Kulinarinės studijos ir praktika solidžiuose viešbučiuose bei restoranuose beveik 100 proc. garantuoja, kad be darbo neliksi, tačiau tarpkultūrinė patirtis kartais pateikia ir savų siurprizų.
Su kulinarijos mokyklos studentais ankstyvą penktadienio pavakarę susitikome akademijai priklausančiame restorane „Talents“. Priėjęs padavėjas šypsojosi kiek sutrikęs: neįprasta aptarnauti čia kartu dirbančius kolegas.
Šiame restorane tiek padavėjai, tiek gaminantieji maistą yra tik akademijos studentai. „HRC Culinary Academy“ Bulgarijoje įkurta 2008 m. Kulinarijos studijos trunka dvejus metus ir Europoje yra bene pačios pigiausios – semestro kaina 1750 eurų.
Čia studijuojantys lietuviai neslepia, kad Bulgariją pasirinko būtent dėl nedidelės studijų kainos ir itin patraukliai skambėjusio mokslų aprašymo – teorinės studijos derinamos su daugybe praktikos. Studentai gaminti pradeda vos po keleto savaičių nuo studijų pradžios, o po pirmojo pusmečio visi vyksta atlikti praktikos.
„Tai būna arba restoranai, arba viešbučiai Europoje – Vokietijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Belgijoje. Londone buvo viena vieta. Taip pat siunčia į Pietų Afrikos Respubliką arba į Katarą“, – pasakoja Agnė.
Tiesa, didelės pasirinkimo laisvės studentai neturi ir dažnai vieta, į kurią pateks, priklauso nuo paprasčiausios sėkmės.
Džiaugiasi praktika Olandijoje
Štai, pavyzdžiui, Arijus pirmąja praktika džiaugiasi: „Buvau Olandijoje, mažame viešbutyje Mastrichte. Virtuvė ten maža ir atvira, visą laiką gamindavome, dirbdavome su produktais, matydavome atėjusius svečius, kaip jie valgo ir reaguoja. Tuo tarpu kolegos kitose vietose beveik negamino, ruošdavo tik užšaldytą maistą – įdedi į orkaitę ir viskas.“
Būtent tokios patirties Vokietijoje įgijo Julius. Vaikinas prisipažįsta, kad profesiniu atžvilgiu viešbučio restorane jam buvo nuobodu, tačiau džiaugiasi įgijęs kitokių patirčių: „Taip, mūsų beveik niekur neprileido, bet mokiausi kitų dalykų. Iš praktikos grįžau kitoks, daug savarankiškesnis. Taip sakau, nes lyginu save su kitais ten buvusiais kolegomis. Jie tiesiog pusmetį buvo Vokietijoje.“
Vaikinas pripažįsta, kad nebuvo lengva viešbutyje dirbti pusryčių pamainoje, kai keltis tekdavo 2.30 val. ryto. Dėl neapgalvotai sudarytų tvarkaraščių kartais tokių rytų susidarydavo ir dešimt iš eilės.
Privalomi vizitai pas ginekologą Katare
Bene spalvingiausių patirčių praktikos metu patyrė Agnė. Mergina atvirai pasakoja, kad šeši mėnesiai Kataro sostinėje Dohoje buvo dviprasmiški.
Pamenu, nuėjau į sandėlį, o ten 124 rūšys prieskonių, iš kurių žinojau kiek daugiau nei dvidešimt. Buvo sunku, tačiau įdomu, – pasakoja Agnė.
„Virtuvės atžvilgiu tai buvo pati geriausia šitoje mokykloje pasiūlyta praktika. Viešbučio „W Doha“ lygis ir standartai yra žvėriškai aukšti. Be to, kas du mėnesius vyksta rotacija. Pirmuosius du praleidau gamindama Asian fusion cuisine (jungia skirtingų Azijos šalių virtuvių tradicijas, – aut. past.), tada pastry (tešlos ir miltiniai patiekalai, – aut. past.) ir galiausiai sušius.
Pamenu, nuėjau į sandėlį, o ten 124 rūšys prieskonių, iš kurių žinojau kiek daugiau nei dvidešimt. Buvo sunku, tačiau įdomu“, – įgyta patirtimi džiaugiasi Agnė.
