Kapitonas įsitikinęs, kad už tokius pinigus, kiek vienam užsakovui kainavo 63 tonas sveriančio riedulio iškėlimas, galima Londone nusipirkti pilį. Jis buvo traukiamas pusę metų, dėl jo vos nežuvo naras.
„Mano pirmas darbinis nėrimas buvo 1996-1997 metais, kai gavome užsakymą išardyti senąjį medinį Palangos tiltą. Atplaukėme prie jo, nusileidžiu po vandeniu – ir ką jūs manote ten matau? Ogi daug daug rusiškų pinigų.
Dešimties metrų spinduliu žmonės, norintys sugrįžti ant tilto, primėtę krūvas kapeikų. Mes tuos pinigus kibirais traukėme iš vandens. Sovietų laikais niekas nežinojo, kad ten guli tiek pinigų. Už tas kapeikas buvo galima nusipirkti mašiną ar butą“, – pasakojo A.Riabovas.
Mano pirmas darbinis nėrimas buvo 1996-1997 metais, kai gavome užsakymą išardyti senąjį medinį Palangos tiltą. Atplaukėme prie jo, nusileidžiu po vandeniu – ir ką jūs manote ten matau? Ogi daug daug rusiškų pinigų.
Riedulį traukė pusę metų
Kai Klaipėdos uoste buvo statoma vadinamoji nulinė krantinė, susidurta su didžiule kliūtimi – 63 tonas sveriančiu rieduliu.
„Užsakovas kvietė visus padėti jį iškelti. Kas tik nebandė to padaryti, buvo atvaryti trys didžiausi ekskavatoriai, stengtasi iškasti po juo duobę, bet nepavyko.
Atėjome mes, tris dienas padirbome, pradėjo griūti iš molo seni rieduliai, vos neužmušė naro. Sustabdžiau visus darbus – supratau, kad tam reikia rimtai pasiruošti.
Mes du mėnesius ruošėme pontoną su žemsiurbe. Darbus atliekančios bendrovės paprašiau sukalti sienutę iš vamzdžių, kad krentantys rieduliai mums netrukdytų. Ir keturis mėnesius siurbėme iš morenos tą riedulį.
Pusę metų traukiau tą riedulį ir pagaliau ištraukiau. Jis užsakovui, mano apskaičiavimais, atsiėjo labai brangiai – 450 tūkst. eurų.
Kai viską nusiurbėme, pamatėme, kad riedulys yra užstrigęs už įlaidų. Tada pasiūlėme jį pragręžti. Pusę metų traukiau tą riedulį ir pagaliau ištraukiau. Jis užsakovui, mano apskaičiavimais, atsiėjo labai brangiai – 450 tūkst. eurų.
Vien tik mums jis užmokėjo 100 tūkst. eurų, o dar prieš tai dirbo trys didžiausi ekskavatoriai, o viena ekskavatoriaus diena kainuoja 60 tūkst. eurų, be to, papildomų darbų turėjo ir krantinę statanti bendrovė. Už tokius pinigus buvo galima Londone pilį nusipirkti.
Tas riedulys dabar guli iškeltas nulinėje krantinėje. Jis yra kaip paminklas, neleista jo nei sudaužyti, nei utilizuoti. Kadangi yra labai didelis, jis – Lietuvos geologijos paveldas. Dabar visą laiką, kai plaukiu, matau jį ten stovintį“, – pasakojo Andrejus.
Vienintelė vieta gyvūnams atsigerti
„Narų serviso“ technika stovi buvusiose laivų kapinėse Ledo rago įlankoje. Pasak A.Riabovo, kai Smiltynėje buvo pastatytos krantinės, miško gyvūnams nebėra kur atsigerti vandens. Vienintelė likusi vieta – pas narus Ledo rago įlankoje. Gyvūnai čia lankosi dažnai, ypač šernai.
Laivų kapinėse yra riedulys, sveriantis mažiausiai 50 tonų. Ant jo vasarą mėgsta šildytis gulbės. Jis atvilktas čia tais laikais, kai Smiltynės pakrantėje buvo leidžiama dėti visus riedulius.
Ledo rago įlankoje jau yra prikrauta apie 3 tūkst. riedulių. Tiek jų buvo ištraukta gilinant Klaipėdos uostą per beveik 30 metų.
O dabar jau kokie penkeri metai visi rieduliai vežami į poligoną. Beje, jau ir poligone privežta jų daugybė.
Pagrindiniai darbai – „daryti geologiją“
Dėl karo Ukrainoje ir dėl Rusijai taikomų sankcijų pareikalauta pristatyti dokumentus, kad tarp „Narų serviso“ akcininkų nėra nė vieno iš Rusijos. „Trys mūsų akcininkai jau mirę, jų akcijos atiteko vaikams, o juos surasti nebuvo taip lengva.
