Praėjusią savaitę Klaipėdos mokslo ir technologijų parke (KMTP) buvo baigti paskutinieji sistemos montavimo darbai, trukę apie savaitę. Darbus koordinavęs biologijos profesorius iš Vokietijos Bela Buckas apie šio verslo ypatumus papasakojo 15min. Tokioje sistemoje krevetės Vokietijoje auginamos jau ne vieneri metai. Tiesa, jų kaina prieinama toli gražu ne kiekvienam.
Sistema jau paruošta
Talpos, į kurias bus suleistos krevečių lervos, praėjusią savaitę buvo pripildytos vandens. Prireiks apie šešių savaičių, kad sistema „užsikurtų“, ji bus sodrinama skirtingais cheminiais elementais, kad pradėtų dirbti biofiltras, susikurtų savotiška ekosistema, su ja pamažu susidraugautų prižiūrintys specialistai.
„Vanduo turi įgauti tam tikrą stadiją“, – sako KMTP plėtros vadovas Andrius Sutnikas.
Anot jo, idėja iš tiesų labai paprasta – viena iš krypčių, kurioje veikia šis parkas, yra geoterminės energijos panaudojimas Klaipėdos regione. Tai didelį potencialą turintis itin švarus energijos šaltinis, tačiau jam reikia surasti tinkamą pritaikymą.
„Viena tokių pritaikymo galimybių – akvakultūra. Pasitelkėme mokslininkus, vietinius, vokiečius, aiškinomės, ką būtų tikslingiausia auginti, pasitelkiant šiuos šaltinius, kadangi šiluma yra pagrindinis šio energijos šaltinio privalumas. Ieškojome šilumai jautrių rūšių, radę vieną iš jų, nusprendėme, kad reikia taikytis į turinčias didelę pridėtinę vertę. Taip atėjo krevetės, atsirado šis projektas“, – pasakojo A.Sutnikas.
Brangus eksperimentas
B.Bucko sumodeliuota, Lenkijoje pagaminta ir Klaipėdoje jau sumontuota nedidelės apimties sistema tarnaus kaip ilgalaikė eksperimentinė bazė, kurios pagrindinis tikslas – įvertinti biologines ir ekologines sąlygas, kuriomis auginamos krevetės. Ši įranga neabejotinai bus naudinga ir Klaipėdos universiteto studentams. Projekto vertė siekia apie 100 tūkstančių eurų, dalį jo finansavo ES fondai.
Krevečių auginimas pasaulyje dažniausiai vyksta Pietų Azijoje, o tai prilygsta ekologinei katastrofai. Karališkos krevetės Pietų Azijoje auginamos, kur iškirstos džiunglės, iškasti tvenkiniai, o kai krevetės apleidžia tvenkinį, 20–30 metų aplink niekas neauga, – pasakojo A.Sutnikas.
„Maždaug penkerius metus esame įsipareigoję užtikrinti, kad bazė gyvuotų ir turėtų darbo. Krevetes auginant yra daugybė sąlygų. Jei vystome šio pobūdžio akvakultūrą šiame regione, turime tirti – temperatūros svyravimus, maisto trūkumą, ligas ir visus kitus dalykus, nes eksperimentuoti didelėje sistemoje negalima, paeksperimentavus gali dingti 10 tonų krevečių. Kad galėtume išsiaiškinti problematiką, ateityje galėtume turėti verslo šaką, turime ištirti sistemą“, – pasakojo A.Sutnikas.
Įgiję patirties mokslininkai ateityje galės pakonsultuoti norinčius investuoti į tokią akvakultūrų sistemą, pagelbės sumodeliuoti, įvertins sąlygas, pagrindines rizikas, kuriose funkcionuotų kliento sistema. Tiesa, ši verslo šaka nepigi ir reikia būti pasirengus milžiniškoms investicijoms, skaičiuojamoms milijonais.
„Kodėl tai svarbu? Lietuvoje turime galimybę vystyti šį projektą visa apimtimi, nes galime pagaminti daug pigaus šilto vandens.
