Registrų centro duomenimis, iki šiol bent jau formaliai veikia 1750 įmonių ir organizacijų, kurios buvo įkurtos 1990 metais. Sunkiau pasakyti, kiek jų vykdo realią veiklą šiandien, tačiau būtent tiek įmonių, kurios įkurtos nepriklausomybės aušroje, yra neišregistruotos.
1990-ųjų sąraše – ir gerai žinomos įmonės
Šiame ilgame sąraše – ir šiandien gerai žinomos įmonės, netgi savo sričių lyderės. Pavyzdžiui, 1990 metais įkurta padangų prekybos įmonė „Egzotika“ šiandien skelbiasi užimanti apie trečdalį padangų rinkos Lietuvoje.
Tais pačiais metais įkurtas knygų leidybos kooperatyvas Nr.412, dabar labiau žinoma kaip „Alma Littera“, yra knygų leidybos lyderis Lietuvoje. Energetikos pasaulyje gerai žinoma Žilinskio ir Ko, įkurta tais pačiais metais, šiandien dalyvauja svarbiausiuose energetikos projektuose.
Baldų ir tekstilės gamybos verslus suvienijęs koncernas SBA šįmet taip pat švenčia trisdešimtmetį. Šiandien gerai žinomos įmonės „Lifosa“, „Grąžtai“, „Vilniaus degtinė“ – taip pat buvo įkurtos 1990 metais. Garsieji Gariūnai 1990-uosius taip pat laiko savo pradžia.
Pirmosios bendrovės 1990-aisiais turėjo dirbti itin rizikingomis sąlygomis, tik tais metais įkurtas ir finansų rinką pradėjęs kontroliuoti Lietuvos bankas.
Beje, didžioji dalis įmonių įsteigta jau po to, kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Tačiau buvo ir tokių, kurie savo veiklą pradėjo pačiais nepriklausomybės atkūrimo priešaušriais.
Pirmasis jau po nepriklausomybės atkūrimo įsteigtas ir šiandien vis dar veikiantis juridinis asmuo, Juridinių asmenų registro duomenimis, yra Panevėžio sporto klubas „El-Eko Sport“, įregistruotas 1990 metų kovo 12 dieną.
Tarp tuščių lentynų – į leidybos verslą
Šiame ilgame sąraše dominuoja individualios įmonės – tai nesunku paaiškinti, nes pirmieji verslai kurti kooperatyvų pagrindu. Dar vienas į akis krentantis faktas – dauguma verslų 1990-aisiais kurti metų pabaigoje.
Leidybos grupė „Alma Littera“ irgi gimė 1990-aisiais, dar kooperatyvų eroje, tačiau jau buvo registruota kaip UAB.
„Mes buvome 412 įsteigta bendrovė Lietuvoje“, – prisiminė grupės vadovas Arvydas Andrijauskas. Kooperatyvui „Alna“, kuri vėliau išaugo į vieną didžiausių IT kompanijų, vadovavęs Valentinas Milaknis A.Andrijauskui tada pasiūlė steigti leidybos verslą. Jis pats spausdino įstatus ir rengė visus dokumentus, nors Lietuva buvo ką tik paskelbusi nepriklausomybę.
Pats A.Andrijauskas sako iki tol mėgęs daug skaityti, tačiau su leidybos veikla neturėjęs nieko bendra. O tuo metu Lietuvoje dominavo valstybinės leidyklos, priminė pašnekovas, jos spausdino knygas ir kitus leidinius pagal kvotas. Tiesa, jau buvo pasirodę kooperatyvų, „kurie leido visokias knygutes“.
Dingus cenzūrai griebė skaityti
Kaip pasakojo A.Andrijauskas, dingus cenzūrai Lietuvos gyventojai ėmė pirkti viską, kas tik išspausdinta jau be kontrolės iš viršaus, dažnai ta literatūra buvo abejotinos kokybės. Tačiau tiražai maloniai glostė širdį. Vėliau pradėti leisti anksčiau draustų knygų vertimai.
Viena pirmųjų leidyklos išleistų knygų – tuometinio Rusijos opozicijos lyderio Boriso Jelcino knyga „Išpažintis pasiūlyta tema“.
„Ligtol uždraustas vaisius buvo puikiai priimtas“, – šypsosi leidyklos vadovas. Kodėl ėmėsi rizikingo leidybos verslo? Pašnekovas pasakojo, kad atsiradus progai užimti laisvą rinką buvo nerta į naują veiklą. Tik vėliau teko važinėti po knygų parodas užsienyje ir stebėti, kaip veikia Vakarų leidyklos, ir sekti jų pavyzdžiu.
