Su LŽS pirmininku D.Radzevičiumi leidomės į diskusiją apie tai, kokia žiniasklaidos situacija Lietuvoje ir koks visuomenės požiūris į žurnalisto profesiją. Koks turėtų būti geras žurnalistas? O kas išvis negalėtų tapti žurnalistu?
– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę Lietuvos žiniasklaidą? Kaip ji keitėsi?
– Ją apibūdinti vienu žodžiu labai sudėtinga, nes ji labai įvairi ir gausi. Mes turime daugiau kaip tūkstantį periodinių leidinių ir daug portalų Lietuvoje. Tiesa, nors žiniasklaida labai gausi bei įvairi, tačiau dažnai sekli...
2003 metais tapau LŽS pirmininku ir jau 2004 metais pastebėjau, kad įvyko didysis virsmas spaudoje: iniciatyvą perėmė naujienų portalai. Daugiau nei per 10 metų ši tendencija taip sustiprėjo, kad aš jau seniai internetinius portalus laikau tradicine žiniasklaida. Žmonėms ji tapo tradicinė bei kasdienė. Dalis spaudos, akivaizdžiai yra egzotiška, o ne tradiciška. Visa tai pakeitė ir pačią žurnalistiką.
– Dažniau skaitote naujienų portalus ar spaudos leidinius?
– Labai mėgstu radiją, man tai žiniasklaidos priemonė – numeris vienas. Mano rytai neatsiejami nuo spaudos vartymo ir kai kada skaitymo. Dienos metu mėgstu klausyti radijo ir paskaityti naujienų portalus.
Pasinaudodami technologijomis portalai labai greitai užaugo. Džiaugiuosi, kaip jauni kolegos, dirbantys naujienų portaluose, subrendo ne pagal metus.
Televizorius ir televizija – šiandien juos suvokiu, kaip du skirtingus dalykus. Aš dažniau žiūriu televizorių kaip aparatą, nei televiziją – kaip programą. Pati žurnalistika pasitraukė iš televizijos, išimtis LRT ir kai kurie komerciniai kanalai.
Iš esmės, naujienų portalai dabar sutraukia viską, ką galime turėti: pradedant fotoreportažu – kaip žanru, baigiant televiziniais reportažais, tiesiogine transliacija.
Pasinaudodami technologijomis portalai labai greitai užaugo. Džiaugiuosi, kaip jauni kolegos, dirbantys naujienų portaluose, subrendo ne pagal metus. Tuo, ką dabar daro kolegos, jų ambicijomis, entuziazmu ir jaunatviškumu aš didžiuojuosi. Mes, labai maža šalis su specifine, nedidele kalbos auditorija, turim neįsivaizduojamą kiekį žiniasklaidos. Gaila, ne visada kokybiškos žurnalistikos.
– Kokius dažniausiai portalus skaitote? Ar manote, kad jie pakankamai objektyvūs?
– Su tuo, ką aš skaitau, objektyvumas nebūtinai yra susijęs. Mano dėmesį dažnai patraukia ir subjektyvios žinios. Žodį objektyvumas aš išvis sunkiai pritaikyčiau daugelyje žiniasklaidos priemonių. Dėl laiko, technologijų ir pačios žurnalistikos specifikos labai sunku laikytis objektyvumo standartų.
Skaitytojas Telšiuose, Vilkaviškyje, Lazdijuose ar Vilniuje tikrai skiriasi. Net ir Vilniaus Žirmūnų, Tarandės ar Senamiesčio gyventojai yra skirtingi.
Pats vartotojas nesiekia objektyvumo, jis siekia žinių ir įvairių nuomonių. Man labiau tinka žodis subalansuota žiniasklaida. Nė viena žiniasklaidos priemonė negalėjo būti realaus gyvenimo atspindžiu.
Aš skaitau didžiuosius Lietuvos portalus: Delfi.lt, 15min.lt ir Lrt.lt. Kartais užeinu ir į Valstietis.lt arba į Tv3.lt. Tačiau mano minėti trys didieji naujienų portalai man sukuria subalansuotą naujienų pasaulį. Iš užsienių portalų skaitau BBC, „The Guardian“ ar „The Washington Post“.
– Kalbėjomės apie jūsų požiūrį į žiniasklaidą, o koks pačios visuomenės požiūris į ją?
– Taip jau nutiko, kad žurnalistiką pradėjau studijuoti 1994 metais. Dirbti pradėjau po metų. Daugiau nei 20 metų praėjo nuo to laiko, žiniasklaidos įvairovė padidėjo, bet visuomenė tapo labai susiskaldžiusi bei fragmentuota.
Skaitytojas Telšiuose, Vilkaviškyje, Lazdijuose ar Vilniuje tikrai skiriasi. Net ir Vilniaus Žirmūnų, Tarandės ar Senamiesčio gyventojai yra skirtingi. Tačiau dažniausiai požiūris į žiniasklaidą yra kritiškas.
