15min aprašė vieną pavyzdį, kaip daug metų slaugytojas iš Lietuvos darbino norvego Nilso Paulseno netiesiogiai valdomas „Orange“ verslo tinklas. Kai kurių lietuvių skandinaviškos svajonės dirbant įmonėje apkarto. Po 15min tyrimo ši įmonių grupė atsidūrė Lietuvos institucijų akiratyje. Bet tai – tik ledkalnio viršūnė. Komandiruočių principu užsienyje įdarbintų lietuvių, „Sodros“ duomenimis, gali būti dešimtys tūkstančių.
Tokie žmonės gali nukentėti. Nors realiai jie dirba užsienio valstybėse, oficialiai darbuotojai yra įdarbinami Lietuvoje ir tik siunčiami į užsienio komandiruotes. Įdarbinimo schema sukasi taip, kad ne visas darbuotojų gaunamas atlygis iš tiesų yra darbo užmokestis.
Dalį jo sudaro dienpinigiai už komandiruotes, nuo kurių gali būti nemokami jokie mokesčiai. O atėjus laikui Lietuvoje gauti socialines garantijas: pensijas, motinystės, tėvystės, nedarbo išmokas žmonės gali nusivilti. Jie gaus tik tokio dydžio išmokas, kiek yra sumokėję mokesčių.
Tokia darbuotojų įdarbinimo schema pagal dabar galiojančius įstatymus yra visiškai teisėta, bet nebūtinai teisinga. Pagal VMI skelbiamą dienpinigių apmokestinimo tvarką, jei darbuotojo mėnesinis atlyginimas yra lygus ar didesnis už 494 eurus, tuomet likusi dienpinigių suma gyventojų pajamų mokesčiu yra neapmokestinama. Tokiu atveju užsienyje dirbantys lietuviai į rankas gali gauti nemažą pinigų sumą, tačiau tik nuo mažos atlygio dalies jiems bus skaičiuojamos socialinės garantijos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis 15min studijoje antradienį teigė, kad toks darbo užmokesčio bei dienpinigių balansas yra neadekvatus ir bus bandoma jį pakeisti taip, kad didesnę žmonių atlyginimo dalį nei dabar iš tiesų sudarytų darbo užmokestis.
– Kaip jūs pats vertinate susidariusią situaciją su komandiruojamais darbuotojais?
– Klausimas tikrai yra nevienareikšmis. Tų, kuriuos jūs iškėlėt, jie yra labai aiškūs, akivaizdūs ir juos turime spręsti ir jau šiuo metu vyksta sprendžiamieji darbai. Bet taip pat tai yra nevienareikšmis klausimas, nes komandiruojami darbuotojai arba bendrai sektoriai, kurie užtikrina tą komandiruojamų darbą, sudaro gan didelę dalį mūsų vidaus produkto.
Pavyzdžiui, vienas labiausiai besinaudojančių komandiruojamais darbuotojais sektorių yra transporto sektorius. Ir jis sudaro 14 proc. bendro vidaus produkto. Ir čia mes esame tam tikroje situacijoje. Jeigu taip žiūri iš socialinės pusės, aš kaip socialinės apsaugos ir darbo ministras, tai norėtųsi kiek galima labiau užtikrinti žmonėms socialines garantijas, kurios jiems nėra užtikrinamos, kai dalis, kitą kartą ir didžioji dalis, darbo užmokesčio išmokama dienpinigiais.
Tačiau suprantame, kad tai yra konkurencinis įrankis, kurį naudoja ne tik Lietuva, bet ir kitos rytų ir vidurio Europos šalys, dalyvauti mobilių darbuotojų rinkoje, užtikrinti tam tikrą darbuotojų mobilumą ir greitą reagavimą. Tas konkurencinis įrankis įgalina sukurti darbo vietas ir prisidėti prie žmonių gerovės, ta prasme, kad tai vis tiek yra darbo vietos, ir prie bendro vidaus produkto, reiškiasi atneša naudą ir visuomenei. Čia mes turime kartu ieškoti sprendimų. Jeigu yra piktnaudžiavimo atvejai, vienareikšmiai iš karto turėtų būti sprendžiami. Ir tai yra daroma. Mūsų Valstybinė darbo inspekcija gana daug darbuojasi toje srityje kartu su partneriais užsienyje.
