Fizinių asmenų bankroto įstatymas – tai įrankis, skirtas sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y., atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015; kt.).
Nors Fizinių asmenų bankroto įstatymas Lietuvoje galioja nuo 2013 metų, per tą laiką jis net keturis kartus buvo tobulinamas, o teismų yra suformuota nemenka jo taikymo praktika, tačiau vis dar pasitaiko nemažai atvejų, kuomet nei teismas, nei kreditoriai nededa pakankamai pastangų pareiškėjo nesąžiningumui įrodyti. Tokiu būdu leidžiama bankrutuoti nesąžiningam asmeniui, taip suardant skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Norint iki minimumo sumažinti skolininko galimybę bankrutuoti, verta atkreipti dėmesį į teismų praktikoje suformuotas Fizinių asmenų bankroto įstatymo taikymo taisykles.
Pirmiausiai yra vertinamas fizinio asmens mokumas. Kai teismas nekonstatuoja nemokumo, neturi teisinės reikšmės nesąžiningumo Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme tyrimas, nes teismui nenustačius nemokumo, atsisakoma iškelti bankroto bylą pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-313/2017 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad į pareiškėjos turto apimtį žemesnės instancijos teismai nepagrįstai neįtraukė pareiškėjos turimo 50 232,27 eurų reikalavimo teisės, kuri atsirado teismo nutarties pagrindu.
Reikalavimo teisės yra realus turtas, įtrauktinas į pareiškėjo, inicijuojančio bankroto bylos iškėlimą, turto masę, sprendžiant dėl pareiškėjo turimo turto ir įsiskolinimų santykio ir reikalavimo teisės įgyvendinimo galimybių sumažinant ar visiškai padengiant įsiskolinimus.
Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.112 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad reikalavimo teisės, kaip turto objektas, gali būti perleidžiamos, jas parduodant, paveldint ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011; 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2014).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-313/2017padarė išvadą, kad atsižvelgiant į pareiškėjos turimą reikalavimo teisę, viršijančią jos skolinius įsipareigojimus, į tai, kad reikalavimo teisės pareiškėja nepradėjo įgyvendinti, o sąlygos ją įgyvendinti nėra paneigtos, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, todėl nekonstatuotinas jos nemokumas FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme.
Jeigu vis dėlto, yra nustatomas asmens nemokumas, nemokaus fizinio asmens atsisakymo iškelti bankroto bylą teisinis pagrindas yra nesąžiningumas pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.
Sprendžiant dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, įrodinėjimas turi savo specifiką. Civilinėje byloje galiojant sąžiningumo prezumpcijai, asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Tačiau sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra nevienoda jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios teikia duomenis, paneigiančius kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją. Tokius duomenis teismui gali pateikti kreditoriai, kurie, laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, savo pareiškimu įstoti į bylą tam, kad pateiktų teismui duomenis, taip pat ir apie skolininko nesąžiningumą.
Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymą ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo).
Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-516/2014).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2015; 2015 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2015; ir kt.).
Kalbant apie pirmąjį aspektą, pasakytina, kad kreditoriai, įrodinėdami pareiškėjo nesąžiningumą, turi atkreipti dėmesį į pareiškėjo teismui pateikiamą informaciją, jos išsamumą, teisingumą. Antai civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020 buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą su žemės sklypu, tačiau, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, šios nuosavybės Nekilnojamojo turto registre neįregistravo ir šio turto pareiškime nenurodė. Teismai šį tęstinį pareiškėjo neveikimą pagrįstai vertino kaip nesąžiningus veiksmus. Tai atitinka kasacinę praktiką, pagal kurią sąmoningas vengimas įregistruoti nuosavybės teises į daiktą vertinamas kaip patvirtinantis siekimą išvengti išieškojimo ir kreditorių teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 21 punktą).
Civilinėje byloje Nr. e2S-506-866/2018 teismas, vertindamas ieškovės sąžiningumą, nurodė, kad pareiškėjos pateikti duomenys nėra pakankami jos nemokumui ar mokumui nustatyti, kadangi pareiškėja nėra pateikusi duomenų apie lėšas banko sąskaitose, taip pat oficialių duomenų iš Vokietijoje esančių registrų. Pažymėtina, kad teismas turėjo pareikalauti įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes arba, atsižvelgiant į šios kategorijos bylose vyraujantį viešąjį interesą, rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
Kitoje civilinėje byloje teismai nustatė, kad pareiškėjas pareiškime dėl bankroto nenurodė duomenų arba nurodė neteisingus duomenis apie savo darbą, savo vardu registruotą prekybos įmonę, išmoką, gaunamą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pareiškime teismui pareiškėjas nurodė, kad dirba, tačiau teismas nustatė, kad jis joje nebedirba, nes buvo atleistas iš darbo savo paties prašymu.
