Naujausias N.Kiuberio kūdikis – prekybos centre „GO9“ įsikūręs „Coffee Inn Lab“. Tai – juodos kavos laboratorija, kurioje kavos mėgėjas gali stebėti, kaip gėrimas verdamas laboratorijos įrangą primenančiose kolbose ir cilindruose ir taip atskleidžiamas unikalus jos skonis.
N.Kiuberis 15min.lt pasakojo, kad, ruošiant kavą, tobulybei ribų nėra. Vis tik kava turi būti prieinama kiekvienam, todėl iki tobulybės dar likę keli žingsniai,
Žmonės kuria nuostabius dalykus, būna labai daug kibirkščių ir energijos. Socializacija prie kavos yra tiesiog neatsiejama kavinių kultūros dalis.
– Kada atsirado mada čiupti popierinį puodelį ir gerti kavą einant? – 15min.lt paklausė N.Kiuberio.
– Viskas susiję su miesto tempu, miesto pulsu. Miestas juda, vietoje nestovi. Tai taip pat susiję su žmonių įpročiais, kuriuos, aš manau, mes per tuos septynerius metus truputį ir pakeitėme. Siekėme, kad žmonės ne tik labiau vertintų kavą, bet kad ji būtų ir išsinešimui – judėjimui kažkur per miestą, ėjimui per gatvę, susitikimui su draugais, pokalbiams, trumpam išėjimui su kolegomis iš biuro. Tai buvo didelis iššūkis, nes žmonės buvo įpratę kavą gerti klasikiniu būdu. Manau, kad daug kas pasikeitė per tą laiką. Manau, kad mes atspindime šiuolaikinį miestietį – kaip jis mėgsta elgtis, kaip jis dėliojasi savo laiką. Jis nori, kad viskas būtų patogu, bet tuo pačiu jis nori ir kokybės.
– Jūs, ko gero, patys ir sukūrėte tokios kavos paklausą.
– Be abejo. Manau, kad mes sukūrėme patogų modelį, kurio prieš tai nebuvo. Galima sakyti, kad sukūrėme naują kategoriją – kokybiškos kavos išsinešimui. Tokia ir buvo vizija.
– Ką galėtumėte spręsti apie Lietuvos gyventojus, galbūt viduriniąją klasę, pajamas iš savo kavos pardavimų?
– Manau, kad tame ir esmė, kad galbūt iš kavos yra nepadarytas vien funkcinis dalykas – kava nėra skirta tik ryte atmerkti akis ar sušilti. Mūsų idėja visą laiką buvo, kad žmonės bendrauja prie kavos, žmonės kuria nuostabius dalykus, būna labai daug kibirkščių ir energijos. Socializacija prie kavos yra tiesiog neatsiejama kavinių kultūros dalis. Į tai labai ir koncentravomės.
Dalinimasis nuotaikomis, emocijomis, kūryba, yra labai svarbus. Dėl to, mano manymu, žmonės ir moraliai pasiruošę daugiau sumokėti už kavą, nes jie gauna ir aplinką, ir nuotaiką, užtaisą kartu su puodeliu. Todėl, manau, ilgainiui pasidarė norma mokėti ne tik pardavimo automatui 1,2 Lt ar 2 Lt, bet mokėti daugiau. Žmonės supranta, kad ir mūsų barista dirba ne šiaip sau, ir visas tinklas padarytas ne tiesiog funkciniu būdu, kad būtų užpildytas kavos puodelis.
– Tai galbūt tie žmonės ir turi daugiau pinigų? Ar galvojate, kad jūs kažkaip tiesiog jų pinigų atsargas pakrapštėt?
– Nemanau, kad mes esame tokie slidūs unguriukai, kad sugebame įsiraityti į žmonių piniginę ir iškrapštyti kelis litus. Manau, kad žmogus savo noru pas mus ateina į kavinę.
Mes turime realiame pasaulyje gyventi, todėl niekada nebūsime išskirtiniu kavos mėgėjų klubu.
– Ar nenukenčia kavos skonis, jeigu aš kavą geriu bėgdama į paskaitas ar darbą?
– Ginčytinas klausimas. Manau, kad priklauso nuo to, kokią kavą geriate. Su laiku žmogus išsigrynina, kas jam patinka. Nemanau, kad kavą pakeičia apčiuopiamai tai, ar kava bus išgerta keraminiame puodelyje, ar ne.
Labai daug groja ir emocija. Jeigu jūs susitiksite su drauge saulei šviečiant ir gersite tą kavą, ji dar jums suspindės kitaip. Žmogus pats sugalvos, kaip jam geriau gerti kavą. Mūsų tikslas yra tai, kad žmogus susirastų jam patinkančią kavą.
– Kiek kainuoja geros kavos puodelis?