Vis dėlto praktika gyvenimo Dohoje atžvilgiu merginai buvo neapsakomai sunki: „Turėjau kišeninį peilį. Virš mano lovos kiekviena diena buvo išbraukta ir išskaptuota. Skaičiavau ir tiksliai žinojau, kiek savaičių ir dienų man liko. Gyvenimas buvo žiauriai sunkus dėl rasizmo, seksizmo, nacionalizmo. Kiekvieną dieną visiems žmonėms iš eilės reikėjo iš naujo įrodyti, kad taip, aš esu moteris ir vis tiek galiu kažką padaryti.“
Agnė toli gražu nesišypso prisimindama ir kasmėnesinius vizitus į ligoninę, kurioje kartu su kolegėmis buvo tikrinama, ar nėra nėščia: „Važiuodavome autobusu į ligoninę kitoje dykumos pusėje. Ten dirbo itin religingos vyresnio amžiaus moterys, dažniausiai dengiančios ne tik visą savo kūną, bet ir veidą. Tau liepia išsižergti ir kalba su tavim kažkokia neaiškia kalba. Tu jų visiškai nematai, tai yra tik kažkoks vaiduoklis, apsirengęs juodai. O jeigu matai tų moterų akis, jos būna pilnos pykčio, neapykantos viskam. Ir taip kiekvieną mėnesį. Tai nėra juokinga.“
Po pusmetį trukusios praktikos akademijos studentai kitiems šešiems mėnesiams grįžo į Bulgariją. Pašnekovai neslepia, kad šis studijų semestras yra pats liūdniausias. „Jei praktika buvo sėkminga, kolegos grįžta savimi ypač pasitikintys, susireikšminę, ego išaugęs. Nors man, tiesą sakant, praktika Dohoje tą ego gerokai aplaužė“, – teigia Agnė. Ją papildo Arijus: „Netgi elektroninio pašto adreso vardą daugelis staigiai pasikeičia į Chef_vardas_pavardė@…“
Laukia Amerika
Po liūdnojo trečiojo semestro akademijos studentai vyksta į baigiamąsias praktikas. Agnė jau žino, kad 12 mėnesių darbuosis Bostone. Tuo tarpu Arijus ir Julius kaip tik dabar laukia patvirtinimo, ar 7 mėnesiams vyks į Čikagą.
„Čia jau kaip pasiseks, kartais viešbučiai siūlo pusmečio sutartį, kartais ir metų, todėl studijos trunka ne mažiau nei dvejus metus, bet gali išsitęsti ir iki dvejų su puse“, – paaiškina Agnė. Jaunuoliams grįžti į Bulgariją nebebus reikalo, studijų diplomus jie gaus paštu.
Paklausti, ar kulinarijos pasaulyje diplomas iš tikrųjų yra vertybė, ar tik popieriukas, jaunuoliai atsako, kad turint diplomą daug lengviau gauti darbą. O, tarkim, Skandinavijos šalyse diplomas akimirksniu garantuoja ir aukštesnį atlyginimą. Vis dėlto jei norėtų, būsimieji virtuvės šefai akademijos galėtų ir nebaigti:
„Svarbiausia yra įgyta praktika ir jos vieta. Jei tavo CV puikuojasi „Hilton“ ar „Waldorf Astoria“ ir ten gerai pasirodei, akivaizdu, kad gausi darbą bet kuriame jų tinklo viešbutyje“, – teigia Julius. O Agnė prisipažįsta siūlymų dirbti „W Doha“ priklausančiuose viešbučiuose ir jų grupėse sulaukianti nuolat: „Aš ten gerai pasirodžiau. Dirbau restorane, kuris turi tris „Michelin“ žvaigždutes. Mano CV įrašytas virtuvės šefo, su kuriuo dirbau, vardas ir tai svarbiausia. Pasiūlymų gaunu, bet atsisakau, noriu baigti studijas ir išbandyti save Amerikoje. O šansų, kad po to negausiu darbo, beveik nėra.“
Paklausti, ar į tokias galimybes atveriančią vietą sunku patekti, jaunuoliai purto galvas: pakanka turėti pinigų ir laisvai kalbėti anglų kalba. Užpildai akademijos puslapyje esančią anketą, anglų kalbos gebėjimai ir motyvacija išsiaiškinami „Skype“ pokalbio metu. Studijos kasmet prasideda kovo ir rugsėjo mėnesį.
„Vieniems išvažiavus į praktikas, priimami kiti. Taip ir keičiamės, akademijoje nuolat būna pradedančiųjų“, – pasakoja Agnė.
Beje, iš šiuo metu kurse esančių 48 studentų maždaug pusė yra lietuvių bendraamžiai, kita pusė – kiek vyresni. Daugybei žmonių maisto gaminimas yra pomėgis ir tik nedaugelis ryžtasi tapti šios srities profesionalais.
Iš trijų kalbintų pašnekovų, iškart po mokyklos baigimo virtuvės šefu nusprendė tapti tik Julius. Tuo tarpu Arijus baigė taikomosios matematikos studijas, o Agnė Islandijoje studijavo islandų kalbą ir kultūrą. Kalbinami jaunuoliai neslėpė, kad studijos Bulgarijoje turi šiokių tokių su vietine pietietiška kultūra susijusių niuansų, erzinančio požiūrio į laiką ir planavimą. Nelabai įkvepiantis buvo ir pirmasis jų studijų pusmetis nykiame, giliu sovietmečiu dvelkiančiame Dobričo mieste (akademija į Sofiją persikėlė tik praėjusiais metais, – aut. past.).
Vis dėlto visi trys teigė priimto sprendimo nesigailintys ir nenorintys dalyti patarimų svarstantiems apie kulinarijos studijas būtent Sofijoje. „Tai, kad man nutiko taip, nereiškia, kad ir kitiems būtent taip nutiks. Dohoje mes dirbome su kolega bulgaru, bet jo patirtis buvo visiškai kitokia. Čia jau nuo kiekvieno asmeniškai ir daugybės kitų dalykų viskas priklauso – kokia grupė susirinks, kokie šefai dirbs, kur praktiką atliksi“, – apibendrina Agnė.