Vertinant asmens nesąžiningumą, svarbios yra ir mažiausios detalės, nes teismas išvadas daro iš nustatytų faktų visumos. Štai civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020 pareiškėjas pareiškime dėl bankroto nurodė neteisingą pagrindinės kreditorės adresą, t. y., nurodė adresą, kuriuo kreditorė iš teismo negalėjo gauti ir negavo pranešimų apie pareiškėjo ketinimą bankrutuoti, nors pareiškėjas tinkamą šios kreditorės adresą žinojo. Ši aplinkybė, ne viena pati savaime, bet kaip aplinkybių visumos dalis, kartu su kitomis, lėmė asmens pripažinimą nesąžiningu.
Kalbant apie antrąjį aspektą, svarbu atkreipti dėmesį, į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y., turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-313/2016).
Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-313/2017, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos vienkartinių nedidelių sumų mokėjimai teniso klubo narystei apmokėti, draudimo įmokos, įmokos daugiabučio namo savininkų bendrijai, neturi esminės reikšmės vertinant pareiškėjos mokumą.
Kreditoriai turėtų atkreipti dėmesį į pareiškėjo veiksmus, atliekamus iš karto po teismo sprendimo, kuriuo iš jo priteistas žalos atlyginimas. Pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, pareiškėjas iš karto po teismo sprendimo pardavė automobilį ir sudarė povedybinę sutartį dėl turto. Maža to, šių aplinkybių pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nenurodė. Šie pareiškėjo veiksmai, teismų vertinimu, aiškiai rodo jo nesąžiningumą abiem nurodytais aspektais.
Pažymėtina, kad pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningumas, užkertantis kelią iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, gali būti konstatuotas ne tik dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), bet ir dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje.
Asmenys, siekiantys pasinaudoti fizinio asmens bankroto procedūra, turi sąžiningai dėti maksimalias pastangas gauti kuo didesnes pajamas, sudarančias galimybę tenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl to asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tuo atveju, kai jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-796-219/2015; 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-421/2017, 27 punktas).
Kitoje byloje teismas taip pat pabrėžė pastangų uždirbti pajamas, svarbą. Civilinėje byloje Nr. e2S-1983-436/2018 pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie kokias nors aktyvias pastangas savo mokumui pagerinti (mėginimus susirasti geriau apmokamą ar papildomą darbą ir kt.). Priešingai, jis patvirtino, kad geriau apmokamo darbo niekada ir neieškojo, nes tokiu atveju jam būtų nurašyta didesnė dalis lėšų kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti. Skolininkas yra sveikas ir darbingas, galintis konkuruoti darbo rinkoje vyras, tačiau pakankamai ilgą laiką tenkinasi minimalios mėnesinės algos dydžio darbo užmokesčiu per mėnesį. Tai, teismo vertinimu, taip pat patvirtina pareiškėjo pasyvumą, nerūpestingumą, nenorą dėti maksimalias pastangas savo mokumui atkurti ir siekti atsiskaityti su kreditoriais kuo didesne apimtimi.
Taigi, asmens nesąžiningumas gali būti konstatuojamas, kai pareiškėjas pagal savo amžių ir sveikatos būklę gali gauti didesnį darbo užmokestį, tačiau to nesiekia.
Skolininkai bankroto byloje dažnai ginasi, jog vien neatidus elgesys, sąlygojęs skolų atsiradimą, negali užkirsti kelio asmeniui bankrutuoti. Plėtodamas teismų praktiką, kasacinis teismas išaiškino, jog FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus.
Asmens nesąžiningumą abejais aspektais gerai iliustruoja civilinė byla Nr. e3K-3-134-219/2020. Joje buvo nustatyta, kad pareiškėjas, dirbdamas vienos UAB vadovu, suteikė bendrovės akcininkui 1/3 milijono eurų dydžio paskolą, nors paskolos suteikimo ir išmokėjimo metu 2009 m. bendrovė buvo nemoki. Bendrovei 2011 m. iškelta bankroto byla, o 2012 m. bankrotas pripažintas tyčiniu. Teismo nutartyje, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, kad, suteikiant milijoninę paskolą įmonės akcininkui, UAB vadovas elgėsi neteisėtai, veikė prieš bendrovės interesus, nes žinojo, kad įmonė turi didelių įsipareigojimų kreditoriams, tačiau, nepaisydamas to, šią paskolą išdavė, taip atimdamas galimybę kitiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus ir tyčia privesdamas įmonę prie bankroto. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodė, kad būtent dėl šios skolos priteisimo 2019 m. tapo nemokus.
