Vos įsukę į Anželikos Kedar kiemą, išgirstame įspėjimą išjungti savo mobiliuosiuose telefonuose internetą – Baltarusijos pašonėje esančiame kaime sąskaitos už jį gali nustebinti labai nemaloniai. Tačiau šis nepatogumas greitai pasimiršta, kai pasisveikinti kartu su šeimininke atskuba ir gauruotas didžiulis šuo, o netoliese galvomis linguoja du gražuoliai žirgai.
Augina ekologiškai
Baltarusijoje, Gomelio apskrityje, gimusi moteris į Lietuvą pirmą kartą atvažiavo 16-os, vėliau grįžo jau suaugusi, ištekėjo, pagimdė du sūnus, po skyrybų juos augino viena, dirbo vaikų darželyje. Vėliau ištekėjo dar kartą ir jos kelias pasuko tolyn nuo Lietuvos – pirmiausia į Maskvą, kur dirbo vyras, o tada į Izraelį. Ten Anželika sako gavusi pirmąsias ekologiško ūkininkavimo pamokas, kurias dabar mėgina pritaikyti savo ūkyje.
Ekologiškame ūkyje Šalčininkų rajone auga įvairių rūšių ekologiškos salotos, burokėliai ir jų lapai, svogūnų laiškai, kalendra, krapai, pomidorai. Visa tai atsiduria ant Vilniaus restoranų stalų ir ekologiškais produktais prekiaujančių parduotuvėlių prekystalių. Čia pat kudakuoja vištos, kurias šeimininkė sako lesinanti tik ekologiškais lesalais. O užtvare Anželikos dėmesio nuolat trokšta du gražuoliai žirgai – vienas kartu su ja čia atvyko net iš Izraelio, o kitą moteris įsigijo jau Lietuvoje.
„Mano istorija tokia, galima sakyti, moteriška – stiprios moters, kuri svajojo apie žemę. Aš meniškos sielos, šoku, piešiu, jodinėju, siūti mėgstu. Daug ką darau, man labai patinka viskas, kas susiję su gamtos medžiagomis, žeme ir pačia gamta, gyvūnais. Visa tai mus čia ir supa, viskas man labai artima. Tai mano svajonė, aš dešimt metų svajojau turėti tokią sodybą“, – pasakoja Anželika.
Mano istorija tokia, galima sakyti, moteriška – stiprios moters, kuri svajojo apie žemę.
Sodybą Šalčininkų rajone ji įsigijo net nemačiusi jos: „Turėjau dvi sąlygas – kad žemės būtų ne mažiau hektaras ir kad kaimynai būtų ne arčiau nei už kilometro. Radau tokį gabalėlį, paprašiau draugės, kad ji sutvarkytų dokumentus ir viskas. Tada po metų atvažiavau pasižiūrėti, ką nusipirkau. Tuo metu jau gyvenau Izraelyje.“
Lietuvą įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio
Turėti savo žemės kampelį Anželika svajojo dar gyvendama Lietuvoje, tačiau tik išgyvenusi Izraelyje apie 8 metus teigia supratusi, kad dabar jau gali savo svajonę įgyvendinti. „Kainos buvo geros, tad pradėjau ieškoti. Gyvenau ten, tai internete žiūrėjau. Pamačiusi sodybą, kuri man tiko ir savo kaina, ir lokacija, paprašiau draugės, kuri atvažiavo, pasižiūrėjo ir patvirtino – tai yra tai, ko aš noriu. 3,8 hektaro, kaimynai toli, todėl turėčiau imti. Taip ir apsisprendžiau“, – prisimena moteris.
Galbūt tokį ūkį ji galėjo įkurti ir kur nors kitur? Tačiau sako sąmoningai pasirinkusi Lietuvą – jau pirmą kartą čia atvykusi įsimylėjo šalį.
„Energetika čia puiki, kaimiškas gyvenimas ir tas nuotolis – niekas tau į akis nelenda. Tarkim, Rusijoje, Baltarusijoje yra nuolat galvojama, o ką žmonės pasakys? Čia to nėra. Nors Baltarusijoje irgi kaimiško gyvenimo esama, tačiau ten žmonės labai mėgsta lįsti į kito asmeninį gyvenimą, tai daro didžiulę įtaką. Tai man ten nuo vaikystės labai trukdė, tiesiog dusau nuo šito.
