Birštone gimusios ir visą gyvenimą čia gyvenančios K.Kasikauskienės krautuvėlė traukia akį. Nors įsikūrusi niekuo neišsiskiriančiame pastate, ši vieta pasitinka tiek smagiu pavadinimu, tiek vaizdu viduje. Čia įžengus įkvepi gėlių ir kavos aromato.
„Tokia svajonė buvo“
„Tokia svajonė buvo, – juokiasi Kristina, paklausta, kokia buvo jos verslo pradžia. – Pradėjau nuo gėlių, bet ta svajonė buvo didesnė iš pat pradžių ir po kokių 5 metų išsipildė visiškai.“
Vietiniams mes mažai reikalingi. Ir žmonių mažai mūsų mieste, – šypsojosi Kristina.
Gėles K.Kasikauskienė pardavinėjo anksčiau kitoje vietoje, ten, kaip sako, daugiau žmonių užsukdavo. Bet patalpas teko keisti, užtat čia vietos užtenka ir gėlėms, ir malonioms smulkmenoms, ir kavos barui.
„Turime rūšinės kavos, išskirtinių gėrimų, kurių kitur nerasite. Taip pat desertų, natūralių ledų, įvairių interjero detalių“, – kukliai apie savo krautuvėlę pasakoja Kristina.
Dabartinėse patalpose ji dirba antrus metus, iš viso krautuvėlę turi septynerius. Kristina pripažįsta, kad jos klientai daugiausia ne vietiniai gyventojai, o atvykstantys kurorto svečiai. „Vietiniams mes mažai reikalingi. Ir žmonių mažai mūsų mieste, – šypsojosi Kristina. – Bet labai mumis džiaugiasi visi atvykėliai, poilsiautojai. Įsigyjame klientų iš kitų miestų, užsimezga draugystės, jie net paskui dėl mūsų atvažiuoja, tuo pačiu ir Birštoną aplanko.“
Ne sezono metu šiose patalpose vyksta ir „AsMeniški“ vakarai, kuriuose skamba džiazas, rengiamos degustacijos ir pan. Ir viskam užtenka vietos, tereikia prastumdyti baldus.
O pavadinimą savo krautuvėlei Kristina juokiasi susapnavusi: „Dar dveji metai iki pradedant veiklą jau tą pavadinimą turėjau. Norėčiau keisti, bet neleidžia klientai. Čia gyvena visa mano širdis, visa čia esu.“
K.Kasikauskienė pati nuolat sukasi krautuvėlėje, turi ir nuolatinę kolegę, o vasarą samdosi dar 2-3 pagalbininkus.
Pirma kioskas, tada idėja
Nusprendėme išsinuomoti kioską, paskui ką nors sugalvosim, – pasakojo Monika Vileniškienė.
Šios krautuvėlės kaimynystėje yra vietų ir papietauti ar pavakarieniauti. Viena iš jų – „Sušinė“, kurioje, kaip liudija ir pavadinimas, jos šeimininkės siūlo įvairiausių sušių. Ši vieta pirmoji Birštone, pradėjusi gaminti iš Japonijos atėjusį patiekalą.
„Ėjome su vyru pasivaikščioti Birštone, žiūrim – nuomoja kioską. O, sakom, koks mielas kioskas, tai užeisim paklausim. Užėjome, Monikėlė, kuri šalimais gyvena, yra vyresnio amžiaus, tokia šauni, tokia miela, užsimezgė ryšys, tai ir nusprendėme išsinuomoti, paskui ką nors sugalvosim, – juokdamasi apie verslo pradžią pasakojo Monika Vileniškienė. – Išsinuomojome ir pradėjome galvoti, ką čia daryti. Su viena drauge pakalbėjau, su kita, jos buvo iš užsienio grįžusios. Užėjo kalba apie maitinimo paslaugas, kad sušiai labai populiarėja pasaulyje. Galvoju – kodėl ne, ne tik Birštone nėra, bet ir Kaune tuo metu ne per daugiausiai buvo.“
Tai ir buvo šio verslo pradžia prieš ketverius metus. O ir patalpos tokio dydžio, kad ypatingos virtuvės ir dar kelių staliukų jose tikrai nesutalpinsi. Monika tikina net nenumaniusi tuo metu, kaip sušiai gaminami. Ji yra baigusi maitinimo verslo studijas Vilniaus kolegijoje, tačiau ten su pačia gamyba susidūrusi buvo mažai. Tad teko mokytis.