Bet pagaliau viskas pavyko, dokumentus mes pristatėme ir dirbame toliau. Darbų kol kas netrūksta“, – „Vakarų ekspresui“ sakė A.Riabovas.
Dabar „Narų serviso“ narai ruošiasi pusantro mėnesio „daryti geologiją“, t. y. imti grunto mėginius, kad būtų atlikti geologiniai grunto tyrimai, prie 151 krantinės buvusiame Jūrų perkėlos terminale. Čia ruošiamasi gilinti ir statyti naują krantinę vėjo jėgainių malūnams. Paskui „geologija bus daroma“ Malkų įlankoje prie 129 ir 131 krantinių.
Neseniai šios bendrovės narai ėmė grunto mėginius dėl naujos užteršto grunto aikštelės statybos. Ten pat, šalia senosios užteršto grunto aikštelės, ruošiamasi statyti antrą.
Dalykas tas, kad senoji aikštelė jau visiškai užpildyta. Pasak A.Riabovo, joje maišai sudėti jau keturiais ar net penkiais aukštais, jie tuojau pradės griūti.
O kartu su bendrove „Garant Diving“ „Narų servisas“ „darė“ pietinių uosto vartų geologiją.
Vos ne į kiekvieną kaušą po sprogmenį
„Neseniai dirbome Smiltynėje prie rekonstruojamos krantinės Senojoje perkėloje. Ten mes ištraukėme vos ne pusantro tūkstančio sprogmenų.
Kai buvo suremontuota pusė krantinės ir reikėjo imtis antros, užsakovas ėmė ieškoti, kas galėtų pratraluoti dugną. Mes paruošėme savo tralą, ateiname į vietą ir matome – nieko nebus.
Pasirodo, ta krantinė jau ne vieną sykį buvo griuvusi, ten betono laužas, rieduliai... Pratraluoti mums nepavyko. Susitarėme su bendrove „Tramera“, kuriai priklauso laivas-žemkasė „Kisel“, ji mums jį davė ir aš pats jo ekskavatoriuje sėdėjau.
Neseniai dirbome Smiltynėje prie rekonstruojamos krantinės Senojoje perkėloje. Ten mes ištraukėme vos ne pusantro tūkstančio sprogmenų.
Darbus turėjome padaryti per savaitę, bet užtrukome gerokai ilgiau. Niekas nežinojo, kad ten toks riedulynas, statybinis laužas – kasėme visą mėnesį. Ir vos ne į kiekvieną kaušą lįsdavo sprogmenys.
Prie mūsų nuolatos stovėjo ir ugniagesiai, ir policininkai, ir povandeniniai, ir lauko išminuotojai“, – pasakojo Andrejus.
Nusistebėjus, kad narams tenka atlikti ir tokius pavojingus darbus, jis pasakė: „Po vandeniu kiekvienas darbas pavojingas. Mes visus gelbstime. Mus paprastai kviečia tada, kai jau niekas nieko negali padaryti.“
Beje, kai 2003 metais per pratybas į Baltijos jūrą nukrito Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, žuvo du karo lakūnai, jo ieškojo „Narų serviso“ narai.
Išgelbėjo per 80 laivų
Pasak A.Riabovo, „Narų servisas“ įkurtas todėl, kad buvo labai daug nuskendusių laivų. Per 31 darbo metus ši bendrovė išgelbėjo daugiau kaip 80 laivų: ištraukė, nutempė nuo seklumos.
„Jau daug metų Klaipėdoje nebuvo stiprių uraganų. Anksčiau, kai tik koks uraganas ar stipresnė audra, tai, žiūrėk, jau kas nors ir sėdi ant seklumos ar skęsta prie krantinių. Vis reikėdavo gelbėti.
Paskutinė ištraukta buvo žemkasė „Sunland“, – prisiminė kapitonas.
Beje, šios bendrovės narai gelbėjo ir tris kartus prie krantinės Danės upėje skendusį žvejybos laivą „Ole Willassen“. „Tris sykius jį traukiau. Pirmą sykį aš ištraukiau, antrą kartą patys bandė, bet aš telefonu aiškinau, kur ką reikia daryti.
O trečią sykį jie vėl manęs paprašė, ir vėl traukiau. Dabar tas laivas stovi bendrovėje „Klaipėdos laivų remontas“. Jeigu jo nespės pastatyti į doką, jis turėtų šią žiemą ten nuskęsti“, – kalbėjo Andrejus.
Vargina biurokratija
Paklaustas, kaip ketina išgyventi sunkmetį, A.Riabovas atsakė: „Atsikeli iš ryto, paskaitai žinias ir bloga darosi. Bet 9-10 val. pradeda skambinti klientai, vienam to reikia, kitam ano, eini ir darai.
Matote, mums konkurentų čia liko labai mažai. Kas išvyko, kas bankrutavo. Anksčiau Klaipėdoje buvo 7-8 narų kompanijos. Gal prisimenate, buvo tokios bendrovės kaip „Lokys“, „Hidrotechnika“ ir kt.
