai-Marijampolė pusėje. Mes pasukome pro Amalvo ežerą ir jo durpynus.
Neprivažiavę Daukšių dešinėje pusėje rasite apžvalgos aukštelę. Joje – ne gyvos dvasios. Taigi 5 balai iš 5. Norint pasigrožėti Amalvo ežeru ir „paliomis“, kurių durpynai vasarą liepsnoja, reikėtų žiūronų. Bet šiuo metu, dar nesužaliavus lapijai, galima nemažai įžiūrėti ir plika akimi.
Daukšių Šv.Jurgio bažnyčia pastatyta trišalėje sankryžoje, todėl aplink ją daug erdvės. Šventovė akį traukia savo akmenine architektūra. Anksčiau čia stovėjusi medinė bažnytėlė sudegė 1803 m. miestelio gaisro metu, o ši, akmeninė, pastatyta 1864 m.
Jei nuo bažnyčios pasuksite link Padovinio, netrukus pasieksite Varnupių piliakalnį. Šviečiant pavasario saulei jis atrodo tikrai galingai. Ir nė vieno žmogaus!
Padavimai pasakoja, kad jį žemes nešdami kepurėmis supylė senovės lietuviai, gindamiesi nuo kryžiuočių. Esą, aikštelės viduryje buvęs įrengtas rūsys, kuriame gyventojai paslėpė nuo kryžiuočių savo turtus. Šis padavimas buvo sudominęs lengvatikius lobių ieškotojus, kurie piliakalnio viduryje buvo iškasę didelę duobę. Karo metais piliakalnio viršūnėje buvo iškasti apkasai, o šlaituose – slėptuvės.
Jei nenorite pasiekti Marijampolės ir turite laisvo laiko į valias, grįžkite namo tuo pačiu keliu. Nes šiame maršrute tikrai gausu lankytinų vietų – visoms joms surašyti reikėtų atskio sąrašo. Į daugelį šių vietų veda informacinės rodyklės.Bet paminėsiu keletą: Vinco Mykolaičio-Putino gimtoji sodyba-muziejus, Šakališkių piliakalnis, Strėvos įgriuva ir t.t.
Kitame serijo straipsnyje skaitykite apie Meškos šiknos pelkę, Gaidžio kopą, Kiškio bažnyčios akmenį.
