Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos (JTAP) duomenimis, net 70 proc. (apie 24 mln. kubinių kilometrų) šio gėlo vandens yra... ledynų ar niekad nenutirpstančio sniego pavidalo.
Jei ir ši statistika nedaro įspūdžio, iš tiesų priblokšti turėtų faktas, kad tinkamo vartoti gėlo vandens atsargos sudaro mažiau nei 1 procentą visų gėlo vandens išteklių.
Įvairūs sprendimai
Daugybė šalių neturi galimybės gerti neužterštą vandenį. Labiausia kenčia Užsachario Afrikos, Pietų Azijos, taip pat Okeanijos valstybės. Visos pasaulio valstybės sukasi, kaip išmano, tad vanduo išgaunamas net keletu būdų: iš paviršinių vandenų (upių, ežerų), iš požeminių šaltinių, surenkamas lietus, rūkas, rasa ar sniegas, taip pat iš augalų ar išgaunamas gėlinant jūrų vandenį.
Labiau išsivysčiusios šalys vandenį tiekia centralizuotai, tačiau ir joms tenka pasistengti dėl vandens kokybės užtikrinimo. Daugiau kaip pusė Europos ir viso pasaulio valstybių geria centralizuotai tiekiamą upių ir ežerų vandenį, kurį privaloma nuolat ruošti naudojant įvairias chemines medžiagas. Kalbant apie artimiausius kaimynus – Rygos gyventojams centralizuotu vandentiekiu atkeliauja Dauguvos upės, o Talino gyventojams – Ilemistės ežero vanduo, kuris dezinfekuojamas ozonu.
Kokį vandenį geriame Lietuvoje? Galime tik lengviau atsikvėpti ir pasidžiaugti, kad Lietuva yra įsikūrusi virš plačių požeminio vandens šaltinių. Visoje šalyje centralizuotai tiekiamas ypač kokybiškas požeminis vanduo, kurio nereikia papildomai apdoroti cheminėmis medžiagomis. Gera žinia ir ta, kad vandenį naudodami tokiais kiekiais kaip dabar, nedarome žalos gamtai, nes sunaudojame tik penktadalį galimos normos ir požeminio vandens mums užteks neribotą laiką.
Vanduo – naudingoji iškasena
Kad vandenį būtų galima laikyti sveiku ir švariu, jame neturi būti mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, kurių koncentracija galėtų sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Gamtoje idealiai švaraus vandens nėra ir negali būti, nes vanduo – vienas geriausių tirpiklių . Nepaisant to, įvairiuose Lietuvos miestuose centralizuotai tiekiamas vanduo išgaunamas iš 40–180 m gylio gręžinių ir yra ypač švarus. Jis galėtų būti vadinamas mūsų naudingąja iškasena.
Bendrovės „Vilniaus vandenys“ Geriamojo vandens laboratorijos vadovė Ramunė Albrektienė pasakojo, kad lietuviško vandens kokybė pasižymi tuo, kad jis, glūdėdamas giliai po žeme, išvengia aplinkos ir mikrobiologinės taršos, ir norint jį paruošti centralizuotam tiekimui, nereikia sudėtingų vandens ruošimo technologijų, kuriose naudojami cheminiai reagentai.
„Priešingai nei dažnai nutinka su gruntiniais vandenimis, giluminių gręžinių vandenyje nitritų ir nitratų koncentracijos yra labai mažos ir neviršija leistinų koncentracijų – sakė specialistė. – Tiesa, Lietuvoje požeminiame vandenyje yra šalintinų medžiagų – jame yra kiek per daug geležies ir mangano. Norėčiau pabrėžti, kad šios medžiagos vandenyje atsiradusios natūraliai, dėl esančių uolienų ir jas visas galima nesunkiai pašalinti.“
Skaidrus, bet kupinas mikroelementų
Dėl geležies pertekliaus, kuris yra visiškai nekenksmingas sveikatai, vanduo įgauna rusvą atspalvį, o šios medžiagų perteklius pašalinamas vandenį aeruojant ir filtruojant per kvarcinio smėlio filtrus. O štai vandens kietumas priklauso nuo jame esančio kalcio ir magnio druskų.
„Žmonės vandenį filtruoja ir pašalina šiuos makroelementus. Taip, vanduo pasidaro minkštesnis, tačiau po to gyventojai bėga pirkti papildų ar geria mineralinį, kad panaikintų šių elementų trūkumą organizme. Kietesnis vanduo gal ir negerai arbatinukui, tačiau žmogui – priešingai“, – paaiškino R. Albrektienė.
Centralizuotai tiekiamame vandenyje be jau minėtos geležies ir mangano, taip pat yra ištirpę nedideli tokių naudingųjų mikroelementų kaip kalis, molibdenas, kobaltas ar stroncis kiekiai. Visi šie elementai yra būtini žmogaus organizmo funkcionavimui.