Iš stambesnių kompanijų liko tik „Narų servisas“ ir UAB „Garant“. Anksčiau Klaipėdos uoste buvo vos ne dešimt hidrostatybos kompanijų, o dabar irgi beliko dvi – „Borta“ ir „Tilsta“.
Kol kas mes laikomės. Skųstis lyg ir nėra priežasčių, išskyrus tai, kad kartais vargina biurokratija: vis kokių nors popierių reikalauja, vis komisijos kažkokios tikrina, kartais net rankos nusvyra ką nors daryti. Mes, kaip sakoma, galime ir raketą į kosmosą paleisti, darbo nė kiek nebijome, bet ta biurokratija vargina“.
Beveik visi Riabovai – narai
Šiuo metu „Narų servise“ dirba 7 žmonės. „Kai reikia, samdome kitų bendrovių narus. Tai lengviau nei patiems išlaikyti tiek narų. Pats jau seniai nelendu į vandenį, nes reikia rūpintis firmos reikalais: priiminėti užsakymus ir t. t. Kai kas nors negali, tada neriu aš. Jeigu kuris nors naras nemoka, kaip reikia padaryti, tenka man nerti kartu ir mokyti.
Aš ir pats naras, mano brolis naras, ir kitas mano brolis naras, ir tėvas – naras, tik vyriausiasis brolis – ne.
Jis visą gyvenimą dirba Anglijoje ant naftos platformų. O aš nuo vaikystės su visu tuo čia gyvenu. Negaliu niekur išvažiuoti. Kaip galėčiau visa tai palikti?“ – stebisi Andrejus.
Namai kaip dispečerinė
Beje, Riabovai gyvena Smiltynėje, netoli Lietuvos jūrų muziejaus. Kapitonas juokauja, kad kaip Uosto direkcija turi dispečerinę, taip Riabovų namas, vienintelis gyvenamasis namas toje vietoje, yra „Narų serviso“ dispečerinė.
„Mes visą uostą matome kaip ant delno. Matau kiekvieną laivą. Kai man skambina klientai, jau žinau, kas jiems atsitiko. Mano racija visada būna įjungta“, – sakė Andrejus.
Paklaustas, kur įgijo pramoninio naro profesiją, jis atsakė: „Mano tėvas, kuriam dabar 70 metų, vos ne vonioje mokėsi nerti po vandeniu. Jo laikais tik pradėjo atsirasti technika, o paskui vis tobulėjo.
Mes mokėmės Lietuvoje. Pats geriausias mūsų mokytojas buvo Valerijus Krisiukaitis, buvęs Klaipėdos dragūnų bataliono žvalgų būrio vadas. Dragūnų batalione ir buvo pati geriausia mūsų mokykla. V.Krisiukaitis iš mūsų padarė silpnos valstybės galingą ginklą“.
Per 7 minutes prisirinkau pilnas kišenes – turėjau 75 litus. Plaukiu, matau guli 5 litai, imu, o 1 ir 2 litų neimu. Iki šiol žmonės meta pinigus ant Palangos tilto tikėdami, kad tai atneša laimę.
Žada atidaryti narų muziejų
Visą gyvenimą narai kaupė įdomesnius iš vandens ištrauktus daiktus. Dabar norima juos surinkti vienoje vietoje ir įkurti narų muziejų Smiltynėje.
„Visi žmonės, kurie eina į Jūrų muziejų, vis dairosi į mūsų namą. Jie nori pakilti ant kalno ir jį apžiūrėti.
Apie tai papasakojau visiems Klaipėdos uosto narams, tai kiekvienas jų žadėjo iš savo spintelės ar sandėliuko ištraukti ką nors įdomaus, ką buvo atradęs po vandeniu, ir atiduoti muziejui“, – pasakoja Andrejus.
O pinigus žmonės tebemeta
„Kai ardėme seną Palangos tiltą iš karto sakėme, kad tuos visus ištrauktus akmenis reikia sumesti po nauju tiltu. Ne, liepė visus skandinti jūroje. Taip ir padarėme.
Išardėme senąjį tiltą, visus akmenis ištraukėme ir paskandinome jūroje. Pastatė naują tiltą. Bangos pradėjo plauti kopas, todėl, kad išardėme tą povandeninę buną. Tad praėjus dvejiems su puse metų mūsų paprašė iš naujo atvežti ten akmenų ir primėtyti.
Kai pastatė naują tiltą, po kurio laiko nuplaukiau pažiūrėti, ar kartais ten nėra pinigų. Per 7 minutes prisirinkau pilnas kišenes – turėjau 75 litus. Plaukiu, matau guli 5 litai, imu, o 1 ir 2 litų neimu. Iki šiol žmonės meta pinigus ant Palangos tilto tikėdami, kad tai atneša laimę“, – pasakojo Andrejus.
