Vienas tolimiausių Ignalinos rajono ir turbūt Lietuvos kampelių – Didžiasalio seniūnijos Navikų kaimas. Prie kelio stovi keletas namų, vadinamųjų alytnamių, iš kurių vieni atnaujinti, kiti tokie pat, kaip ir buvo pastatyti dar sovietmečiu. Viename iš jų gyvena ir E.Brukštuvienė su vyru Kęstučiu, kaip pati sako, tame pačiame, dėl kurio iš dalies čia ir atsikraustė baigusi biologijos mokslus Vilniuje.
Introdukuotas žuvis išnaikino kormoranai
Tuomet tikėjosi, kad čia neužtruks – kelerius metus padirbės, užsitarnaus gerą vardą ir kraustysis atgal į sostinę. „Bet viskas susidėliojo kitaip“, – juokiasi ji.
„Birvėtos tvenkiniai“, pasakoju visiems kaip maldą, yra tarsi kompensacija už atominės elektrinės padarytą žalą gamtai. Tai tvenkininės žuvininkystės ūkis. Tais laikais buvo įvairių, įdomių iniciatyvų, mes turėjome auginti tokias introdukuotas svetimvandenes žuvis peledes. Tam buvo pastatyta dalis tvenkinių, jie gilesni, nes tai lašišinės žuvys. Jos sėkmingai pas mus augo, kol neatsirado kormoranai – tada ir baigėsi peledžių auginimas, nes peledė plaukioja paviršiumi ir ją labai lengva pagauti“, – apie ūkį pirmiausia pradeda pasakoti jo vadovė.
Šiuo metu čia auginami karpiai ir lydekos, dar karosai, bet jie jau skirti stambesnėms žuvims maitintis. Ūkyje dirba 30 žmonių, o bendras tvenkinių plotas 888 hektarai. Žuvis iš čia keliauja į visos Lietuvos „Norfos“ parduotuves – ten pardavinėjama skrosta ir atvėsinta. Gyvų iš akvariumų šio ūkio žuvų galima rasti „Rimi“. Per metus užauginama apie 600-700 tonų žuvies.
E.Brukštuvienė pasakoja apie svajonę pastatyti cechą, kuriame jie patys skrostų ir į parduotuves jau galėtų tiekti paruoštą žuvį. Taip pat čia rūkytų žuvį, imtųsi kulinarinių gaminių. Bet tam tikimasi Europos Sąjungos paramos, kitaip ji teigė greičiausia nesiryšianti tokioms didelėms investicijoms – reikia 1,1 mln. eurų.
Atvyko po studijų
Ūkyje dirba 30 žmonių, o bendras tvenkinių plotas 888 hektarai.
Paprašyta papasakoti, kaip ji, žemaitė, studijas baigusi Vilniuje, atsidūrė Ignalinos rajone, kur už kelių kilometrų – Baltarusija, E.Brukštuvienė juokiasi. Viskas esą todėl, kad buvo jauna ir savų namų norėjo.
„Niekas čia neplanavo šitame krašte ilgai gyventi, – nusijuokia Edita. – Tai buvo 1989 m. Abu su vyru esame biologai ir turėjome pasirinkimą – arba keliauti į gamybą, arba į mokyklą. Kadangi mokykloje praktiką jau buvom atlikę ir didelių svajonių būti mokytojais niekada neturėjome, tai gavo vyras pasiūlymą – išvystyta pramonė, naujas ūkis, geros perspektyvos, jei gerai užsirekomenduosime – po trejų metų į Vilnių grįšime.“
Ji prisiminė pavarčiusi enciklopediją, pasiskaitė apie Didžiasalį, bet atstumo nuo Ignalinos nesureikšmino.
„Dar pažadėjo, kad gausim namuką, kuris bus tik mums skirtas. O mes su vyru vedę būdami studentai bendrabutyje gyvenome, mūsų kaimynai buvo fizrukai, aš buvau sau prisiekusi, kad artimiausias mano kaimynas bus mažiausiai už 100 metrų. Atsimenu ryškiai ryškiai, kaip važiuojame ir jau netoli nuo čia aš pradėjau suvokti, ką padariau ir kur aš sutikau atvažiuoti. Bet kelio atgal nebuvo“, – toliau su tuo pačiu juoku pasakojo žuvininkystės ūkio vadovė.
Grįžo tuomet į Vilnių, kaip pati sako, lyg apdujusi, bet pagalvojo: „Žmonės juk ir Sibire išgyveno, tai čia tikrai išgyvensiu“. Ir namą gavo, tame pačiame tebegyvena, tik jį perstatė ir atnaujino.
Atkūrus Nepriklausomybę grįžti į Vilnių jau nebebuvo kur. Be to, gimė du sūnūs, kurie jau suaugę, jaunesnysis gyvena čia pat, kartu dirba, tad taip ir liko šeima Lietuvos, arba kaip sako Edita – pasaulio pakrašty. Dar šeima augina pagrandukę dukrą, kuriai septyneri.
Dvi aistros – knygos ir kelionės
Paklausta, ką veikia tuomet, kai baigiasi darbo diena, E.Brukštuvienė atskleidžia turinti kelias aistras. Didžiausia – kelionės. Sako galinti važiuoti ir važiuoti, iš įspūdingiausių pamini Keniją, buvo ir Balio saloje, įkopė į ugnikalnį. „Bet kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo man gražesnė Lietuva“, – prisipažįsta.
Bet kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo man gražesnė Lietuva, – sako E.Brukštuvienė.
Kita aistra – knygos. „Labai mėgstu skaityti. Patinka knygos apie gyvenimą, autobiografinės, o labiausiai mėgstu detektyvus“, – pasakoja žuvininkystės ūkio vadovė.
Sekmadieniais, prisipažįsta Edita, visus darbus ji nuveikia arba atideda, kad per LRT televiziją galėtų pasižiūrėti detektyvinį serialą. Ir nesvarbu, kad jau būna mačiusi, gali tą patį žiūrėti ir po kelis kartus.
Vyras – užkietėjęs žvejys
Paklausta, ar vyrai dar gali ją apgauti pasakodami apie savo žvejybos laimikius, Edita vėl nusijuokia: „Nelabai aš tikiu vyrų pasakomis, galima kiek nori pasakoti, aš tik palinksiu galva. Matyt, tas ir versle mane gelbsti, kad aš visada atsargiai, nepuolu į kraštutinumus, man svetima vyriška tuštybė ir noras pasipuikuoti.“
Ji prisipažįsta, kad su meškere žvejoti nemoka, bet štai jos vyras ir po darbo dienos, kai pagaunama po 50-60 tonų žuvies, eina su meškere prie upės.
„Tai Kęstučio hobis, jis ignalinietis. Didžiausia bausmė ir nuoskauda nuo vaikystės buvo, kad mama neišleidžia meškerioti arba paslepia meškerę. Jis visada norėjo sieti savo gyvenimą su žuvimi. Aš manau, kad jis niekada ir minčių neturėjo grįžti į Vilnių, tik dėl šventos ramybės sutikdavo su manimi“, – dar kartą linksmai nusikvatoja E.Brukštuvienė.