Mane tai džiugina, nes žiniasklaidos atveju žmonės tapo gerokai kritiškesni nei prieš 20 ar 10 metų. Tai rodo, kad mes patys elgiamės šiek tiek adekvačiau ir sveikiau. Deja, liūdina statistika ir „TNS“ tyrimai, kurie rodo, kad didelė dalis lietuvių, nors ir vartoja žiniasklaidą, tačiau apsiriboja tik keliais arba išvis tik vienu televizijos kanalu.
Žmonės neišnaudoja įvairovės, kurią jiems siūlo.
Kritiškas požiūris į žiniasklaidą – gerai, bet nekritiškas atskirų šaltinių vartojimas pagal principą myliu arba nemyliu, sukelia dvigubą jausmą.
Nuvažiavęs į tam tikras vietoves klausiu žmonių, kokius laikraščius prenumeruoja. Ką skaitote? Jie šypsosi. Lietuvoje daugiau kaip tūkstantis leidinių, o jie sako, kad nėra ką skaityti. Tą patį sako ir apie portalus, kad neva nėra ką skaityti, bet per dieną jie ištransliuoja šimtus žinučių, naujienų ir pranešimų.
Žmonės dažnai skaito vien antraštes. Jų požiūris į žiniasklaidą – vartotojiškas. Tinka palyginimas – apsipirkimas prekybos centre: paklaikusiomis akimis apibėgi, prisiperki, ko reikia ir ko nereikia, tai reiškia prisiskaitai, ko reikia ir ko nereikia. Dažniausiai – ko nereikia, kas gražiai atrodo, kas labiausiai išreklamuota – serialas, laida ar žurnalistas.
Prieš 20 metų mes turėjome žmonių, kurie gyveno pagal „Respubliką“ arba „Lietuvos rytą“, o šiandieną turime žmonių, kurie gyvena pagal Andrių Užkalnį, Andrių Tapiną arba Rimvydą Valatką. Nesakau, kad tie žmonės komentuoja labai vienpusiškai, tačiau kiekvienas turi savo pasaulėžiūrą. Tai, kad kurio nors apžvalgininko pasaulėžiūra tampa esmine, vienintele, kelia prieštaringus jausmus apie mūsų auditorijos adekvatumą.
– Portalas 15min atsisakė anoniminių komentarų. Kokius šio žingsnio pliusus ir minusus įžvelgiate?
– Aš matau daugiau pliusų nei minusų. Komentarų anonimiškumas ir galimybė anonimiškai reikšti savo mintis ypač svarbi šalyse, kur žodžio laisvės labai mažai. Lietuvoje anoniminis komentavimas akivaizdžiai persirito visai į kitą pusę.
Dažniausiai dėl nekokybiško, įžeidžiančio ir turinčio mažą vertę komentavimo mes praradome vertingas diskusijas. Rimtesnių diskusijų nebevyksta. Jei ir atsiranda vienas rimtesnis komentaras, kuris galėtų išvystyti diskusiją, jis tuoj pat užpilamas beverčiais žirniukais.
Manau, kad mūsų portalai iš dalies prarado galimybę turėti diskusijų forumus ir dėl to turinio vartojimas tapo labai greitas, sekundinis. Žmonės permeta akimis ir neužsilieka prie teksto ar kažkokios gilesnės minties, problemos vystymo.
Portalų noras sugrąžinti kokybiškesnę diskusiją labai teisingas žingsnis. Jei tai taptų tendencija, manau, kad atsirastų šansas, jog naujienų portalai taptų kokybiškesnės diskusijos platformomis.
Dažnai diskusijos persikelia į „Facebook“ ir kitus socialinius tinklus bei tinklaraščius. Portalai prarado galimybę suburti žmones. Aš pats esu prisiregistravęs ir komentuoju tik savo vardu bei pavarde. Po tekstais, kuriuose esu minimas, dažnai stengiuosi komentuodamas provokuoti, bet aš matau, kad ten nebeįmanoma komentuoti.
Tad portalų noras sugrąžinti kokybiškesnę diskusiją labai teisingas žingsnis. Jei tai taptų tendencija, manau, kad atsirastų šansas, jog naujienų portalai taptų kokybiškesnės diskusijos platformomis. Jei rimtos diskusijos grįžtų, mes galėtume visa tai parodyti net pasauliniu mastu, kaip besivystant technologijoms galima neprarasti, o atrasti kokybišką diskusiją.
Kol kas didelių minusų, kalbant apie turinio vertę, aš nepastebiu. Naujų tendencijų kūrimas užima gana ilgą laiką. Jei portalas praras tam tikrą auditorijos dalį, gali neišlaukti to kokybinio pokyčio (tikiuosi, taip nebus) ir grąžinti anoniminius komentarus atgal. Tai reikštų nusivylimą.
Atsisakius tokių komentarų tikrai nepadidėtų portalo lankomumas bei pajamos. O visa tai atsiliepia ir patiems žurnalistams, vadinasi, gali nukentėti ir jų kuriamas turinys. Nukentėjus turiniui dar mažės auditorija.
Nesinorėtų, kad tai būtų susisiekiantys indai, nors taip yra. Jei bus pakeista kita matavimo metodika, labiau skaičiuos ne klikus, o žiūrės į kokybę, kiek laiko žmonės praleidžia prie teksto, kiek komentuoja ir kokią vertę turi tekstas – kiek jis ilgai groja, tai būtų viena pozityviausių korekcijų. Turi būti kokybiškas santykis tarp vartotojo ir turinio.