Pati teisinė bazė, kuri dabar yra susiklojusi, kai lyg ir yra teisėta ta veikla, bet kaip jūs pati ir bendrai 15min teigia, kad tai yra neteisinga. Aš tam pritarčiau, kad dauguma atvejų, jeigu dienpinigiais išmokama didžioji dalis atlyginimo, tai yra neteisinga, socialiai neteisinga. Tai turėtų keistis, tačiau, kaip sakau, negalima labai grubiai, kitu atveju žmonėms pablogintume sąlygas ir tie darbai, kurie yra laikini... Mes galim iškristi iš tokios konkurencinės kovos.
– Darbai laikini, bet kai kurie darbuotojai tokiu principu dirba vos ne visą gyvenimą, kaip minėti vilkikų vairuotojai. Kas bus, kai jiems ateis pensija?
– Čia yra didžiulis klausimas. Čia ne tik apie pensiją, kalbame ir apie ligą, jeigu žmogus suserga, jis gauna kompensaciją tik už tą dalį, kur jam yra mokamas darbo užmokestis jau be visų dienpinigių. Kaip ir atostogų laikas, jam išmokama tik ta dalis nuo darbo užmokesčio. Ir tai nėra teisinga. Mes čia sutariam.
Mano, atėjusio į ministro postą, nustebimas yra tas, kad mes Lietuvoje šitą temą labai mažai keliame. Ir tada klausiu, kieno čia yra suokalbis? Ar tai yra darbdavio ir darbuotojo suokalbis, darbuotojas galbūt irgi sako: geriau, sumokėk man dienpinigiais, bet daugiau. Gali būti, kad tame yra suokalbis. Taip pat, kaip čia yra, kodėl profesinės sąjungos nėra tokios aktyvios, kad stotų už darbuotojus ir taip rimtai kovotų, kad kiekvienos Trišalės tarybos susitikime būtų šitas klausimas ant stalo iš profesinių sąjungų. Taip nėra.
Ypač, kai matau, kad komandiruojamais darbuotojais labiau rūpinasi Europa. Aišku, jie žiūri iš kitos pusės, nes mes jiems esame kaip konkurentai, kad mes galėdami mokėti tokiu būdu, kitą kartą ir mažesnius atlyginimus negu jų vidurkiai, įsiterpiame į tą konkurencinę kovą ir taip Europai keliame problemų. Dėl to Prancūzija ir kitos šalys siekia, kad Europos Komisijos komandiruojamų darbuotojų direktyva būtų kiek įmanoma kietesnė. Bet kita prasme, išeina, kad jie labiau rūpinasi mūsų darbuotojais norėdami, kad mes užtikrintume pilną darbo užmokestį, o ne per dienpinigius. Išeina taip, kad mumis Europa rūpinasi turėdama savo motyvų, o mes savo žmonėmis nepasirūpiname pakankamai.
– Bet kai kurie Lietuvos politikai prieštarauja šiai Europos direktyvai, kokia yra bendra Lietuvos pozicija?
Man atrodo, darbo užmokesčio ir dienpinigių balansas yra iškreiptas. Kitų metų pirmame posėdyje mes jau iš ministerijos ateisime su dokumentais ir siūlysime tą balansą perkeisti būtent darbo užmokesčio naudai.
– Dėl to, kad tai yra sektorius, kuris sudaro bendrojo vidaus produkto didelę dalį ir įdarbina daug darbuotojų ir tai yra pajamos, kurias gauna ir įmonės, ir darbuotojai. Kad nebūtų tokio grubaus konkurencinio uždraudimo iš Europos Sąjungos, mes siekdami, kad galėtų dalyvauti mūsų įmonės šioje kovoje už rinką, buvome labai atsargūs ir kitą kartą net ir priešinomės tam tikrom nuostatom.
