Su Simone susitikome tyloje paskendusioje „Juodos druskos“ pirmo aukšto salėje. Jis prisipažino, jog toji tyla – glumina. Restoranuose privalo šurmuliuoti laimingi žmonės, vykti pokalbiai, skambėti juokas, tarškėti indai ir gėrimų taurės.
Iš pradžių italas bandė perduoti verslą į kitas rankas, tačiau nesulaukė deramo pasiūlymo. Kaip jis tikino, „niekas dabar nenori pirkti, net ir už saujelę eurų“.
„Visas Kauno senamiestis bankrutuoja, kiekviena vieta sėdi minuse. Apie 90 proc. Kauno restoranų yra minuse. Senamiestis tuščias, tuštesnis nei kada nors buvo.
Uždarome duris po 5-erių metų kovos prieš kovidą, gatvių rekonstrukciją, infliaciją, grąžintą 21 proc. PVM tarifą. Kai turite „Fiat 500“, jei jis sugenda, įdėję nedaug pastangų galite jį sutvarkyti. Bet jei sugenda didžiulis brangus automobilis, gali būti, kad neturėsite visko, ko reikia jam suremontuoti. Tai yra „Juodos druskos“ atvejis. Tokią vietą, kokia buvo manoji, sutvarkyti reikia didžiulių pastangų ir ekonominių aukų, o kartais tai neįmanoma.
Išsiųsime laišką dėl bankroto. Pradėsime procesą. Geriau sąžiningas ir orus bankrotas, o ne toliau apsimetinėti, jog esi sėkmingas, vien todėl, kad neturi ką veikti“, – atvirai kalbėjo Simone.
Žaidimas marozams
Įsibėgėjus pokalbiui, pašnekovas prisipažino, nenorintis kišti savo galvos į skolų kilpą, tenorėjęs turėti širdžiai mielą vietą, kuri išsilaikytų pati. Jei tai neįmanoma, geriau užbaigti laiku ir eiti daryti ko nors kito, nieko nesigailint vėliau.
Apie 90 proc. Kauno restoranų yra minuse.
„Išeinu su nuliu eurų, bet milijonais nuostabių vakarų ir daug pagarbos iš daugelio svarbių asmenų.
Geriau išeiti kaip sąžiningam pralaimėtojui, o ne tęsti kaip netikram, apsimetusiam nugalėtojui. Artimieji gerbs mane, net jei turėsiu kišenėje vos 1 eurą, už kurį nusipirksiu sumuštinį. Man nereikia niekam daryti įspūdžio. Palieku „Juodą druską“, nes turėti restoraną Kaune – kvailas žaidimas. Tai žaidimas, skirtas marozams ir pinigų plovimui“, – rėžė Simone.
