Buvęs sostinės meras Artūras Zuokas neslėpdamas teikė prioritetą viešajam transportui – aktyviai buvo tiriami keleivių srautai, įvesti greitųjų autobusų maršrutai, atsirado daugiau tik viešajam transportui skirtų eismo juostų – šie pokyčiai padidino autobusais ir troleibusais keliaujančių žmonių skaičių apie dvylika procentų.
Jau pusmetį Vilniaus mero pareigas einantis Remigijus Šimašius teigia, kad spūsčių problemos sprendimas turėtų būti kompleksiškesnis – dėmesį reiktų dalinti po lygiai įvairioms susisiekimo rūšims.
Svarbu atstumas, o ne laikas
Vilnių galima būtų skirstyti į tris zonas, kurios ne visiškai susijusios su administracinėmis ribomis: centrinė, kur daugelis žmonių dirba, gyvenamoji, kur stovi daugiausia daugiabučių, ir priemiestinė, kur stūkso individualių gyvenamųjų namų kvartalai.
„Reikėtų kalbėti apie miesto tankinimą – jis turėtų būti labiau koncentruotas. Norint nukakti iš taško A į tašką B, reiktų ne didinti greitį, o mažinti atstumą. Natūralu, kad mažėjant atstumui, transporto problemos nelieka. Kuo daugiau žmonių gyvens arti darbo, vaikų darželių ir mokyklų, tuo visiems bus geriau“, – dėstė R.Šimašius.
Jo teigimu, šioje vietoje yra kompleksas priemonių. Pirmiausia – miesto planavimas, kad žmonės galėtų patogiai gyventi netoli darbo, netoli namų rastų parduotuvę, darželį, polikliniką ir t.t.
Kitas svarbus dalykas – kelionės pėstute. Vilniuje netrūksta gatvių, kurios pėstiesiems yra nepritaikytos. Miestai kartais išsiplečia taip, kad kai kurių vos pusę kilometro siekiančių atkarpų neįmanoma įveikti pėstute – tokių vietų netrūksta ir Vilniuje. Tai vietos, kur nutiestas asfalto gabalas, tačiau nėra nei šaligatvio, nei gatvės apšvietimo, o eismas – didelis. Su tuo susiję ir dviračiai.
„Mano tikslas – toks, kad viešuoju transportu būtų galima nuvažiuoti ne lėčiau nei asmeniniu, o patogumas būtų adekvatus. Viskas prasideda nuo to, kad ateini šaligatviu, kuris yra ne balos, o šaligatvis, ir lauki apšviestoje stotelėje, kurioje gali pasislėpti nuo lietaus, ir autobusas atvažiuoja laiku ir į jį telpi, o viduje nesmirdi“, – savo viziją nupasakojo politikas.
Įsisenėjusių ir ne kartą anksčiau bandytų spręsti problemų yra ne viena – pradedant viešojo transporto „stotelėmis“, kur tokią atstoja į žemę įkaltas stulpas ir šalia pastatyta betoninė šiukšliadėžė, baigiant pačiais autobusais, kurie neturi kondicionierių, yra seni ir dažnai genda. Viešasis transportas šiandien greičiu kai kuriuose maršrutuose gali prilygti asmeniniam automobiliui, tačiau komforto sąlygomis atsilieka šviesmečiu.
Būtini nauji keliai
Kalbėdamas apie ateities Vilnių, meras neslėpė – vakarinis aplinkkelis, kuris turėtų būti baigtas paskutiniais 2016-ųjų mėnesiais, nėra vienintelis naujas kelias.
Jau pradėti ar svarstomi pradėti projektavimo darbai ne vienos kitos svarbios atkarpos: Mykolo Lietuvio g. asfaltavimo (tai būtų vakarinio aplinkkelio pratęsimas nuo Ukmergės g. iki Mokslininkų g.), visiškai naujos Šiaurinės gatvės nuo vakarinio aplinkkelio iki Nemenčinės pl. tiesimo, Geležinio Vilko-Žalgirio g. sankryžos rekonstrukcijos ir kitų, tačiau šių objektų statyba dar nepatvirtinta – tokie grandioziniai projektai kainuoja ne vieną dešimtį milijonų eurų.
Be šių tik svarstomų projektų, jau patvirtinti Vilniaus miesto integruotų teritorijų vystymo programos prioritetai: 2016–2018 m. bus rekonstruota Linkmenų g. nuo Žalgirio iki Ozo g., iki 2017 m. bus rekonstruota dalis Šnipiškių, vadinamojo „Šanchajaus“, atkarpų – Kernavės, Daugėliškio, Fino, Krokuvos ir Giedraičių gatvės. 31 mln. eurų (25 mln. iš jų – Europos Sąjungos lėšos) bus skirta iki 2017-ųjų pabaigos turėsiančiai atsirasti Liepkalnio ir Žirnių g. dviejų lygių sankryžai.
