„Kai dar buvau maža mergaitė, stebėdavau, kaip namuose audžia mano mama. Nors nei viena mano močiutė neaudė, mano mamai tai labai patiko, tad iš jos ir perėmiau šį amatą, – pasakojimą pradeda Irena. – Grįžusi iš mokyklos jai visada padėdavau. Kadangi anksčiau siūlų nebuvo galima nusipirkti, reikėjo avis laikyti, kad būtų iš ko siūlų susiverpti, tuomet juos nudažyti ir paruošti. Tad per vasarą ir rudenį susiruošdavome, o žiemomis ausdavome.“
Amatu užsiėmė su pertraukomis
„Kai išėjau iš tėvų namų, audimą pamiršau, mokiausi, sukūriau šeimą ir tik keliems metams praėjus pagalvojau, kad reikėtų atgaivinti šią veiklą. Tada gyvenome bute, čia atsivežiau stakles ir pradėjau austi. Tuo metu buvo populiaru ant sofos patiesti užtiesalą, tai juos ir audžiau. Tačiau laikui bėgant šis amatas ilgam nutrūko ir daug metų net neprisiliečiau prie staklių, – savo istorija dalijasi pašnekovė. – Kol galiausiai mane išrinko Girėnų bendruomenės pirmininke ir šiame pastate, kuriame dabar ir esame įsikūrę, buvo laisva erdvė.
Tada pagalvojau, jog reikėtų ir vėl imtis austi, nes nebuvau girdėjusi, kad mūsų rajone kur nors būtų audžiama. Susisiekiau su žmonėmis kaimuose, teiravausi, kas turi stakles ir gali parduoti ar atiduoti. Surinkusi reikalingus reikmenis ėmiausi įvairių darbelių,“ – džiaugiasi bendruomenės pirmininkė.
„Užsiėmiau tautinių prijuosčių ir juostelių audimu, o dabar su Zanavykų muziejumi dalyvaujame įvairiose mugėse, miesto šventėse, edukacijose – jas vedame tiek vaikams, tiek suaugusiems, – pasakoja renginių organizatore kultūros centre dirbanti Irena. Amatininkė įsitikinusi, kad kai nebeliks dabartinių darbų ir atsakomybių, audimas užims didžiąją dalį jos laiko.
Audimo subtilybės
„Didelis darbas yra vien audimo paruošimas ir apmetimas. Visus siūlus reikia pasiruošti, juos susišpūliuoti, tada nuo tų špūlių siūlai vyniojami ant mestuvų, o jie užima visą kambarį. Tada ant tų mestuvų užmeti siūlus – čia svarbu tiksliai skaičiuoti posmus, o paskui viską užtiesti ant staklių volo, siūlus sudėti į nytis, galiausiai per metalinį skietą perkišti siūlelius. Šis procesas tikrai ilgai užtrunka ir tam reikia kelių žmonių pagalbos.
Vaikystėje iš mamos perėmiau audimą, bet neišmokau apmetimo. Nežinojau, kaip užmetus 40 metrų siūlų jų nesupainioti, juos atrinkti, tvarkingai sudėlioti. Tik vėliau man parodė, kaip tai padaryti ir kitą kartą jau pati žinojau,“ – sudėtinga procesą aiškina Irena. „Yra ir mažos staklelės, – priduria Irena, – su jomis audžiu juosteles. Mažų staklelių paruošimas vyksta taip pat kaip ir didelių.“
„Šios karčiamos staklės pritaikytos pradžiamoksliams, nes paruoštas dvinytis audimas – pats paprasčiausias. Gali būti vis sudėtingesnis, keturnytis, su keturiomis nytimis ir keturiomis pakopomis, aštuonnytis ir t. t., bet čia specialiai turime patį paprasčiausia, kad bet kas mus aplankęs galėtų pabandyti austi,“ – pasakoja amatininkė ir pakviečia Vitoldą pirmą kartą gyvenime pabandyti austi.
Amatas gyvuos
Būdama įvairiausių rankdarbių mėgėja, Irena mano, kad audimo amatas neišnyks. „Žmogus, kuris turi geležinę kantrybę ir yra linkęs kruopščiai dirbti, lengvai gali pamilti audimo amatą. Labai džiugu, kai ateina jaunos mergaitės, jas išmokau austi, o jas ši veikla taip įtraukia, kad jos įsigyja stakles ir audžia namuose. Amato ateitis – jaunimo rankose, o kadangi vis atsiranda susidomėjusių, todėl tikiu ir viliuosi, kad šis amatas išliks.“
