„Reikėjo viską paleisti vėjais: fabrikiuką, kurį lipdžiau nuo pirmosios adatos, komandą, užaugintą nuo 5 darbuotojų, mūsų įdirbį, užtarnautą klientų pasitikėjimą. Patyriau, ką reiškia sukviesti žmones ir raudant dėkoti jiems už darbą, palinkėti sėkmės, atsiprašyti ir atsisveikinti. Žinau tą jausmą, kai atrodo, jog vienintelė išeitis – nuspausti gaiduką sau prie smilkinio. Šiam jausmui apibūdinti trūksta žodžių“, – neslepia širdgėlą vis dar jaučiantis V.Paškevičius, bendro 15min ir „Tele2“ projekto „Kaip ten dirba“ herojus.
Siuvimo mašina domino labiau negu šakės
Tautinių kostiumų siuvykla „Marčius“, kuriai vadovauja, kuria eskizus, modeliuoja ir siuva V.Paškevičius, yra antrasis jo bandymas įsitvirtinti drabužių versle.
„Augau Anykščių rajone esančiame Troškūnų kaime, visiškame užkampyje – susisiekimas prastas, į mokyklą nuvažiuoti, ypač žiemą, didelis vargas. Tėveliai turėjo ūkį, kas savaime reiškė, kad visos vasaros bėgo su broliais šieną pjaunant ir kraunant, gyvulius šeriant, bulves ravint. Pas draugą kaimynystėje pažaisti futbolą mama išleisdavo tik prieš tai tris vagas lysvės nuravėjus. Anksti supratau, kad žemės ūkis – ne man“, – prisimena V.Paškevičius, dar paauglystėje pasiryžęs palikti gimtąjį sodžių ir persikelti gyventi į miestą.
Projekto „Kaip ten dirba“ herojaus giminėje buvo ne vienas siuvėjas. Senelio brolis, išmokęs šio amato, tapęs gerbiamu siuvėju, išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir siuvyklą atidarė ten.
Siuvo Viliaus mamos sesuo, o ir pati mama nevengdavo prisėsti prie siuvimo mašinos.
Įtikinau save, kad esu tvirtas, sveikas, turiu proto, daug patirties, ir čia ne pasaulio pabaiga – nemirštu, į kalėjimą nesėdu.
„Būdavo, stebiu ir laukiu, kol ji kur nors nuo siuvimo mašinos nueis, kad pats galėčiau pripulti. Įdomesnis daiktas buvo už šakes. O siuvėjai tais laikais buvo ypač gerbiami, turėjo labai daug darbo. Nusprendžiau juo tapti ir baigęs aštuonias klases išvykau į Šiaulius pažinti amato“, – pasakoja V.Paškevičius.
Sėkmingą fabriką uždusino finansinė krizė
Tuometinę prestižinę Šiaulių proftechninę mokyklą baigęs su pagyrimu ir įgijęs aukščiausią siuvėjo-sukirpėjo kvalikifaciją, sugrįžo nagingasis vaikinas iš Troškūnų į Anykščius, kur netrukus, 1992 metais, įkūrė nuosavą kūrimo fabriką.
„Siuvome labai gražius dalykus. Aptarnavome tokius žinomus tinklus kaip „Zara“, H&M ir daugelį kitų“, – vardija V.Paškevičius, kurio siuvyklos aukso amžius pasibaigė 2009 metais, kuomet, kaip ir daugybė verslų visame pasaulyje, buvo supurtytas stiprios finansinės krizės.
Anykštėno valdytas siuvimo fabrikas pateko tarp tų, kurie ekonominio sunkmečio neišgyveno.
„Zara“, H&M ir visi kiti perkėlė verslus į Ukrainą, Baltarusiją – ten, kur atrado pigesnę darbo jėgą, nes mes pasidarėme nebe pigūs tam laikmečiui. Likome basi. Teko atleisti iš darbo žmones. Buvo žiauriai sunku“, – neslepia anykštėnas.
Keletą savaičių V.Paškevičius jautė, kaip žemė slysta jam iš po kojų. Suvaldyti emocijas ir suimti save į rankas padėjo aplinkos žmonės, ne tik išklausę, bet ir davę keletą naudingų patarimų.
