– „Didelis teatras negali sau to leisti, o mes, dviese su vyru Remigijumi (46 m.), galime atvažiuoti ir į pačią mažiausią klasę. Apie tai galvojame kurdami ir spektaklius, ir jų dekoracijas mažiausiems. Tai vienas iš mūsų privalumų ir prioritetų“, – sako lėlininkė, „Ridikėlių mokyklėlės“ vaikams įkūrėja Indrė Endriukaitė (34 m.), drauge su vyru, profesionaliu aktoriumi, įkūrusi socialinį edukacinį teatrą vaikams.
– Kokį tikslą keliate sau lėlių spektakliais?
– Norime ugdyti vaikų sąmoningumą per kultūrą, kalbėti svarbiomis temomis per teatro priemones. Taigi mūsų teatro spektakliai nėra tik pramoga ar linksmybių vieta. Norisi, kad žiūrovas iš spektaklio išsineštų kažkokią mintį, pamąstytų, todėl po spektaklio kviečiame vaikus diskusijai. Pažiūrėjai, o dabar pakalbėkime, ką tu matei, kaip supratai ir pan. Su vaikais spektakliuose kalbame ne vien apie princeses ir karalius, bet ir apie sveiką mitybą, ekologiją, darnumą, toleranciją. Tai labai svarbios temos augančiai asmenybei.
– Kas yra ta „Ridikėlių mokyklėlė“?
– Tai dviejų aktorių įkurtas socialinis edukacinis teatras. Abu su vyru esame profesionalūs teatro aktoriai, lėlininkai. Susilaukę dukros labai norėjome kurti prasmingą turinį, kuriuo galėtume įprasminti ir savo veiklą. Kadangi abu domėjomės sveika mityba, sukūrėme vieną spektaklį, o tada kilo ambicijos ir idėjos plėstis.
Taip šiandien mūsų teatras skaičiuoja jau antrus metus. O teatro pavadinimas gimė nuo labai gražaus lietuviško posakio – sveikas kaip ridikas. Kadangi norime auginti vaikus sveikai mąstančius, mūsų kuriamas turinys edukacinis, kad „ridikėliai“ augtų sveikti.
Spektaklių turinį pakoregavo pandemija
– Kaip dažnai keičiasi jūsų teatro repertuaras?
– Šiuo metu kuriame ir trečiąjį (apie saugumą internete). Edukacinių spektaklių vaidybą deriname su aktualia tema, o po vaidinimo pratęsiame diskusiją su vaikais, kaip jie tai pamatė, kaip suprato ir pan.
Mums svarbu išgrynintas turinys, todėl 1–2 per sezoną tebūna. Medžiagos naujų kūrimui esame prikaupę, tiesiog ilgai vaikštome su ta idėja, kol ją gryniname. Tarkime, šiuo metu dirbame prie plokštuminių lėlių: norisi į lėlių teatrą ko nors naujo atnešti.
Dar vienas mūsų projektas – kūrybinės dirbtuvės, kurias pritaikome plačiai auditorijai pagal aplinkybes ir poreikius. Esame jas vedę socialinės globos namuose, abiturientams ir pan.
Su vaikais kalbame ne vien apie princeses ir karalius, bet ir apie sveiką mitybą, ekologiją, darnumą, toleranciją. Tai labai svarbios temos augančiai asmenybei.
– Ko išmoksta vaikai per aktorinio meistriškumo dirbtuves?
– Per juos pamokome susikaupimo, atidumo, parodome, kaip apšilti balsą. Ištikus pandemijai to mokytis siūlome per nuotolį. Ilgalaikį bendradarbiavimo projektą tęsiame su Šakių varpo mokyklos ketvirtokais. Drauge kuriame nuotolinį spektaklį: ir pamokos, ir repeticijos vyksta virtualiai, taip sprendėme ir Kalėdų Senelio klausimą. Dabar viskas nuotoliniu būdu.
– Minėjote, jog jūsų Kalėdų Senelio videoperžiūros feisbuke viršijo rekordus...
– Pandemija mūsų turinį rimtai pakoregavo: iki tol nebūčiau pagalvojusi, kad Kalėdų Senelis gali aplankyti vaikus per skypą. Nebuvo tokių minčių, bet supratome su vyru, kad tai įmanoma. 12 tūkstančių kalėdinio videoperžiūrų tapo gyvu įrodymu.
Rudenį, kai dėl pandemijos ėmė atšaukinėti visus renginius, supratome, paliksime be nieko. Todėl pasitelkėme virtualų Kalėdų Senelį, kuris eilėraštį skaitė, pasaką sekė. Stengėmės, kad turinys būtų ne tiek pramoginis, kiek edukacinis. Nebuvo taip, kad tik paskambindavo pasakyti, kur dovana slepiasi…
Išlaiko profesionalaus teatro modelį
– Ar brangu kurti lėlių spektaklius vaikams?