– Kaip manote, koks visuomenės požiūris į žurnalisto profesiją?
– Bendrine prasme visiškai neteisingas. Mano įsitikinimu, daugelis žmonių nesuvokia žurnalistikos vertės ir prasmės, o į žurnalistus žiūri per savo kai kurių poreikių ir požiūrių prizmę.
Jei žurnalistas tų poreikių neatitinka, jis arba ignoruojamas, arba ant jo pykstama. Žmonės nesupranta žurnalisto kaip žinių teikėjo, diskusijų moderatoriaus ir įvairius požiūrius atspindinčio žmogaus. Žurnalistas gali būti ir subjektyvus, ir objektyvus, priklausomai nuo aplinkybių, tačiau nevalia pamiršti etikos.
Jei manęs klaustų, kas padorumo skalėje sąžiningesni su savimi ir savo auditorija, politikai ar žurnalistai? Sakyčiau, kad tik žurnalistai. Žurnalistai ar verslininkai? Žurnalistai. Teisininkai ar žurnalistai? Tai vienareikšmiškai – žurnalistai.
Daugelis vartotojų nėra susipažinę su etikos standartais, ir žmonių neraštingumas žiniasklaidoje kenkia žurnalistų bendruomenei. Šiandieną žurnalistų vietą visuomenei informuoti yra užėmę kitų profesijų žmonės. Garsiems, įdomiems žmonėms dažnai suteikiamos žurnalisto galios, vaidmenys. Šiandieną tikriausiai nemažai daliai visuomenės „KK2“ ar „Dviračio žinios“ yra labiau žinios negu žinių laidos.
Deja, nesirinkdami to, žmonės pseudo žurnalistinius produktus vartoja kaip žurnalistiką. Žinoma, toks požiūris nėra nepelnytas, žurnalistai kritikos nusipelno. Nors lyginant su kitomis profesijomis, drįsčiau teigti, kad žurnalistika viena iš padoriausių profesijų. Jei manęs klaustų, kas padorumo skalėje sąžiningesni su savimi ir savo auditorija, politikai ar žurnalistai? Sakyčiau, kad tik žurnalistai. Žurnalistai ar verslininkai? Žurnalistai. Teisininkai ar žurnalistai? Tai vienareikšmiškai – žurnalistai.
Gaila, kad žmonės savo akyje dažnai nemato rąstų, bet mato net menkiausią žurnalisto klaidą. Žinoma, kažkuria prasme tai gerai, nes žurnalistams neleidžiama užmigti ant laurų.
– Kaip jūs apibūdintumėte gerą žurnalistą?
– Tai žmogus, kuriam pavyksta suderinti tris svarbius dalykus: ilgai išlikti įdomiu didesniam ratui žmonių. Taip pat išliekant įdomiu nenusipiginti, o teikti kokybišką informaciją ir komentarus. Ir, žinoma, iš šios profesijos daugiau ar mažiau padoriai, adekvačiai pragyventi. Jei šios trys savybės suderinamos, manau, tai didelė sėkmė žurnalistui. Būti profesionaliu, etišku, įdomiu ir dar iš to adekvačiai uždirbti.
– Kaip manote, kas negalėtų būti žurnalistu?
– Visi, kas neturi šių trijų mano išvardintų dalykų. O kalbant apie būdo savybes, man labai sunku pasakyti, tai labai laisva profesija, kurią gali pasirinkti labai įvairūs žmonės. Manęs kartais klausia, ar nusikaltėlis, aferistas gali būti žurnalistu? Sunku pasakyti, nes galima pagalvoti, kad ir eismo taisyklių pažeidėjas negali būti žurnalistu.
O ar gali žurnalistas būti padorus, jei yra tris kartus išsiskyręs su savo vyru ar žmona? Paėmęs daug greitųjų kreditų ir pusės jų dar neatidavęs? Tai sudėtingas klausimas, nes moralinės savybės dažnai tapatinamos su profesiniais etikos standartais. Jie yra arti, tačiau nėra tapatūs. Aš manau, kad dauguma žmonių gali būti žurnalistais nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, rasės ar seksualinės orientacijos, tačiau melagiams žurnalistikoje ne vieta.
– Kokia knyga apie žurnalistiką dažniausiai guli ant jūsų stalo? Ar apskritai tokia yra?
– Mano stalo knyga visada buvo Davido Randallo knyga „Universalus žurnalistas“. Šis kūrinys man į rankas pakliuvo, kai turėjau vidinių prieštaravimų vertindamas, kas vyksta Lietuvos žiniasklaidoje. Tai įvyko tada, kai pradėjau pirmininkauti Žurnalistų sąjungoje.
Toje knygoje atradau daugybę klausimų ir atsakymų, kas vyksta su žiniasklaida dabar ir prieš šimtą metų. Vyksta panašūs dalykai skirtingose šalyse ir skirtingu metu. Ir, žinoma, ant mano stalo visada yra etikos kodeksas.