Tačiau yra rastas bendras susitarimas. Viena iš detalių toje direktyvoje yra, kad komandiruojamas darbas bus iki 18 mėnesių. Po 18 mėnesių žmogus arba turės įsidarbinti toje vietoje tiesiogiai, arba nebegalės būti įdarbinamas iš nacionalinės šalies. Čia vienas iš sutarimų.
– Jeigu žmogus ateina pas Lietuvos darbdavį, lanko užsienio kalbos kursus, tarkime, norvegų kalbos kursus, išmoksta kalbą, vėliau įsidarbina Norvegijoje ir nuolatos dirba toje pačioje įstaigoje, tarkime, toje pačioje ligoninėje. Žmogus keturias savaites padirba Norvegijoje, dviem grįžta į Lietuvą, vėliau vėl važiuoja į tą pačią įstaigą. Ar tai mes iš viso, jūsų nuomone, galime laikyti komandiruote?
– Čia aš irgi sutikčiau, kad kelia rimtų klausimų, nes komandiruojamų darbų pobūdis yra laikinumas, kad nuvažiuojame, padarome tam tikrą darbą ir grįžtame. Jeigu yra nuolatinio darbo pobūdis, iš tiesų rimtai keltinas klausimas, ar tai yra komandiruojamas darbas. Pats darbo pobūdis nėra laikinas, tai yra nuolatinis darbas. Čia galima įžvelgti tam tikrų neatitikimų ir galbūt net piktnaudžiavimo.
– Bet tai yra visiškai teisėta, nes pagal įstatymus komandiruote laikomas žmogaus išvykimas į užsienį ne ilgesniam nei 183 dienų terminui. Kaip jums atrodo, ar 183 dienos nėra per ilgas laiko tarpas vienai komandiruotei?
– Pagrindinis ir aštriausias klausimas yra socialinių garantijų ir čia, mano galva, tikrai yra disbalansas. Dar reikėtų pasakyti, kad dienpinigiai gali būti apmokestinami, jeigu atlyginimas neviršija 1,3 koeficiento padauginto iš minimalios mėnesinės algos (jei atlyginimas yra iki 494 eurų sumos – aut. pas.). Bet jeigu virš tos sumos (atlyginimas yra lygus arba viršija 494 eurus – aut. pas.), tada jie jau nebeapmokestinami. Man atrodo, tas darbo užmokesčio ir dienpinigių balansas yra iškreiptas.
Tai turėtų keistis, tačiau kaip sakau, negalima labai grubiai, kitu atveju žmonėms pablogintume sąlygas. Mes galim iškristi iš tokios konkurencinės kovos.
Tas balansas buvo sutartas Trišalėje taryboje (profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės atstovų sudaryta institucija – aut. pas.) Trišalėje taryboje jis turi būti ir persitartas. Čia yra darbuotojo, darbdavio ir aišku, valstybės, kuri rūpinasi socialinėmis garantijomis, klausimas ir ten jis turi būti sutartas. Kitų metų pirmame posėdyje mes jau iš ministerijos ateisime su dokumentais ir siūlysime tą balansą perkeisti būtent darbo užmokesčio naudai.
– Dabar jeigu žmogus uždirba 494 eurus darbo užmokesčio, likusi atlyginimo dalis mokama neapmokestinamais dienpinigiais ir atėjus laikui gauti socialines garantijas – pensijas, motinystės, tėvystės, ligos išmokas, žmogus jas gaus tik nuo darbo užmokesčio, ne nuo dienpinigių. Jūs sakėte, kad bandysite persiderėti dėl šio klausimo. Koks, jūsų nuomone, tas balansas turėtų būti?