– Spektaklio sukūrimas nėra pigus dalykas. Teatras tai ne vien išėjimas į sceną ir pavaidinimas. Jam reikia dekoracijų, kostiumų, muzikos, rekvizitų, kainuoja autoriniai atlyginimai kompozitoriui, lėlininkui, režisieriui, o kur dar žmogiškieji ištekliai: sukurtą spektaklį reikia reklamuoti. Beveik viską, ką uždirbame, ir investuojame į spektaklius.
– Bet profesinio kelio, matyt, ir šiandien nekeistumėte?
– Žinoma, ne. Ne viskas remiasi į pinigus. Dar yra vertybės, filosofija, tikslai, misija. Šie dalykai praturtina ir dvasiškai augina. Taigi norint uždirbti tenka kai ką ir paaukoti, padovanoti. Man patinka nuvežti spektaklį mažų miestelių vaikams ir pamatyti tas degančias jų akis, besidžiaugiančias ir dėkingas. Mūsų lėlės jiems būna tarsi stebuklas.
– Spektakliams lėles, kuriomis vaidinate, kuriate patys?
– Įprastai lėlininkai gamina lėles specialiai pagal užsakymą. Štai mums pirmojo spektaklio lėles pagamino Remigijaus, vyro, pusseserė Dainora. Ji dailininkė. Kadangi stengiamės kurti profesionalaus teatro modelį, norisi ir lėlių profesionalių, ir muzikos, kompozitorių kurtos.
Norisi, kad kiekvieną dalyką darytų tos srities profesionalas. Nors didžiojo teatro scenoje ryškėjanti tendencija ta, kad lėlės tampa simboliais, ne pagrindiniais personažais. Bet mes prisidedame prie lėlių teatro populiarinimo, todėl su lėlėmis vaidiname.
Vaikų neįdomiu turiniu nekankina
– Kokiomis vertybėmis vadovaujasi „Ridikėlių mokyklėlės“ teatro įkūrėjai?
– Sau keliame griežtus reikalavimus ir atstovaujame profesionalų teatrui, bet su kitais stengiamės bendrauti lanksčiai ir empatiškai: paaiškiname, kaip prisijungti prie zoom’o, palaukiame, o jei reikia, ir instrukciją nusiunčiame.
Taip pat stengiamės pajausti, kaip jaučiasi vaikai, jei matome, kad jiems neįdomu, keičiame temą ir nebekankiname apie pusryčių košes. O jei labai noriai bendrauja, galime ir ilgiau, ne 15 minučių diskutuoti.
Ne skaičiukai mūsų prioritetas, todėl visad priimame ir jaunesnius žiūrovus. Mūsų auditorija – priešmokyklinukai. Edukacinius spektaklius žiūri vaikai nuo 4 iki 8 metų amžiaus. Mažesni vaikai labiau vertina vizualą, gal ateityje kursime ir mažiukams?
Mudu su vyru prisidedame prie lėlių teatro populiarinimo, todėl vaidiname su lėlėmis.
– Kaip tapote „Swedbank“ bendruomenės „Kiekvienas gali“ nariais?
– Kadangi abu su vyru verslumo įgūdžių neturime, esame kūrybiniai darbuotojai, ieškojome, kur jų pasisemti. Sulaukę „Swedbank“ pasiūlymo prisijungti prie smulkiųjų verslų bendruomenės, su mielu noru jį priėmėme. Skaitant kitų versliukų sėkmės istorijas ir patirtis drąsiau. Suprantame, kad klaidos nereiškia pabaigos. Jos mus tik augina ir leidžia tobulėti.
– Ar planuojate grįžti į teatro sceną po karantino?
– Manau, gyvensime dvigubu formatu: nuotolis mums leidžia pasiekti atokius Lietuvos kampelius greičiau ir paprasčiau (ne visi gali sau leisti pasikviesti spektaklius, kartais tam resursų per mažai). Tad, manau, kad online formato neatsisakysime, siūlysime iškart du variantus to paties spektaklio.
– Kaip manote, kokia perspektyva laukia lėlių teatro?
– Knygos niekas nepakeičia, jokie socialiniai tinklai, net internetinės nurungti nepajėgia. Vis vien norisi to popierinio tikrumo, matyt, ir su lėlių teatru taip. Gyvo susitikimo nepakeis jokie ekranai ir jokie animaciniai filmai. Jie bus šalia, tie didieji konkurentai (ir toliau reikalaus vaikų dėmesio), bet gyvų susitikimų poreikis išliks amžiams. Tikiu tuo.
– O ko palinkėtumėte tėvams?
– Linkėčiau nepamiršti atvesti vaikų į teatrą, jis prisideda prie visapusiškai sveikų asmenybių auginimo. Kultūra yra svarbi mūsų gyvenimui ir pasaulio pažinimui, o kūrybinės veiklos vaikams labai reikalingos. Linkiu jų nepamiršti ir ugdymo sistemoms.
Tapkite ir jūs „Kiekvienas gali“ bendruomenės nariu!
