Bet viso to galėjo ir nebūti, jei ne Jūratės palaikymas ir tikėjimas mylimuoju.
15min dalijasi pokalbiu apie surastą kretingiškių laimę ir iš to gimusį šeimos verslą „Arūno baldus Kretingoje“.
Pagal individualius užsakymus šeštus metus nestandartinių korpusinių baldų projektavimu, gamyba ir montavimu užsiimantys J. ir A. Zabičiai jau spėjo pagarsėti stilingais, kokybiškais ir ilgaamžiais gaminiais.
Bet jie patys to nesureikšmina: kur kas svarbiau, sako, mylima veikla ir kūrybos laisvė.
– Nuosavam verslui prireikė daug drąsos?
– Prieš krizę dirbau Klaipėdos medienos perdirbimo įmonėje. Ten ir pradėjau savo darbo su medžiu karjerą. Darbas sekėsi, esu tylus ramus žmogus, kokį darbą patikėsi, tokį įveiksiu.
Kol su žmona statėmės namą ir buvome paskolą pasiėmę, bijojau išeiti iš samdomo darbo. Bet priėmus šį sprendimą viskas keitėsi: abu nėrėme į veiklą ir dirbome nuo ryto septynių iki vakaro devynių.
Dabar jau viskas nusistovėjo, supratome, kad persidirbti nereikia, nes pasipila klaidos. Mūsų veikloje tikslumas labai svarbus.
– Kodėl žmonės nusprendžia gamintis išskirtinius baldus?
– Kiekvieni gamintojai pasižymi savais standartais, todėl ne visų jų baldai telpa individualiuose butuose ar namuose.
Kai kada juos perkant, o ne gaminant, lieka per daug vietos, kai kada stalviršiai neatitinka, taigi, niuansų daug. Dauguma klientų nori išskirtinių baldų.
– Būtent dėl jų ir tenka kas savaitę įveikti po tūkstantį kilometrų?
– Degalų sąnaudos susidaro nemažos, bet tenka keliauti į Mažeikius (ten būsimų baldų plokštes dažau) ir į Kauną (kai kuria detales imu iš jo).
Nuosavame versle labiausiai vertiname laisvę.
Galėčiau ir Klaipėdoje viską gauti, bet terminai labai ištęsti. Jei laukčiau du mėnesius, kol detales nudažys, niekaip į terminus netilpčiau.
O Mažeikiuose tam ir savaitės ar dviejų gana.
Milijonų neuždirba
– Minėjote, kad su užsakymais pats vienas sukatės. Ar nepritrūkstate darbo rankų?
– Šiandien mažai kas dirbti nori. Per karantiną įprato žmonės iš pašalpų gyventi. Kam dirbti?
Aš taip pat milijonų neuždirbu, bet pragyventi ir susitaupyti pavyksta. Nesu vienas.
Abu su žmona verčiamės: ji brėžinius braižo, sąmatas skaičiuoja, taip pat buhalteriją tvarko, o aš dirbu su gaminiais ir klientais.
– Ar pavyksta su užsakovais susikalbėti: nėra labai įnoringi?
– Stengiuosi suprasti ir įsiklausyti į kiekvieno jų norus, patarti dėl spalvų ir medžiagų.
O jei matau, kad nepavyks, argumentuotai įtikinu, kodėl ne. Paklausę ir patikėję manimi džiaugiasi.
Žinoma, ne iš karto viskas atėjo: reikėjo ir man įdirbio, kaip su klientais susikalbėti. Dabar pavyksta surasti aukso vidurį.
Nors dar nuo rinkos, su kuria dirbi, labai priklauso darbų eiga.
Lietuvoje darbai pradedami, kai tik pasirašoma sutartis, tuo metu skandinavai skaičiuoja kiek kitaip, nuo tada, kai pradeda su užsakovu bendrauti.
Todėl dirbant su jais esu patyręs bemiegių naktų (turėjau į Švediją virtuvę pagaminti ir išvežti). Bet nekantraujančių visur pasitaiko.
Atrodytų, vos tik pradedu dirbti, nė dvi savaitės nepraeina, o žmogus ima skambinėti ir klausinėti, kaip sekasi ir kada atvešiu pabaigtą kūrinį?
Atsakau, kad kai tik pagaminsiu, prieš kelias dienas pranešiu ir atvešiu. Tada liaujasi. Pasitikėjimo nėra.
– Kas labiausiai praverčia bendraujant su klientais?
– Ramybė ir nuoširdumas. Kartais pakanka klientą išklausyti ir daug kas išsisprendžia.
– Kur iškeliauja jūsų pagaminti baldai?
– Vienu metu jie „važiavo“ į Švediją, dabar – į Norvegiją, taip pat – aplink Klaipėdą, Palangą, Šventąją, Mažeikius ir pan.
– Žmonės, įsirengiantys butus, pastebėjo, kad labai šoktelėjo kainos. Kas labiausiai išbrangina baldus?
– Pateiksiu pavyzdį: klasikinių virtuvės durelių kvadratas kainuoja šimtą eurų, o su frezavimu ir pusantro šimto eurų išeina.
Taigi labai priklauso kaskart nuo to, ko klientas nori. Kainą nulemia daug veiksnių: pasirinktos medžiagos, konstrukcijos sudėtingumas, apdirbimas, dažymas ir pan.
Šiuo metu dirbu su itališkomis, austriškomis ir belgiškomis medžio plokštėmis (gamintojas jų garantiją suteikia), lenkiškų atsisakiau dėl prastesnės kokybės.
Darbų pametėjo ir karantinas
– Ką dažniausiai tenka gaminti?
– Virtuvinius baldus, spintas, komodos, spinteles prie lovos („tumbačkas“ vadinamas).
Dar iki pandemijos pagamindavome užsakymą per tris mėnesius, dabar dėl medžiagų trūkumo tapo sunkiau prognozuoti darbų trukmę.
Taip pat labai padaugėjo vietinių užsakymų: Palangoje, Šventojoje. Vilniečiai ir kauniečiai įsigijo butų pajūryje, tai pastaruoju metu su jais tedirbu.
– Nors savęs verslininku ir nevadinate, kas jums smagiausia dirbant sau?
– Labiausiai vertinu laisvę: galimybę planuoti savo darbo laiką. Kai pagalvoju, kaip dirba kiti prie staklių visą dieną stovėdami... Nieko nematydami ir su niekuo nebendraudami...
Dirbti sau yra labai daug privalumų. Labai svarbu būti visapusiškam, turėti supratimą apie baldų madas ir tendencijas, klientai dažnai nusižiūri interjero nuotraukų ir prašo ir jiems taip pagaminti.
– Kaip klientai apie jus sužino?
– Mums tinka principas „iš lūpų į lūpas”. Pagaminu virtuvinį komplektą, žiūrėk, po dienos kitos jau skambina kliento kaimynas, tokio paties prašydamas. Reklaminiu veidu dirba ir pats meistras (juokiasi).
– O kaip patekote į „Swedbank“ smulkiojo verslo bendruomenę „Kiekvienas gali“?
– Žmona pasirūpino, kad papulčiau į banko bendruomenę. Ten pat ir įmonės sąskaitą turime, greičiausiai todėl ir bendruomenėje esame.
