Šiuo metu vos dešimtadalis Vilniui reikalingos šilumos pagaminama deginant biokurą. Pagal dar 2008 m. sostinės tarybos patvirtintą planą šis skaičius turėtų išaugti iki 70 proc., o dujos sudarytų ne daugiau kaip 30 proc. bendro kiekio.
„Ne kartą keltas klausimas, kodėl didieji Lietuvos miestai nepereina prie biokuro. Energetikos specialistai yra atsakę, kad tai pirmiausia Valstybės politikos nebuvimas, nes būtent didiesiems miestams nebuvo skiriama ES parama norint pereiti prie biokuro. Iš pradžių maksimali skiriama suma galėjo būti 18 mln. Lt, dabar – tik 6 mln. Lt. Bendra paramos suma yra 150 mln. Lt, pusė jau išdalinta, dėl kitos pusės lėšų sprendimai kol kas nepriimti. O, pavyzdžiui, vandentiekio ir nuotekų tinklų sistemos tvarkymui buvo skirta 1,5 mlrd. Lt“, – konferencijoje kalbėjo A.Zuokas.
Nuostoliai sumažėjo perpus
Meras pastebėjo, kad kalbant apie Vilniaus šilumos ūkį, kuris yra išnuomotas prancūzų koncernui „Dalkia“, nevengiama spekuliacijų, taip klaidinama visuomenė. Tačiau skaičiai byloja ką kita: šilumos nuostoliai tinkluose per daugiau nei dešimtmetį sumažėjo beveik perpus – 2000 m. buvo 22,68 proc., o dabar priartėta prie skandinaviško standarto ir 2012 m. šilumos nuostoliai sudarė kiek daugiau nei 12 proc.
Restruktūrizavus „Lietuvos energiją“ savivaldybės šilumos ūkius perėmė su didelėmis skolomis. Vilniui įmonė atiteko su 64 mln. Lt įsiskolinimais. „Iki 2002 metų norint sumokėti už mazutą, miesto meras kartu su Šilumos tinklų vadovu turėjo lakstyti ir ieškoti, kur pasiskolinti pinigų“, – priminė A.Zuokas.
Nebuvo ir investuojama į tinklų pertvarką ar atnaujinimą, o išnuomojus Vilniaus šilumos ūkį pritraukta 560 mln. Lt investicijų, nuo 23 iki 3 sumažėjo avarijų skaičius per metus.
Konsultavo ekspertai
Anot A.Zuoko, prieš skelbiant šilumos ūkio nuomos konkursą konsultuotasi su ekspertais, kurie siūlė dvi išeitis – tinklo modernizacijai skolintis iš Pasaulio banko arba skelbti koncesijos konkursą.
„Tuo metu mes turėjome galimybę skolintis iš Pasaulio banko, bet paskolą turėjo garantuoti savivaldybė, praktiškai viršydami savo skolinimosi limitus, nes reikėjo skolintis 50-70 mln. eurų. Ką tai būtų reiškę miestui? Nė vienas kitas visuomeninis, socialinis investicinis projektas Vilniaus mieste būtų neįmanomas, būtume išnaudoję skolinimosi limitus daugeliui metų į priekį“, – tvirtino A.Zuokas.
Taip pat, mero teigimu, šilumos kaina nuo pirmųjų metų būtų buvusi 15 ct/kWh. Pasirinkus koncesiją šilumos kaina iš karto mažėjo iki 7 proc. Koncesijos sutartis buvo pasirašyta 2002 metais ir ji galioja iki 2017 metų.
Išnuomodama šilumos ūkį Vilniaus savivaldybė savo rankose išlaikė įmonės nuosavybę, taip pat užsitikrino operatoriaus kontrolę, nors dalis šių pareigų keičiantis Šilumos ūkio įstatymui perėjo Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (VKEKK). A.Zuoko tvirtinimu, jeigu Vilniaus savivaldybė vis dar turėtų savo rankose daugiau svertų, šilumos kaina sostinėje galėtų būti mažesnė koncesininko pelno sąskaita.