– Balansas turėtų būti didesnis darbo užmokesčio naudai. Riba, nuo kada nebeapmokestinami dienpinigiai, turėtų būti daug aukštesnė. Kol kas skaičiuojame, koks mums atrodo adekvatus siūlymas, ir tada teiksime. Tada derybos prasidės, tikėtina, kad profsąjungos sieks didesnio, darbdaviai mažesnio skaičiaus. Bet aš manau, kad mes tikrai persiderėsime kitas sąlygas.
– Ar ši schema, kai dalis atlyginimo mokama neapmokestinamais dienpinigiais ir darbuotojas gali pasirinkti didesnį atlyginimą į rankas be socialinių garantijų, jums neprimena įteisinto atlyginimo mokėjimo vokeliuose?
– Skirtingai nuo vokelių, vokeliuose ateinančios lėšos visiškai nereglamentuojamos ir neapskaitomos, o dienpinigių yra apskaitomos.
Sąmoningumo irgi trūksta, jeigu asmuo, kuris gauna darbo užmokestį, yra neapdraustas socialiniu draudimu, sveikatos draudimu ir t.t., mes iš to turime tik šiandieninę vertę, bet ne draudiminę vertę. Tai reiškia: ne mano senatvei, ne mano ligai, ne mano motinystei, vaiko priežiūros atostogoms. Sąmoningumas, mano galva, yra vienas pagrindinių sprendimų čia. Žmogus pasirašydamas sutartį, turi žinoti, kad tam tikra dalis yra neapskaitoma kaip draudiminės pajamos.
– Bet darbo sutartyse kartais darbdavys nenurodo, kiek atlyginimo sudarys dienpinigiai, kiek atlyginimo sudarys darbo užmokestis. Galbūt tada reikėtų įpareigoti darbdavį aiškiai nurodyti šituos dalykus?
– Darbo sutartis yra sudaroma dviejų šalių. Jeigu tik išgirstate žodį „komandiruojamas darbas“, tai visi atkreipkite dėmesį, kad tai reiškia, jog tikėtina, kad dalis jūsų darbo užmokesčio bus apmokama dienpinigiais. Visada galima pasikonsultuoti su Darbo inspekcija, jeigu darbo sutartis kelia klausimų.
– Ką gali padaryti Darbo inspekcija, kai atlyginimo mokėjimas dienpinigiais yra visiškai teisėtas? Pavyzdžiui, viena mūsų pašnekovė pasakojo, kad įmonė per kažkokį pokalbį labai aiškiai įvardino jaunom merginom: nepastokite, nes jūs beveik nieko negausite, jūs dirbate komandiruotėse. Tokiu atveju tikriausiai jau niekas nebegali padėti tam žmogui?
– Yra keletas dalykų. Vienas iš jų yra prevencinis konsultavimasis. Neseniai Darbo birža gavo net tokios viešos kritikos, kad per savo mokymus informavo žmones, kad nutinka tokie dalykai ir kad jeigu važiuojate dirbti į užsienį, yra tokios grėsmės. Mes matome situacijas, kai tikrai reikia šviesti žmones dar prieš jiems įsitraukiant į tuos komandiruojamus darbus.
Bet taip pat neretai Valstybinė darbo inspekcija kartu su Norvegijos, Anglijos, Airijos darbo inspekcijomis daro reidus, važiuoja pas lietuvius, suranda vietas, kur jie apsistoję. Ten yra piktnaudžiavimas ne tik darbo užmokesčiu ir dienpinigiais, bet ir darbo sąlygomis, gyvenimo sąlygomis ir t.t. Ir Darbo inspekcija čia jau gali būti didžiulė pagalba užtikrinant bent jau orias sąlygas, nepaisant tos sutarties, kurią, deja, žmogus pasirašė.
Ką išgyveno „Orange Group Baltic“ įmonėje dirbusios ir į Norvegiją bei Švediją komandiruotos slaugytojos ir kaip jos jautėsi, galite pamatyti 15min sukurtame dokumentiniame filme „NorVergija“.