Krevetės pasaulyje dažniausiai auginamos Pietų Azijoje, o tai prilygsta ekologinei katastrofai. Karališkos krevetės Pietų Azijoje auginamos, kur iškirstos džiunglės, iškasti tvenkiniai, o kai krevetės apleidžia tvenkinį, 20–30 metų aplink niekas neauga, nes jos auginamos labai sūriame, tikrame vandenyno sūrumo vandenyje, jis infiltruojasi giliai į dirvą, aplink nukenčia visa teritorija, niekas nebeauga. Uždaro ciklo sistemos nekenkia aplinkai, tad kuo daugiau vartosime vietinio, užauginto produkto, tuo mažiau bus importo iš Pietų Azijos“, – kalbėjo A.Sutnikas.
Vokiečių patirtys – ir liūdnos, ir sėkmingos
Profesorius iš Vokietijos B.Buckas, kūręs KMTP uždaro tipo sistemą, apie ją ir krevečių auginimą galėtų pasakoti valandų valandas. Tokios pačios sistemos veikia ir jo šalyje – tiek universitetuose, tiek privačiose įmonėse. Kai kurios jų skaičiuoja jau 15 gyvavimo metų ir sėkmingai augina bei parduoda brangų rinkai tiekiamą produktą – krevetes.
Vienų, kurios man labai skanios, kaina siekia 70 eurų už kilogramą. Kai nori pamaitinti pasaulį, neaugini krevečių, nes tai aukštos pridėtinės vertės produktas. Jas mėgstantiems nerūpi tie 70 eurų, – sakė B.Buckas.
„Viena tokia įmonė yra Miunchene, kita prie Berlyno, taip pat Kylyje, Vismare. Čia veikia privačios įmonės. Universitete esama įranga skirta tik tyrinėjimui. Patyrusi įmonė veikia Kylyje, kur krevetes augina apie 15 metų, prie Vismaro – apie šešerius metus.
Yra ūkių, kurie po dvejų metų bankrutavo. Daugelis tokių sistemų Vokietijoje patyrė nesėkmę dėl to, kad verslo planas rėmėsi krevečių tiekimu restoranams. Tai brangus produktas ir realybė tokia, kad jei konkurentas pasiūlys jį bent centu pigiau, restoranas iš tavęs nebepirks. Tuomet esi labai priklausomas“, – pasakojo mokslininkas.
Anot jo, krevečių auginimu susidomi ir ūkininkai, auginantys karves ar kiaules, manantys, jog, jei susitvarko su gyvuliais, neturės bėdų ir kultivuodami krevetes.
„Jei esi odontologas, negali priimti gimdymo, tai visiškai nesusiję dalykai, bet žmonės vis tiek galvoja, kad jiems pavyks“, – sako įvairių sėkmės ir nesėkmės istorijų auginant krevetes žinantis vokietis.
Jis pasakojo, jog Nynburge veikė įmonė, susijusi su biokuru, tačiau turėjo ne vieną savininką. Sugedus biokuro tiekimo sistemai, savininkai nesutarė dėl remonto, ir visos krevetės išmirė.
Tačiau yra ir gerų pavyzdžių. Krevečių ūkiai produkciją tiekia prekybos centrams, restoranams, jas parduoda elektroninėse parduotuvėse ir garantuoja, jog bus pristatytos jau kitą dieną. Tiesa, kaina skirtinga, tačiau tai brangus, aukštos pridėtinės vertės produktas.
„Vienų, kurios man labai skanios, kaina siekia 70 eurų už kilogramą. Kai nori pamaitinti pasaulį, neaugini krevečių, nes tai aukštos pridėtinės vertės produktas. Jas mėgstantiems nerūpi tie 70 eurų“, – sakė B.Buckas.
Galima nugabenti ir kaimynams
Pasak B.Bucko, pasitelkus rinkodarą šis verslas Lietuvoje galėtų veikti itin sėkmingai ir rinkai būtų tiekiamos šviežios krevetės. Šviežios, vadinasi, pristatomos per 12 valandų, neužšaldytos.
„Per 12 val. atstumą iš Klaipėdos galima pasiekti daug miestų – Berlyną, Gdanską, Vilnių, nežinau, kaip toli yra Maskva“, – kalbėjo mokslininkas.
Jo teigimu, jei panašus verslas veiktų Lietuvoje, Vokietija nebūtų konkurentas, nes jo gimtinėje ši produktas yra brangus.