Jau kitąmet, rekonstravus Vilniaus šiluminę elektrinę ir pasibaigus kompensacijos, taip vadinamojo Imbraso mokesčio mokėjimo laikui, kaina sumažės iki 25,42 ct/kWh
Šalia sutartyje numatytų investicijų, Vilniaus miesto savivaldybė iš šilumos ūkio nuomininko per 15 metų gaus 234 mln. Lt įvairių mokesčių – nekilnojamo turto, žemės, taip pat tinklų nuomos, kuris mokamas savivaldybės įmonei „Vilniaus šilumos tinklai“. Taip pat papildomai kasmet sumokama 2,5 mln. Lt specialaus mokesčio į Vilniaus biudžetą.
Nori vienodų galimybių
A.Zuokui kelia abejonių, ar ta sistema, kuria remiantis šiuo metu kalbama apie nepriklausomų šilumos gamintojų atėjimą į rinką, tikrai padės sumažinti šildymo sąskaitas. Vilniaus savivaldybė yra išdavusi sąlygas rengti projektus šešiems nepriklausomiems šilumos tiekėjams, veikia tik vienas – AB „Grigiškės“. Jų gaminamos šilumos savikaina, anot sostinės mero, vos 0,1 ct/kWh skiriasi nuo „Vilniaus energijos“ gaminamos šilumos kainos.
„Tai ir yra atsakymas, kodėl nepriklausomi gamintojai neteikia šilumos į tinklą – nėra ypatingos naudos. Priminsiu, kad AB „Grigiškės“ biokuro katilui gavo 55 proc. ES paramos. Tik pritaikę tokius pačius kriterijus savivaldybių valdomam ar išnuomotam šilumos ūkiui gaunant paramą galėtume lyginti, kas efektyviau veikia rinkoje“, – aiškino A.Zuokas, dar kartą pabrėždamas, kad „Vilniaus energija“ į tokią paramą pretenduoti negalėjo.
Vilniaus meras įsitikinęs, kad sumažinti naštą gyventojams brangiai mokant už tiekiamą šilumą būtų galima didinant jų pajamas, renovuojant gyvenamuosius namus ir efektyviau valdant šilumos ūkį. A.Zuokas neprieštarautų ir galimai šilumos ūkio nacionalizacijai.
Ūkį mielai atiduotų Valstybei
„Jeigu bus Vyriausybės arba Seimo sprendimas perduoti šilumos ūkius Valstybei, mielai tai padarysime. Imkite, tvarkykitės, bent žinosime, kas už ką atsako. Galbūt tuomet nebeliks to, kad Valstybė savo valdomomis įmonėmis rūpinasi, jas propaguoja, o savivaldybių bendrovės lieka su visomis problemomis. Šiandien Vilniaus miesto savivaldybė net ir norėdama negali kofinansuoti naujo biokuro katilo statybų, nes neturi finansinių galimybių“, – teigė A.Zuokas.
Vis dėlto šilumos kainos mažėjimą A.Zuokas žada. Jau kitąmet, rekonstravus Vilniaus šiluminę elektrinę (VE-2) ir pasibaigus kompensacijos, taip vadinamojo Imbraso mokesčio, kuris šiuo metu siekia 2,09 ct/kWh, mokėjimo laikui, kaina sumažės nuo 28,51 ct/kWh (be PVM) iki 25,42 ct/kWh (be PVM).
2016 metais šilumos energijos kaina turėtų būti mažesnė šeštadaliu palyginti su šiuo rudeniu. Iki tada Vilnius privalo įvykdyti aplinkosauginius reikalavimus, vadinasi, bus rekonstruota tiek VE-2, tiek VE-3. Taip pat jau veiks rūšiuotų buitinių atliekų deginimo jėgainė. Visa tai lems, kad už vieną kilovatvalandę šilumos energijos sostinėje mokėsime 21,42 ct.
 |