Ši byla svarbi tuo, kad kasacinis teismas ištaisė žemesnės instancijos teismų padarytą teisės taikymo klaidą, nurodydamas, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, atsisakydami iškelti bankroto bylą, vienu iš teisinių pagrindų nurodė aplinkybę, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, kadangi jo nesąžiningumas konstatuotas teismo 2019 m. sprendimu, kuriame nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai, suteikiant paskolą ir privedant įmonę prie bankroto, dėl ko pareiškėjas ir tapo nemokus. Tačiau, žemesnės instancijos teismai neįvertino aplinkybės, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas veiksmus, kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto, atliko 2009 metais. Vadinasi, pareiškėjo atlikti neteisėti veiksmai nepatenka į 3 metų iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo laikotarpį, todėl negali būti vertinami kaip sąlygojantys pareiškėjo nesąžiningumą. Taigi, akivaizdu, kad teismai, akcentuodami pareiškėjo 2009 m. atliktų nesąžiningų veiksmų svarbą, šioje byloje, netinkamai išsprendė bylą.
Vis dėl to, kasacinis teismas nurodė, kad teismo 2019 m. sprendimu Bendrovei priteista iš pareiškėjo žala yra jo 2009 m. padarytų neteisėtų veiksmų padarinys. Pareiškėjui pareiga atlyginti neteisėtais, nesąžiningais veiksmais padarytą žalą atsirado 2009 m. ir jis tai žinojo bei suprato, kadangi tuo metu dirbo versle, nes neteisėti veiksmai negali sukelti teisėtų lūkesčių, kad žalos atlyginti nereikės. Teismo 2019 m. sprendimu buvo įgyvendinta Bendrovės ir jos kreditorių teisė priteisti iš pareiškėjo žalos atlyginimą.
Kasacinio teismo suformuota praktika dėl fizinių asmenų, siekiančių bankrutuoti, veiksmų sąžiningumo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo teisme, kol kasacinis teismas neišaiškino kitaip, taikoma ir juridinio asmens kompetentingiems asmenims, privedusiems įmonę prie bankroto tyčia. Tai reiškia, kad jiems, kaip ir kitiems asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo, neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015).
Minėta, nesąžiningumas gali būti konstatuotas ne tik dėl konkrečių asmens veiksmų, bet ir dėl neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais.
Civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020 teismai, įvertinę pareiškėjo veiksmus per trejų metų laikotarpį iki pareiškimo dėl bankroto teisme priėmimo, dėl kurių jis yra jo deklaruojamoje nemokumo būklėje, nustatė, jog pareiškėjas, žinodamas galimus 2009 m. padarytų neteisėtų veiksmų padarinius, iš anksto ruošėsi nevykdyti prievolės atlyginti Bendrovei žalą ir sąmoningai siekė, kad nebūtų į ką nukreipti skolos išieškojimo, t. y., nemokumo būsenos, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą ir šiuo pagrindu netenkino pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju pagrindą priežastiniam ryšiui tarp pareiškėjo nesąžiningumo ir nemokumo konstatuoti sudaro tai, kad pareiškėjas per paskutinius trejus metus ir ypač po 2019 m. priimto teismo sprendimo, kuriuo iš jo priteistas žalos atlyginimas, iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo elgėsi nesąžiningai nedėdamas pastangų gauti pajamas, kurias jis pagal savo įgūdžius ir kvalifikaciją buvo pajėgus gauti, neįregistruodamas turimo turto ir nenurodydamas jo teismui pateiktame pareiškime, darydamas kliūtis nors minimaliai atsiskaityti su kreditoriais. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo elgesys neužtikrina teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros ir neatitinka reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.
Taigi, nors neteisėtas ir kreditorių interesus pažeidžiantis sandoris buvo sudarytas prieš 10 metų iki bylos nagrinėjimo, todėl negali būti vertinamas sąžiningumo aspektu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo nerūpestingais veiksmais paskutinius 3 metus didino įsiskolinimus kreditoriams, bankroto bylą teismas jam iškelti atsisakė.
Ši nauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla aiškiai iliustruoja, kad įmones prie bankroto privedę ir dėl to į deklaruojamą nemokumo būseną patekę buvę įmonių vadovai, neturėtų tikėtis sklandaus fizinio asmens bankroto, remdamiesi tuo, jog neteisėti sandoriai buvo sudaryti anksčiau nei prieš 3 metus. Net, jeigu, neteisėtas sandoris ir sudarytas anksčiau negu prieš trejus metus, skolininkui visą teismo vertinamą trejų metų laikotarpį elgiantis nesąžiningai, nėra pagrindo tikėtis sėkmingo fizinio asmens bankroto. O įvertinant Lietuvos Aukščiausiojo teismo konstantą, jog „neteisėti veiksmai negali sukelti teisėtų lūkesčių, kad žalos atlyginti nereikės“, kone neišvengiamai užkertamas kelias nesąžiningo asmens siekiui bankrutuoti.
Asta Repšienė yra advokatų kontoros VERUM teisininkė.