„Vienas mano draugas tik ką buvo uždaręs maisto parduotuvę Panevėžyje. Didieji prekybos centrai jo verslą tiesiog „suvalgė“. Iki šiol dėkingas jam jaučiuosi už padrąsinimą ir žodžius: „Nebijok užsidaryti. Jeigu pavėluosi, gali būti dar blogiau“. Įtikinau save, kad esu tvirtas, sveikas, turiu proto, daug patirties, ir čia ne pasaulio pabaiga – nemirštu, į kalėjimą nesėdu. Kartojau sau, kad viskas kažkaip išsispręs. Skaudama širdimi užbraukiau brūkšnį Anykščiuose ir išvažiavau į Vilnių“, – prisimena V.Paškevičius.
Tautinį kostiumą netgi siuvasi močiutės, kurių paskutinis noras – išaušus tai dienai, amžinojo poilsio atgulti su nacionaliniu drabužiu. Tokia didelė meilė Lietuvai.
Aš, kostiumai ir šokiai? Ne, niekada!
Kaip ir dažnas projekto „Kaip ten dirba“ herojus, V.Paškevičius ne išsyk atrado savo pašaukimą. Kelias iki to buvo vingiuotas – šiandien žinomas tautinių kostiumų kūrėjas su nacionaliniu Lietuvos drabužiu ilgai nieko bendro neturėjo ir turėti nenorėjo.
Dėl šios priežasties V.Paškevičius ryškiai prisimena lemtingu tapusį epizodą iš 2005-ųjų.
„Istorija tokia: vyko Anykščių miesto šventė, tad atėjome pažiūrėti mano draugo, kuris šoko tautinius šokius, pasirodymo. Jį stebėdamas pasibjaurėjau ir garsiai pasakiau, kad nei tautinių šokių šokti pats nenorėčiau, nei kostiumų dėvėti, nei, juolab, jų siūti. Matyt, tai išgirdęs Dievulis parodė savo pirštą, nes šie žodžiai man atsirūgo su kaupu“, – juokiasi V.Paškevičius.
Prasidėjo nuo sermėgų
Po kelių mėnesių į vyriškio siuvyklos duris pasibeldė Anykščių kultūros centro choreografė, šokių kolektyvų vadovė Jūratė Ūselienė, prašydama pasiūti sermėgas jauniesiems šokėjams.
„Prašė tų savo sermėgų zyzdama. Esame pažįstami, kaip tik tuo metu mūsų vaikai mokėsi vienoje klasėje, tad negalėjau jai atsakyti. Galiausiai sutikau ir pasiuvau. Atidavęs užsakymą apsidžiaugiau, kad mano reikalai su tautiniais kostiumais baigti“, – 15min pasakoja V.Paškevičius.
Prašė tų savo sermėgų zyzdama.
Tiesa, vyriškis klydo – choreografė netrukus sugrįžo prašydama liemenių, o žinia apie auksarankius siuvėjus Anykščiuose netruko pasklisti į kitus šalies rajonus. Užsakovais tapo netgi vilniečiai.
„Šalia kitų darbų prieš krizę vis dažnėjo užsakymai siūti tautinius kostiumus ar jų dalis. Ir nors tautinių kostiumų prieš tai nekūriau, visuomet buvau didelis Lietuvos patriotas, todėl nenuostabu, kad su kiekvienu užsakymu šį drabužį įsimylėjau vis labiau, – prisimena V.Paškevičius, nė nenumanęs, kokie pokyčiai ketina greitu metu supurtyti jo verslą ir gyvenimą. – Taip išeina, kad sermėgos padėjo atrasti man verslo gyslą.“
Teko mokytis iš naujo
Geltonai žaliai raudonas kostiumas 2010 metais, Paškevičių šeimai persikėlus gyventi į Vilnių, tapo šeimos galvos Viliaus kasdienybe.