O štai Lietuvoje gyvenimo būdas man labai artimas, daug meniškos sielos žmonių, kurie siuva, mezga, gyvūnai, viskas... Ir ta neužteršta gamta – negaliu liautis stebėtis, kaip nuo Žaliųjų ežerų išvažiuoja minia žmonių, o paplūdimys lieka visiškai švarus, gražu, niekas nieko nepaliko“, – pagyras Lietuvai ir lietuviams beria Anželika.
Paklausta, ar sąmoningai rinkosi regioną šalia Baltarusijos, ji tai neigia – dairėsi žemės sklypo kažkur apie Molėtus, Švenčionis. „Aš net nežinojau, kad Švenčionys ir Šalčininkai yra visiškai skirtingi rajonai“, – prisipažįsta šypsodamasi.
Ir ta neužteršta gamta – negaliu liautis stebėtis, kaip nuo Žaliųjų ežerų išvažiuoja minia žmonių, o paplūdimys lieka visiškai švarus, gražu, niekas nieko nepaliko.
Ekologiško ūkininkavimo mokėsi Izraelyje
Jos noras čia įrengti vietą, kur burtųsi meniškos sielos žmonės, organizuotų susitikimus, mokymus, stovyklas. Kol kas stengiasi pritaikyti patirtį, įgytą Izraelyje: „Deja, mano santuoka su izraeliečiu subyrėjo, bet aš ten pasisėmiau labai daug gerų dalykų, kurie susiję su ūkininkavimu. Baigiau ten ekologiško ūkininkavimo kursus, kuriuos rengia Izraelio žemės ūkio ministerija.
Nuostabūs kursai buvo, nes juos veda net gydytojai, kurie dalijasi turimais, darbo patirtimi su veganais, vegetarais, pateikia konkrečią analizę ir tų žmonių bei jų ligų tyrimų rezultatus, kai valgomas ne ekologiškas maistas, o vaisiai ir daržovės iš prekybos centrų, manant, kad jie tokie pat geri ir naudingi. Nieko panašaus, išgirdau, kad neįmanoma to nuplauti, nuvalyti, tai lyg nuodas. Tokiais kiekiais valgant šitą chemiją geriau niekada netapti vegetaru ar veganu. Jeigu nevalgote ekologiškai.“
Izraelyje moteris augino ekologiškus granatus, spaudė jų sultis, turėjo vynuogynus, gamino vyną be jokių priedų, taip pat turėjo alyvmedžių – išspausdavo apie 250-300 litrų alyvuogių aliejaus per metus bei sūdydavo apie 500 kilogramų alyvuogių.
Dabar visa tai jau praeitis ir moteris savo rankomis puoselėja lietuviškas daržoves. Paklausta, kas yra tas ekologiškas ūkininkavimas, Anželika atvira: „Tai gyvenimo būdas. Daugelis siekia ekologiško ūkininkavimo dėl didesnių ES išmokų, tačiau tai turėtų būtų gyvenimo būdas, kurio tikslas – auginti tikrai švarią produkciją.
Mes susidūrėme su tuo, kad būtinas kompostas. Čia mus gelbėja ožkytės ir arkliai, nors mums to neužtenka, norint patręšti žemę. Mūsų rajone ji ganėtinai skurdi, todėl nuolat mulčiuojame žemę. Prieš dvejus metus įsigijau apie 10 priekabų, kurių kiekvienoje buvo apie 25 tonos šiaudų. Išleidau 200 eurų kažkokiems šiaudams, nes norėjau užkloti jais visą teritoriją. Žiūrėjo į mane lyg į išprotėjusią, bet kas ūkininkams, svarbu perku. Atlikau dirvožemio tyrimą iki mulčio ir po mulčiavimo – kokybė pagerėjo vos ne keturis kartus vos per metus.“
Anželika augina ir ožkas, jos gyvena kaimynystėje esančioje tuščioje sodyboje. Pati itin mėgstanti pieną moteris sako, vos išgirdusi apie ožkų pieno vertingumą, pasiryžo įsigyti ožkų. Dabar jų turi devynias, gamina sūrius, to mokėsi kursuose, lankėsi Pietų Prancūzijoje, ekologiškuose ūkiuose, kur irgi sėmėsi patirties, kaip gaminti sūrį su baltuoju pelėsiu. Dabar ji mėgina šią patirtį pritaikyti ir, ką galima patvirtinti paragavus Anželikos sūrių, jai pavyksta.
