„Ferrari“ kadaise buvo susikoncentravusi į automobilių sportą, todėl gamino labai veržlius, lengvus ir sportiškus automobilius. Perėjimas prie patogesnių GT nebuvo sudėtingas, tačiau žengti dar vieno žingsnelio į keturdurių automobilių pasaulį „Ferrari“, ačiū Dievui, nesiryžo.
Dizaineriai piešė įvairių automobilių siluetus, tačiau jie visada atrodė per daug kasdieniški. Tiesa, šios nuostatos dabar keičiasi ir Ferrari kaip tik dabar kuria kažką, kas bus panašu į pirmąjį markės visureigį. Apie tai pakalbėsime kada nors vėliau, tačiau dabar pažvelkime į unikalų „Ferrari Pinin“.
„Ferrari Pinin“ jums tikriausiai nėra girdėtas, tačiau geriau įsiskaitę į šio modelio pavadinimą atspėtumėte, kad tai – „Pininfarina“ dizaino namų kūrinys. „Pininfarina“ nuo pat pradžių palaikė glaudžius ryšius su „Ferrari“.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Sergio Pininfarina, tuo metu vadovavęs dizaino namams, nusprendė, kad Ferrari turi turėti didelį ir prabangų keturdurį limuziną, kuris pranoktų „Jaguar XJ“, „Mercedes-Benz 450 SEL 6.9“ ir, aišku, „Maserati Quattroporte“, kurio dizainą kūrė varžovas Giorgetto Giugiaro. Pats Pininfarina užduoties nesiėmė – ji buvo patikėta Leonardo Fioravanti ir jo komandai.
Fioravanti nusprendė, kad „Ferrari“ limuzinas privalo būti varomas 12 cilindrų varikliu, kuris per mechaninę pavarų dėžę suktų galinius automobilio ratus. Dizainui, žinoma, buvo skiriamas aukščiausias prioritetas. „Pinin“ turėjo būti įsimintinas ir palikti elegantiško automobilio įspūdį. Pro šalį važiuojant „Ferrari“ limuzinui visi turėjo atsisukti, tačiau jis negalėjo būti per daug radikalus ar rėžiantis akį. Na, o laikmečio mados reikalavo tiesių linijų ir žemo silueto.
Nauji žibintai leido suformuoti labai žemą automobilio nosį su į išorę riestomis grotelėmis. „Pinin“ priekis buvo paprastas, tačiau įsižiūrėjus geriau buvo galima pastebėti genialaus dizainerio prisilietimą. Limuzinas neturėjo ryškaus bamperio, o kapotą puošiančios linijos baigėsi ties grotelių apdaila. Ypač elegantiškai atrodo automobilio šoną puošianti gili linija, kuri slepia variklio gaubto ribas ir apatinę durelių rankenėlių dalį, o tada apsiveja aplink bagažinės dangtį. Gale buvo galima pamatyti kėbulo spalvos žibintus ir keturis išmetimo vamzdžius. „Pinin“ buvo sidabrinės, o ne tradicinės raudonos „Ferrari“ spalvos – juk automobilis turėjo būti subtiliai elegantiškas. Vidų puošė prabangios tabako spalvos odos apdaila.
Beje, kalbant apie „Ferrari“ eleganciją, „Pininfarina“ dizaineriai sugalvojo ir kaip limuzinui suteikti kupė automobilio išvaizdą. Priekinį ir centrinį statramsčius dengia tamsiai tonuotas stiklas, todėl ribos tarp durelių tarsi išnyksta. Taip kartu išryškinamas ir galinis statramstis bei stogo linija – „Ferrari Pinin“ ir šiandien atrodo kaip modernus ir išties stilingas automobilis. Tik kodėl jis nepasiekė serijinės gamybos?
„Pinin“ buvo pristatytas dar 1980-aisiais Turino automobilių parodoje. Pirmasis „Ferrari“ sedanas traukė dėmesį – prie jo plūdo žurnalistai ir parodos lankytojai. Pats Enzo Ferrari demonstravo susižavėjimą „Pinin“ dizainu ir ėmė kalbėti apie serijinę limuzino gamybą. Užkietėjęs lenktynininkas Enzo norėjo limuzino su „Ferrari“ logotipu! Tačiau šie planai toliau nepasistūmėjo.
Tiesa yra ta, kad „Ferrari“ automobiliai tais laikais turėjo trūkumų. Jie buvo nepatogūs, kai kur į kokybę buvo žiūrima pro pirštus. Pats Enzo Ferrari ne kartą yra sakęs, kad jam nesvarbu, jog automobilio kėbulas būtų tobulas. Tačiau „Ferrari“ vadovybė suprato, kad tai, kas atleistina superautomobiliui, taps milžinišku limuzino trūkumu. Juk „Pinin“ konkuruotų ir su „Mercedes“, ir net su „Rolls-Royce“ automobiliais – „Ferrari“ negalėjo prilygti limuzinų meistrų kokybei.
Koncepcinis „Pinin“ galiausiai atiteko į privačias rankas. 2010 metais automobilis netgi paverstas važiuojančia mašina – parodose „Pinin“ buvo demonstruojamas kaip muliažas be variklio, transmisijos ir svarbiausių važiuoklės komponentų. Šiuo metu unikalusis „Ferrari Pinin“ gyvena kažkur Kalifornijoje.