– Tobulėjimui ribų nėra. Neseniai pasirodė tokia žinutė, kad Niujorke atsidarė skandinavų baras, kuris pardavinėja latte už 10 dolerių. Jie turi pagrindimą, kodėl ji kainuoja 10 dolerių, – jie plukdosi pupeles mažomis partijomis iš Skandinavijos, duodama boutique'inį gardėsį – šokoladą, užbarsto daniško karamelinio reikalo ir todėl kava kainuoja 10 dolerių. Ir žmonės ją perka.
The sky is the limit. Žmonės pasiruošę mokėti už kavą. Bet mes nenorime iš to padaryti snobiško kulto. Mes esame demokratiški ir mūsų kaina yra demokratiška.
Kai pasigilinau į procesus, supratau visą grandinę, kiek žmonių yra įtraukiama į kavos gaminimo procesą. Toje grandinėje kažkas turi nukentėti (jeigu kava kainuotų tik 1–2 Lt). Jeigu žmogus labai stengėsi, gamino geresnes pupeles nei jo kaimynas, jeigu jas pirko šiek tiek brangiau tiekėjai, jie jas pardavė šiek tiek brangiau mūsų „Coffee Inn Roasters“, mes ją skrudinome kruopščiai, pakavome šviežią, ją ruošė barista, kuris gerai yra apmokytas, tai visam tam ratuke turi nukristi sava dalis kiekvienam ir tas litas niekaip neišsidalina.
Baristos tau privalo patiekti kavą su espresso, kurios skrudinimo laikas yra tas vadinamasis auksinis taškas. Kai kavą išskrudini, pirmą dieną ar dvi ji neduoda beveik jokių aromatų, tada ji pradeda atidavinėti aromatą ir dėl to šviežios kavos pakeliai būna išsipūtę. Aukštutinis taškas yra 14–21 diena. Išskrudinta kava turi kavinę pasiekti 14 dieną ir būti sunaudota per savaitę.
Pagal maisto tvarkymo taisykles kava lentynoje gali būti metus, tai yra labai patogu, nors po mėnesio suprastėja skonis.
– Ar priskirtumėte kavą prie tokių produktų kaip cigaretės ir alkoholis, kurių kainą galima kelti kiek tik nori, nes žmonės vis tiek pirks?
– Manau, kad ne. Tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu pakiltų bendras kainų lygis. Jaunimas negalėtų ateiti pirkti pas mus kavos už 10 Lt. Mes turime realiame pasaulyje gyventi, todėl niekada nebūsime išskirtiniu kavos mėgėjų klubu.
– Koks yra jūsų darbuotojas? Ar žmonės užsibūna ilgiau, ar, kaip įprasta paslaugų sektoriuje, nuolat keičiasi?
– Mes esame jauna šalis, baristos profesija yra pakankamai jauna. Sovietų laikais buvo tipiškas barmenas, kuriam būdavo per 30–40 metų, o jaunų baristų karta auga tik dabar. Manau, kad mums pavyksta atrasti vidurį tarp dažno pokyčio ir noro dirbti su kava, ne tik užsidirbti atostogom.
Bet nenoriu vynioti į vatą – kaita yra tikrai didelė. Industrijoje nėra taip, kad čia yra geriausiai apmokamas darbas. Čia nėra taip, kaip Niujorke, kur žmogus iš arbatpinigų gali gyventi. Valandinis atlyginimas ir priedai vis tiek Lietuvoje sudaro liūto dalį. Kai žmogus gauna galimybę padirbėti Norvegijoje ar kitur, tai dalis žmonių čiumpa tą galimybę. Jeigu reikia VIlniuje nuomotis butą, tai ne visi iš tėvų gali laikytis, kai kurie baristos yra remiami tėvų, bet kiti ne.
Siekėme, kad žmonės ne tik labiau vertintų kavą, bet kad ji būtų ir išsinešimui – judėjimui kažkur per miestą, ėjimui per gatvę, susitikimui su draugais, pokalbiams, trumpam išėjimui su kolegomis iš biuro.
Jeigu žmonės nori mokytis užsienyje, sako, kad važiuoja mokytis pagal programą, tai jam paliekam galimybę grįžti. Pas mus yra nemažai tokių žmonių, kurie pasimoko ir grįžta. Tai džiugina.
– Kaip pasirinkti gerą kavą parduotuvėje?
– Siūlyčiau žiūrėti į datą, kada kava skrudinta, o ne iki kada galioja. Tai yra labai svarbu. Siūlyčiau rinktis vidutiniškai skrudintą kavą, nes pilnai skrudinta kava yra sugadinto skonio, suskrudinta iki nuodegulio. Siūlyčiau atkreipti dėmesį, ar tai yra 100 proc. arabika.