„Aš nuo jaunumės domėjausi virtuve, maistu ir t.t. Konsultavausi, ieškojau pagalbos pas šefus, bet didžioji dalis receptų per darbus, per bandymus atsirado. Niekas neatėjo ir nepadarė mums nei vidaus, nei išorės, nieko, viską pasidarėme patys“, – tikino M.Vileniškienė.
Su mama, teta, pussesere
Kioskui prireikė remonto. Verslo pradžia sutapo su baigiamojo darbo rašymu apie maitinimo verslą Birštone, kas, kaip pripažįsta Monika, buvo naudingas – padėjo išsiaiškinti būsimojo verslo ypatumus.
Kiekvienais metais augam ir jau nelabai telpam po šituo stogu, kaip juokaujam, reikėtų antrą aukštą išsikelti, – sakė Monika.
„Sušinėje“ be Monikos dirba ir jos mama, teta, pusseserė. Dar samdoma keletas padėjėjų, kaip pasidžiaugė Monika, jie atsiranda tarsi savaime, „prigyja prie šeimos“. Tad po vasaros vienas kitas visada lieka, vien savo jėgomis moterys neišsiverčia.
„Kiekvienais metais augam ir jau nelabai telpam po šituo stogu, kaip juokaujam, reikėtų ir antrą aukštą išsikelti ir dar kažką, bet yra kaip yra. Turime ir feisbuko paskyrą, ten yra atsiliepimų, kurie pasako apie mūsų darbą, veiklą“, – kalbėjo Monika.
Žiemą – tik du staliukai
Vasarą kavinė turi lauko staliukų, tad gali priimti išties nemažai valgančiųjų vienu metu. Žiemą – sudėtingiau, tuomet lieka du staliukai viduje, kurie dažniausiai būna rezervuoti iš anksto. Tačiau sušių siūloma pasiimti ir į namus ar kokią šventę. Vis dėlto sezoniškumą ši ir kitos Birštono maitinimo įstaigos labai jaučia, nes žmonių kartais sulaukiama ir dešimt kartų mažiau.
Sušius mėgsta ir vietiniai birštoniečiai, tiesa, miestas nedidelis – vos apie 3 tūkst. gyventojų. Tad vasarą vis dėlto didžioji dalis valgytojų yra atvykėliai. Paklausta, kuri savaitės diena sėkmingiausia, Monika sako, kad pasitaiko įvairiai. Tai priklauso ir nuo oro, ir dar nuo kažkokių sunkiau nusakomų dalykų. Štai užpernai ta diena, kai klientų būdavo daugiausia, buvo sekmadienis, pernai – pagal lankytojų intensyvumą abi savaitgalio dienos nuolat keitėsi. O šiemet daugiausia žmonių į Birštoną, o tuo pačiu – ir į „Sušinę“ plūsteli šeštadieniais, jeigu orai geri.
Kainos, kaip sako „Sušinės“ šeimininkė, „tokios kaip visur“, porcija kainuoja nuo 3,2 iki 6,4 euro. Mėgstamiausi karšti kepti sušiai, bet populiarūs visi, esantys meniu, kuris taip ir buvo tobulinamas – atmetant tuos patiekalus, kurie ne itin buvo mėgstami klientų.
Iki „Sušinės“ sušių nevalgiau, bet kai pradėjom gaminti, ragauti, tai valgau ir dabar, – sakė Monika.
Iš to, ką „Sušinėje“ uždirba, Monika sako išgyvenanti ir pati, ir jos šeima, mokami atlyginimai darbuotojams. „Kad ir koks geras būtų samdomas darbuotojas, darbo našumas bent per pusę mažesnis, nei yra, kai žmonės dirba sau. Jeigu nedirbtų šeima, jeigu reikėtų papildomai dar gal trijų darbuotojų, tai gerumas ir baigtųsi“, – šypsosi jaunoji „Sušinės“ šeimininkė.
Plėstis ji gal ir norėtų, bet rasti tinkamas patalpas Birštone – sudėtinga. Pasiūla nėra didelė, geresnės kainuoja labai brangiai.
„Iki „Sušinės“ sušių nevalgiau, bet kai pradėjom gaminti, ragauti, tai valgau ir dabar. Kai kur nors nuvažiuojam, tai visur ragaujam, lyginam, bet iki tol nevalgėm. Dabar atostogaujant kartais kyla mintis – jau kai grįšiu, pasidarysiu savo sušių, sukirsiu“, – užkrečiamai juokiasi Monika.
Ji tikina, kad jaunosios kartos birštoniečiai sušiais nevengia pavaišinti ir savo tėvus bei senelius, šie jau irgi pamėgo anksčiau gana egzotiškai atrodžiusį patiekalą. Jos pačios močiutė taip pat kartais paskambinusi prašo atvežti keptų sušių.