„Vaikai buvo užaugę, padėtis Anykščiuose su darbais susiklostė liūdnoka, nusprendėme keltis į Vilnių. Uždaręs fabriką nedrąsiai gvildenau mintį įkurti tautinių kostiumų siuvyklą, kadangi jie man jau buvo tapę labai artimi. Vilnių pasirinkome dar ir dėl to, kad nesėkmės atveju kitą darbą rasčiau lengviau. Sostinė vis dėlto, – motyvuoja tautinių kostiumų siuvimo įmonę įkūręs ir sūnaus Martyno garbei ją „Marčiaus“ vardu „pakrikštijęs“ amatininkas. – Pradžioje buvo nepaprastai sudėtinga. Ne tik dėl prastų finansų – kuo toliau dirbau, tuo geriau supratau, kad nesuprantu nieko. Teko kapstytis po istoriją, pažinti, kokį Lietuvos entokultūrinį regioną kuris kostiumas atstovauja. Juk skirtingus etnografinius regionus – Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Klaipėdos kraštą – atstovauja ir skirtingas tradicinis kaimo drabužis. Šiaip ne taip atradau ir audėjas, siuvinėtojas, kurios gyvena visoje Lietuvoje. Daugelis – pačiuose mažiausiuose miesteliuose.“
Studijuoja Lietuvos muziejus ir istorijos vadovėlius
Tiesa, jeigu amatininkes V.Paškevičius susirinko per keletą mėnesių, iki šiol didžiausia problema išlieka audinių paieškos:
„Audėjas, siuvėjas atrasti sudėtinga, bet įmanoma. O štai audinius nuausti autentiškus, skrupulingus, tokius, kokie jie yra Lietuvos muziejuose, istorijos vadovėliuose – nemenkas iššūkis. Reikia daug žinių ir gilinimosi. Domėjimasis vyksta kiekvieną dieną. Dažnai užsiimu tuo ir savaitgaliais, tiesą sakant, jau nė negalvoju, kada gi čia aš dirbu, o kada – ne. Visada noriu eiti į darbą. Joks kitas negalėtų būti šitaip prie širdies. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad galiu improvizuoti, turiu daug laisvės kūryboje.“
Išgyvena pakilimą, būna dovanojami
Laikais, kai, regis, teisinga tai, kas – vakarietiška, o daugelio iš Lietuvos emigravusių šeimų ar mišrias sukūrusių tautiečių atžalos su seneliais lietuviškai sunkiai besusikalba, tautinis kostiumas, pasirodo, išgyvena pakilimą.
„Požiūris į tautinį kostiumą per visus šiuos metus pasikeitė neatpažįstamai. Daugėja norinčių pasisiūti, nešioti. Yra daug ir sparčiai daugėja kultūringų, išprususių žmonių, kurie eina „į gylį“, daug žino, domisi. Nepamiršta lietuviškų tradicijų ir papročių. Ateina klientai, prieš tai paskaitę knygas. Įvertina lietuviai tautinį kostiumą, ir kuo toliau, tuo labiau. Nori rengtis ne tik per nacionalines šventes, bet netgi į gimtadienius. Dovanoja kostiumus mamoms, anūkams, kitiems brangiems žmonėms. Pasitaiko, kad netgi paslapčia atneša anūko švarką man pamatuoti, kad nustebintų“, – tikina 15min pašnekovas.
Juokais sakau, kad galiu pagaminti viską – nuo striptizo erelio trumpikių iki kunigo sutanos.
Kostiumo kaina – tarp 500 ir 700 eurų
V.Paškevičiaus produkcijos kainos svyruoja nuo 500 iki 700 eurų, o Lietuvoje yra tik keturi tautinių drabužių kūrėjai, išgyvenantys iš šios veiklos.
„Kiekvieną detalę reikia žiūrėti ir skaičiuoti atskirai. Kuo daugiau darbo, kuo daugiau siuvinėjimų, audimo raštų – tuo ir kaina didesnė. Aišku, pasigirsta reakcijų, kad tai – labai brangu, bet didesnioji dalis mano sutinkamų žmonių vis dėlto vertina rankų darbą. Supranta, kiek, tarkime, audėjai reikia žinių, įgūdžių, patirties, kad tinkamai nuaustų. Ji juk taip pat turi uždribti, kad pailsėtų, palepintų rankeles masažais ar kokybiškesniais kremais. Pasinaudodamas proga noriu priminti žmonėms, kad gerbtų meistrų darbą“, – dėsto projekto „Kaip ten dirba“ herojus V.Paškevičius.