Vienai pirmųjų privačių leidyklų pradžioje didžiausias iššūkis buvo gauti popieriaus – šis buvo tiekiamas pagal kvotas, o jo gaudavo išskirtinai tik valstybinės leidyklos.
„Popieriaus buvo sudėtinga gauti, nes limituota. Ypač tai sunku tapo prasidėjus blokadai, todėl tekdavo į Kolos pusiasalį siųsti vagonus sviesto, o iš ten jau grįždavo reikalingas popierius – tai tokie natūriniai mainai“, – pasakojo leidyklos vadovas.
Taip pat buvo sudėtinga patekti ir į spaustuves, kuriose kvotas taip pat gaudavo valstybinės leidyklos. „Dabar spaustuvės kovoja dėl leidėjų, kad gautų darbo, o tada buvo viskas atvirkščiai“, – prisiminė jis.
Pirmosios knygos – grožinės literatūros, po to – Biblijos enciklopedija, kuri anksčiau buvo uždrausta leisti. „Per dvi savaites jos pardavėme 25 tūkstančius egzempliorių“, – prisiminė leidėjas. Tuomet pirmąkart išleistą „Krikštatėvį“ pardavė 75 tūkst. egzempliorių tiražu.
Beje, A.Andrijauskas prisipažįsta, kad šiandien dėl tuomet išleistų knygų šiek tiek gėda – viršelių dizainas dabar nepuoštų lentynų.
Gėrimų ieškojo Kauno kioskuose
A.Andrijauskas 1990-aisiais nėrė į jam visai naują leidybos verslą, o tai Irena Marozienė tais metais nusprendė pradėti privataus maitinimo verslą, kas tuo metu buvo naujovė. Vilniuje nedidelėse Taikomosios dailės muziejaus patalpose ji atidarė privačią kavinę ir dabar su šypsena prisimena metus, kai gėrimų tekdavo parsivežti iš užsienio arba ieškoti Kauno kioskuose.
„Tuo metu turėjau gerai apmokamą darbą, tačiau norėjosi kažko naujo, eiti į priekį. Privati kavinė kaip tik buvo tas sprendimas, nors niekas nesuprato, kodėl tai darome“, – 15min pasakojo verslininkė.
Ji iki šiandien yra išlaikiusi 1990 metų sausio 24 dieną išduotą Vilniaus Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimą išduoti leidimą kooperatinei įmonei „Geležinis vilkas“. Būtent tokiu pavadinimu ir atsidarė kavinė, o vėliau ir restoranas.
Šiandien verslininkė yra „Amatininkų užeigos“ savininkė. „Tuo metu parduotuvėse buvo tuščios lentynos, o mes savo kavinėje žmones jau pratinome prie prabangesnių gėrimų, įmantresnių patiekalų. Apskritai, maistas pagal talonus būdavo išduodamas, o mes staiga atidarome kavinę“, – pasakojo I.Marozienė.
Pradžios būta sunkios, o kelerius metus apie pelną buvo galima tik pasvajoti – žmonės pinigų tokioms kavinėms neturėjo. Net atsivežti prekes buvo sunku – benzino nebuvo dėl blokados. „Vaikščiojome pėsti, į Kauną vykdavome gėrimų, nes kioskuose jų jau būdavo“, – pasakojo verslininkė. Šokoladą tuomet veždavosi iš Vokietijos, kavą – iš Maskvos, alų – iš Vokietijos.
„Norėjosi klientams pasiūlyti geresnių gėrimų, kurių šiaip nenusipirksi. Taip buvo pamėgtas amaretas“, – pasakojo ji. Elitinė klientūra pastebėjo naują kavinę, nes kitur aptarnavimas vis dar gyveno sovietmetyje – nemandagios padavėjos dominavo. „Pirmieji klientai buvo žingeidūs, gana žinomi žmonės. Pavyko išvengti problemų ir su šešėliniu pasauliu, nes ir jie mėgdavo čia užeiti, tad reketo nebuvo“, – teigė pašnekovė.
Verslas kūrėsi tuomet, kai infliacija daužydavo lubas, o rubliai prarasdavo vertę. „Kiekvieną rytą atsikeldavome ir kainas rašydavome iš naujo. Pinigų vertės keitėsi labai greitai. Vakarais parsinešdavom pinigų maišą ir skaičiuodavome“, – juokėsi I.Marozienė. Tada išmoktos pamokos leido išsilaikyti versle iki šių dienų. Šiandien verslininkė didžiuojasi, kad tada, kai kūrėsi valstybė, ji privačiame versle jau sugebėjo diktuoti tam tikras madas, nors buvo daug kliūčių.
