Įsivaizduokite, jei apmokamų atostogų galėtumėte imti tiek, kiek tik norite: jei galėtumėte atostogauti visą laiką arba bent tiek, kiek leidžia sąžinė. Pasak G.Hinsliff, būtent tokį viliojantį pasiūlymą jos draugė ką tik gavo iš savo darbdavio. Ir čia įsijungė fantazija. Atostogauti visą rugpjūtį? Skamba gerai. Prasitęsti savaitgalius? O gal pasilaikyti juodai dienai, kai smegenys bus galutinai perdegusios, arba lietingiems pirmadieniams, kai išsiversti iš lovos – misija neįmanoma?
Žmonės jaučiasi laimingesni, nes jais pasitikima
Žinoma, taip nebus. Draugė nepasinaudos nė vienu laisvadieniu daugiau negu iki šiol. Tas pat pasakytina apie daugelį žmonių, kurių darbovietėse taikoma neribotų atostogų praktika (vieni pirmųjų ją įgyvendino „Netflix“ ir „Virgin“). Priešingai – žmonės tokiu atveju ima ne daugiau atostogų, o mažiau. Niekas nenori tapti didžiuoju biuro veltėdžiu, todėl paprastai visi stengiasi atostogomis naudotis tiek, kiek tai daro dauguma bendradarbių. Taip vidurkis ir sumažėja – vieni neima atostogų bijodami, kad tai gali pakenkti jų karjeros tikslams, kiti neranda, kas juos pakeistų, treti paprasčiausiai nesiryžta ilgesniam laikui atsitraukti nuo darbų.
Kitaip tariant, kolegų spaudimas šiuo požiūriu atlieka lygiai tą pačią funkciją kaip ir griežta atostogų politika, išskyrus vieną aspektą – turėdami galimybę atostogauti, kiek nori, žmonės jaučiasi šiek tiek geriau. Pasitaiko ir taip, kad žinodamas, jog bet kada gali ištrūkti, žmogus tiesiog nustoja jausti poreikį ištrūkti. Smagu, kai tavimi pasitiki, kai su tavimi elgiasi kaip su suaugusiu žmogumi.
Pasitaiko ir taip, kad žinodamas, jog bet kada gali ištrūkti, žmogus tiesiog nustoja jausti poreikį ištrūkti.
Daugelyje šiuolaikinių darboviečių šis aspektas yra tarsi skiriamoji linija: pasitikėjimas – pasitikėjimo stoka, autonomija – mikrovadyba; požiūris į darbuotoją kaip į žmogų ar kaip į mašiną, kurią galima užprogramuoti. Dirbdamas protinį darbą, žmogus turi galimybę vadovautis savo protu, net jei jam viso labo reikia nuspręsti, kurios radijo stoties klausytis dirbant, ir gali nusistatyti norimą tempą. Na, o dirbdamas tokį darbą, kuris iš esmės yra mechaninis, žmogus tėra tik vykdytojas, „varnelių“ dėliotojas. Jis neturi galimybės spręsti pats ir yra priverstas jausti nuolatinę įtampą dėl to, kad technologijos leidžia jį stebėti, kontroliuoti ir atsekti visus jo veiksmus. Tai – vadinamoji poreikių ekonomika: daugybėje jos platformų pluša ištisa armija nusivylusių, tariamai sau dirbančių laisvai samdomų darbuotojų. Apžvalgininkės įsitikinimu, pasiektas žemiausias įmanomas lygis.
Skaičiuojamas kiekvienas žingsnis
Britų žurnalistas Jamesas Bloodworthas savo naujoje knygoje pavadinimu „Pasamdytas: šešių mėnesių lažas mažų atlyginimų Britanijoje“ (Hired: Six Months Undercover In Low-Wage Britain) rašo apie savo patirtį, kurią įgijo dirbdamas bendrovėms „Amazon“, „Uber“ ir kitiems vadinamąsias nulio valandų sutartis siūlantiems darbdaviams. Pavyzdžiui, jis vaizdingai pasakoja, kokį spaudimą sandėlių darbuotojams daro sistemos, elektroniniu būdu kontroliuojančios jų darbo greitį: kaip greitai jie suranda ir supakuoja prekes. Tie, kurie dirba per lėtai, gauna pastabų iš aukščiau. Vargiai užtenka laiko papietauti, jau nekalbant apie dalykus, susijusius su nuotaikų svyravimais, elementariu senėjimu ar bet kuo kitu, kas būdinga kiekvienam žmogui, rašo J.Bloodworthas.
