Šiuo metu galiojančiame LR Darbo kodekse 56 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu (...), jeigu „darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba jeigu ji susidaro daugiau kaip 45 dienas per paskutinius 12 mėnesių“. Antroje straipsnio dalyje numatyta, kad „nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui 2 jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką“ (arba 1, jei darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu metus).
LPPARA vertinimu, susidarė paradoksali situacija, kai darbdaviai, išleidę darbuotojus į prastovas ne dėl savo kaltės, o dėl su pandemija, karantinu ir ekstremaliąja situacija susijusių ekonominės veiklos ribojimų, tapo minėtų Darbo kodekso nuostatų ir reikalavimų įkaitais.
LPPARA ir asociacijos nariai pastebi, kad darbuotojai, ypač paslaugų sektoriuje, naudojasi susidariusia situacija – mažėjant verslui taikomiems suvaržymams ir augant darbo rinkos aktyvumui, prašoma nutraukti darbo sutartis, nors darbuotojai ir yra reikalingi darbo vietoje. Gavę išmoką iš vieno darbdavio, tokie darbuotojai tuoj pat siekia vėl įsidarbinti pas kitą, o kartais net tą patį darbdavį. Savo ruožtu nuo pandemijos nukentėjusios įmonės dažnai yra sunkioje ekonominėje padėtyje, turi atstatyti prarastą apyvartą ir mokėti tokių išeitinių išmokų negali.
Dėl šių priežasčių LPPARA siūlo pakeisti LR Darbo kodekso 56 straipsnio atitinkamas nuostatas, kad darbdavys nebūtų įpareigotas mokėti išeitinių išmokų, jei prastova darbuotojui skelbiama ne dėl jo kaltės, bet dėl ekstremaliosios situacijos ar karantino, o darbuotojas darbo vietą palieka savo iniciatyva.