Tokio dydžio ir taip augančiam miestui kaip Vilnius, turi būti normalus apvažiavimas. Turės ateiti laikas, kai ir nuo Molėtų plento iki Nemenčinės plento kelius reikės sujungti.
Be gatvių, jau patvirtintos ir naujų dviračių takų įrengimas – 2015–2020 m. Vilniuje bus įrengta apie pusšimtis kilometrų naujų dviračių trasų.
„Tokio dydžio ir taip augančiam miestui kaip Vilnius, turi būti normalus apvažiavimas. Turės ateiti laikas, kai ir nuo Molėtų plento iki Nemenčinės plento kelius reikės sujungti. Jeigu dabar žmogus nori nuvažiuoti iš Santariškių į Nemenčinę, jis turi įvažiuoti į labai apkrautą miesto dalį ir vėl iš jos išvažiuoti, kai galėtų visą tą srautą aplenkti. Tokių pavyzdžių daug ir kuo toliau, tuo jie darysis aktualesni“, – sakė R.Šimašius.
Jis pripažino, kad Šiaurės vakarinėje miesto dalyje eismo sąlygos šiandien yra gerokai sudėtingesnės nei buvo prieš kelerius metus – dėl vakarinio aplinkkelio statybos Buivydiškių, Zujūnų ir dar kelių rajonų gyventojai buvo atkirsti nuo anksčiau naudotų kelių ir yra priversti daryti kelių kilometrų apylankas. Pradėjus bet kurios kitos gatvės rekonstrukciją, aplinkinių gyventojų laukia tas pats – bent porą metų trunkantis kantrybės išbandymas.
Kalbėdamas apie tolesnę miesto viziją, politikas teigė, kad kelionė iš centrinės miesto dalies į periferinę neturėtų trukti ilgiau nei pusvalandį. Jeigu ji trunka ilgiau – miestas turi sisteminių transporto srautų valdymo problemų.
Šviesoforai sprendžia tik dalį problemų
Reguliuojant eismo srautus mieste, egzistuoja dar viena priemonė – šviesoforai. Daugelis sankryžų Vilniuje reguliuojama būtent šviesoforais, kurių veikimu patenkinti ne visi miestiečiai. R.Šimašius pripažino, kad ne visi šviesoforai Vilniuje veikia idealiai.
„Kai važiuoji automobiliu, visada kyla mintis – kodėl ta žalia šviesa taip trumpai dega. Kartais tos mintys būna pagrįstos, todėl kviečiu gyventojus siųsti pastabas „Susisiekimo paslaugoms“ – ne visose sankryžose yra jutikliai, kameros, ne visur galima greitai reaguoti į besikeičiantį eismą“, – kalbėjo meras.
Kita vertus, gatvės sukurtos ne tik vairuotojams – jas kartais turi kirsti ir pėstieji, kurie keliauja viešuoju transportu. Šiandien Vilniuje apie 60 proc. kelionių vyksta asmeniniais automobiliais, o apie 40 proc. – viešuoju transportu.
„Visi galvoja iš savo varpinės. Jeigu sėdi automobilyje, tai negalvoji apie tai, kaip pėsčiajam reikia kirsti tą gatvę. Pėsčiųjų komfortas yra taip pat svarbus. Jie nė kiek ne blogesni nei tie, kurie važiuoja automobiliu“, – lygino R.Šimašius.
Jis pridūrė, kad vairuotojams neretai kyla klausimas – kodėl, pavyzdžiui, Ukmergės gatvėje, naktį kartais dega raudoni šviesoforų signalai? Eismas tuo metu minimalus, juk galėtų visur mirksėti geltona, tačiau statistiškai nereguliuojamose vietose atsiranda mėgėjų ypač greitai pralėkti ta gatve. Tuomet pavojus pėstiesiems smarkiai padidėja – būtent gatvėse žuvusiųjų pėsčiųjų skaičius pastaraisiais metais Vilniuje grėsmingai didėjo.
Kol kas daromi mažiausiai kainuojantys prevenciniai veiksmai – keturių eismo juostų gatvėse su skiriamąja juosta spalio-lapkričio mėnesiais buvo įrengtos tvorelės, neleidžiančios pėstiesiems eiti ne per perėjas, tačiau jų efektyvumą bus galima ištirti po kelių mėnesių.