Tokių darbų, kuriems atlikti reikalingos protinės, o ne mechaninės pastangos, skiriamasis bruožas yra tai, kad viršininkui visiškai nebūtina žinoti, kur konkrečią akimirką yra ir ką veikia vienas ar kitas jo pavaldinys. Jis ir taip gali būti tikras, kad darbas bus atliktas. Laikomasi požiūrio, kad ir dirbdami namie ar kur nors kitur darbuotojai gali būti ne mažiau produktyvūs negu sėdėdami darbe ir kad atlikti jiems pavestą darbą jie gali nebūtinai darbo valandomis, bet ir po darbo. Dirbdamas mechaninį darbą žmogui negali jaustis taip, lyg dirbtų sau, ir netenka bet kokios laisvės.
Pertraukėles teks pamiršti
Prastų, nuobodžių, blogai apmokamų darbų būdavo visada. Ne visiems vienodai sekasi sekti paskui svajones ar atrasti tikrąjį pašaukimą, o kai kam darbas visada buvo ir bus tik priemonė apmokėti sąskaitas. Tačiau dažnai tokių darbų privalumas būdavo tai, kad niekas nieko per daug nekontroliuodavo, visada būdavo galima pasidaryti ilgesnę pertrauką, paplepėti su nuobodžiaujančiais kolegomis ar ilgėliau šnektelti su pabendrauti linkusiais klientais.
Mechaninį darbą dirbantiems žmonėms gyvenimas buvo dar kažkiek pakenčiamas būtent dėl tokių momentų. Dabar reikalaujama kuo didesnio produktyvumo. „Facebook“ tikrinimo pertraukėlės – praeities dalykas. Kad neatsitrauktumėte nuo darbo, atliekama nuolatinė jūsų kompiuterio klavišų paspaudimų stebėsena. Jei „Uber“ vairuotojas nuspręs padaryti pertrauką, programėlė tai žinos, rašoma straipsnyje.
Kitas svarbus kriterijus, skiriantis protinį darbą nuo mechaninio, kiek subtilesnis – tai galimybė spręsti. Ji arba yra, arba ne. Per pastaruosius du dešimtmečius viešojo sektoriaus darbuotojus užgriuvo ištisa tikslų, testų, naujų įstatymais nustatytų pareigų ir duomenų reikalavimų lavina. Tikslas – kuo labiau sumažinti žmogiškųjų klaidų tikimybę ir kuo labiau užtikrinti objektyvumą.
Deja, pasak G.Hinsliff, yra ir neigiama tokio žingsnio pusė. Visos šios priemonės, pasak jos, yra pernelyg trumparegiškos – jos vienodai taikomos tiek geriems specialistams – mokytojams, gydytojams ir kt., tiek prastiems. Jei jos taikomos nepagrįstai griežtai, geri specialistai gali pasijusti nuvertinti ir netekti galimybės išnaudoti visus turimus gebėjimus. Kam reikalinga dešimtis metų kaupta patirtis, jei jos neįmanoma pritaikyti pačiam nusprendžiant, kaip geriausia padėti konkrečiam vaikui ar koks gydymas labiausiai tiks konkrečiam pacientui? Ar profesiniai įgūdžiai dar apskritai reikalingi? O gal tą patį darbą galėtų atlikti robotas?
Priklausymo bendruomenei aspektas
Nerimą kelia ir šio reiškinio socialiniai padariniai plačiąja prasme. Darbas nėra vien tik darbas – kasdieninių užduočių, kurias privalu atlikti, rinkinys. Tai taip pat žmogiškųjų santykių mezgimosi platforma – tai, ką mes duodame vieni kitiems turėdami galimybę priimti bendrus sprendimus ir kurti bendrą atsakomybę, leidžiančią mums jaustis platesnės bendruomenės dalimi, – arba tai, ką mums duoda pats darbas, kol žmonės jaučia, kad jų patirtis ir pastangos yra vertinamos, kad darbdaviui iš tiesų svarbu, kaip jie jaučiasi, ir kad jie nėra vien tik sraigteliai didžiuliame mechanizme.
Šiais laikais nemažai diskutuojama apie tai, kiek tikėtina, kad netrukus žmonių darbo vietas perims robotai. Tačiau, G.Hinsliff įsitikinimu, šios kalbos neturėtų mūsų apakinti tiek, kad nepastebėtume, kaip patys daromės panašūs į robotus.