Tapo stiliaus detale
Įdomiausia tai, kad tarp „Marčiaus“ klientų – ne tik folkloro šokių ar dainų ansamblių nariai.
„Neseniai viena moteris užsuko liemenės savo tautiniam kostiumui, kurį vilksis per mamos gimtadienio šventę, kadangi „dress kodas“ – tautiniai elementai. Tautinį rūbą siuvasi ir su juo per vestuves jaunavedžius pasitinka jų tėvai. Į atmintį stipriai įstrigo šešiolikmetė mergina, besimokanti Vilniaus licėjuje. Atlydėta mamos, tiksliai žinojo, ko jai reikia, kokio dizaino ir spalvinių detalių, ruošėsi vykti į moksleivių forumą Kanadoje ir ten pasipuošti Lietuvos rūbu, – žavisi V.Paškevičius. – Tautinį kostiumą netgi siuvasi močiutės, kurių paskutinis noras – išaušus tai dienai, amžinojo poilsio atgulti su nacionaliniu drabužiu. Tokia didelė meilė Lietuvai, šitoks prisirišimas prie jos žemės.“
Trepsi pagal „Polką su ragučiais“
Negana to, kadaise kreivai žiūrėjęs į tautinius šokius, galiausiai V.Paškevičius ir pats ėmė trepsėti skambant gražiausioms lietuvių liaudies melodijoms. Profesionalus siuvėjas Vilius yra dainų ir šokių kolektyvo „Vilnis“ iš Vilniaus narys.
„Pradėjau prieš dešimt metų. Įsimylėjau folklorą po pirmosios Dainų šventės, kurioje sudalyvavau. Buvo wow. Nacionalinis simbolis tapo ne tik mano pragyvenimo šaltiniu, bet ir dalyku, aplink kurį sukasi visas mano gyvenimas“, – pabrėžia profesionalus siuvėjas.
Žinau tą jausmą, kai atrodo, jog vienintelė išeitis – nuspausti gaiduką sau prie smilkinio.
Ir nors tautinis kostiumas yra V.Paškevičiaus kasdienybė visomis prasmėmis, kartais ją sujaukia ir vienas kitas netipinis užsakymas.
„Retkarčiais gauname kitokių užsakymų. Juokais sakau, kad galiu pagaminti viską – nuo striptizo erelio trumpikių iki kunigo sutanos“, – šypteli V.Paškevičius.
Dirbti su savimi ir neieškoti paguodos svaigaluose
Ir šviesių, ir tamsių dienų regėjęs projekto „Kaip ten dirba“ herojus V.Paškevičius šiandien pats pataria jauniems, pradedantiesiems verslininkams:
„Apsišarvuoti kantrybe reikia, pirmiausia. Bendrauti tik su linksmais, protingais žmonėmis, kurie gali pasidalinti geromis idėjomis. Su tokiais, kurie kartais pabars, bet spyris į sėdimąją gali būti labai naudingas. Patariu neskubėti, viską apgalvoti išmintingai. Kad ir kaip sudėtinga, nepulti į alkoholį – tai absoliučiai nėra išeitis. Kiekvieną dieną su savimi dirbti būtina labai daug.“
Nedidelių įmonių atstovai – dėmesio!
V.Paškevičiaus siuvimo firma „Marčius“ – viena iš smulkiojo ir vidutinio verslo įmonių, kuri naudojasi „Tele2“ paslaugomis.
Bendras 15min ir „Tele2“ projektas „Kaip ten dirba“ šįkart suteikia galimybę iš arti pažvelgti į tautinių drabužių siuvimo verslo subtilybes iš arti.
Jeigu esate nedidelės įmonės atstovas ir norite dalyvauti projekte „Kaip ten dirba“ bei papasakoti apie savo veiklą plačiai 15min auditorijai, rašykite mums el. Paštu kaiptendirba@15min.lt.
Galbūt jūs būsite tie laimingieji, į kurių darbų sūkurį ners 15min filmavimo komanda.