Žirgas atkeliavo iš Izraelio
Anželika ūkį puoselėja kartu su dviem sūnumis. Vienas – menininkas, šokėjas, šią vasarą Prancūzijoje skynęs vynuoges vynuogynuose, antrasis – labiau techninės ūkio smegenys, kaip sako moteris, tačiau irgi meniškos prigimties, savo kalvystės darbus jau rodęs parodose.
Vienas, mano numylėtinis, atskrido kartu su manimi iš Izraelio. Lėktuvu skrido trys žirgai į Belgiją, iš ten mes jau jį atsivežėme 1800 km.
Savo berniukais Anželika vadina ir du žirgus. „Vienas, mano numylėtinis, atskrido kartu su manimi, kai aš krausčiausi iš Izraelio. Lėktuvu, praktiškai verslo klase, skrido trys žirgai į Belgiją, iš ten mes jau jį atsivežėme 1800 km į vieną pusę. Jis šaunuolis, išstovėjo 26 valandas priekaboje“, – apie kartu atsivežtą gyvūną kalbėjo Anželika.
Paklausta, kam jai to reikėjo, ji atsako akimirksniu ir labai paprastai: „Nes aš moku mylėti.“
Antrasis žirgas jos ūkyje atsirado kaip dovana – nurašytas kaip netinkamas sportuoti. O gimę abu žirgai tą pačią dieną, vasario 14-ąją, tik dviejų metų skirtumas tarp jų ir vienas Lietuvoje, kitas – Izraelyje, tik dabar jau gavęs lietuvišką „pasą“.
Ieškodama sklypo Lietuvoje, Anželika tiksliai žinojo, ką toje sodyboje veiks: „Norėjau, kad čia rinktųsi žmonės, meniškos prigimties, vyktų pažintiniai seminarai, joga. Aš pati užsiėmiau ir šokiais, ir siuvimu, keramika, viskuo, kas man buvo įdomu. Todėl man buvo svarbu – jeigu norisi visus surinkti, tai reikia visus ir pamaitinti geru maistu. Ir reikia visus suguldyti miegoti, vietos, kur visi tiesiog galėtų būti, kad būtų didelis stalas, didelė virtuvė. Juk visų nekviesiu į namus, tai jau keltų diskomfortą, užtektų kelių kartų, kad pasakytum, jog gana. Todėl pirmiausia ėmėme galvoti apie svečių namelius ir virtuvę.“
Tik dėl vieno išgyvenu – kad pas mus viskas dar nelabai pabaigta, tiek visokio darbo.
Jau antri metai Anželika aktyviau pasakoja apie sodybą, kviečiasi žmones, niekada neatsisako, jei kas nors susidomi ir nori atvykti. „Tik dėl vieno išgyvenu – kad pas mus viskas dar nelabai pabaigta, tiek visokio darbo. Per karantiną įgavome drąsos, ėmėme kviestis savanorius, kurie mums padeda ūkyje“, – prisipažino ūkio šeimininkė.
Koronaviruso grėsmė vis dėlto ne tik drąsos įpūtė, bet ir gerokai pakoregavo šio sezono planus. Anželika sako turinti daugybę draugų Izraelyje, jie žavisi gyvenimo ūkyje, šalia gyvūnų, būdu, tik atvažiuoti šiemet niekas negalėjo.
Kviesdamasi svečius Anželika tikina norinti orientuotis į šeimas su vaikais – kad šie sužinotų, iš kur ant stalo atsiranda kiaušiniai, pienas, kaip atrodo ožka, arklys ar višta.