„Labai svarbu gera rinkodara. Krevetės užauga per 3–4 mėnesius, auginamos skirtingose talpose – kai ūgteli vienoje, pradedi auginti kitoje, kitaip gali turėti vienos dienos verslą, kai viskas užaugs vienu metu. Svarbu užtikrinti, kad jų būtų pakankamai per Kalėdas ir Velykas, kai žmonės linkę išleisti daugiau“, – kalbėjo B.Buckas.
Saugios krevetės iš Floridos
Mokslininkas savo sukauptomis žiniomis apie krevečių auginimą dalijasi ir su studentais, kasmet veda paskaitas Klaipėdos universitete. B.Buckas džiaugiasi, jog nuobodžias prezentacijas netrukus galės paįvairinti praktiniais užsiėmimais.
„Tai kaip inkubatorius, kur gali įgyti žinių“, – rodydamas įrenginius sakė B.Buckas.
Tiesa, priėjimą prie sistemos turės itin ribotas žmonių skaičius, mat žmogus, kaip sako A.Sutnikas, yra nešvarus padaras ir gali greit užnešti ligų.
Visa sistema užima dvi patalpas – vienoje jų yra „smegenys“, o kitoje – didelės talpos, kuriose augs krevetės.
„Naudosime sūrų vandenį, tačiau tai ne taip paprasta ir lengva, kaip pasūdyti spagečius, yra specialus prietaisas, kuris maišo, matomi putojantys burbulai“, – aprodydamas pasakojo mokslininkas. Vandens temperatūra, kur bus auginamos krevetės, sieks 28 laipsnius. Uždaro tipo sistema yra tausojanti vandenį, itin palanki aplinkai.
Į Klaipėdą krevetės bus atgabentos iš Floridos, mat ši rūšis neturi patogenų (biologinis veiksnys, sukeliantis ligą. Patogenais gali būti bakterijos, virusai ir pan.). Krevetės iš Azijos, anot mokslininko, būtų rizikingos, mat 1980–1990 metais ten vyravo ligos ir ūkiuose išmirė gausybė krevečių.
„Šios sistemos pajėgumas yra apie 400 kg. Nupirkome tokį kiekį, kad užpildytume visą sistemą. Tai apie pora tūkstančių krevečių. Jos tokios mažutės, turėsime labai greit suleisti į vandenį. Skaičiuojama, jog apie 2 proc. krevečių žūsta, kol atkeliauja į vietą.
Jos plastikiniuose maišeliuose bus atgabentos į Frankfurtą, o patikrintos veterinarijos tarnybų atvyks čia. Kol kas su jų užsakymu neskubėsime, nes norime, kad įsibėgėtų sistemos darbas. Mums reikia žmonių, kurie suprastų, kaip sistema veikia, kitaip krevetės išmirs“, – sakė B.Buckas.
O žinių įgyta bus su kaupu. Pasak A.Sutniko, reikia išmokti dirbti su sistema, auginti krevetes – tai ir biologijos žinios, ir energetika, ir mechanika bei kitos sritys.
Tiesa, šį rudenį užaugusios pirmosios KMTP krevetės parduodamos nebus, tačiau sukama galvą, kaip jomis pavaišinti klaipėdiečius.
Akvakultūrų Lietuvoje nedaug
Kol kas akvakultūros verslų situaciją Lietuvoje mokslininkai vadina labai prasta. Ne vienas verslas bankrutavo, mat pirma siekė įsisavinti ES lėšas ir kūrė sistemas, tačiau nesigilino, kur parduos produkciją.
Kol kas Lietuvoje daugiausiai auginama upėtakių, karpių, afrikinių šamų. Nors rinka užpildyta, vis dar atsiranda norinčių plėtoti šį verslą. Kuomet uostamiesčio mokslininkai sulaukia interesantų skambučių su klausimais dėl technologijų, būsimi verslininkai neturi atsakymų, kur ketina parduoti produkciją. Esą, jei turės žuvies, bus kam ir suvalgyti.
„Kol kas situacija tokia, kad buvo daugiau noro negu žinių, buvo parama, nebuvo supratimo, kad tai gyvas padaras. Akvakultūros labai skiriasi nuo gyvulininkystės, o žmonės galvoja, kad tai panašūs dalykai. Girdėjome įvairių istorijų – fermose pastato sistemas, nukrenta kas nors nuo lubų, prasideda kokia nors liga ir nieko nelieka. Žinių trūkumas yra pagrindinė bėda“, – sakė A.Sutnikas.
