Erika Žilėnaitė svečius pasitinka kiek suplukusi. Nieko keista, nes vos kelias savaites dirbančioje sulčių spaudykloje „Obuolių bazė“ darbo dienos vidurdienį – pats darbymetis. Taip čia šiuo metu yra nuo ryto iki vakaro, šypsosi Erika.
Tiek darbo nesitikėjo
„Nesitikėjom, kad tiek bus darbo. Tikėjomės, kad jo bus, nes obuolių šiemet daug, sezonas geras, pataikėme pačiu metu, bet kad tiek daug iš karto puls – nesitikėjom, – juokiasi E.Žilėnaitė. – Spėjam kol kas. Žinoma, žmonėms tos eilutės nepatinka, tenka ir dvi dienas palaukti.“
Šis sezonas pirmasis Erikai ir „Obuolių bazei“, tad jauna moteris neslepia, jog vis dar tenka stengtis perprasti visus šio darbo ypatumus. Dirba ji čia kartu su mama, kitais šeimos nariais, taip pat samdosi pagalbininkų, nes tiesiog nespėtų. Norėtų dirbti visą parą, bet tam trūksta darbuotojų.
Patalpas jaunoji verslininkė nuomojasi, bet jos buvo pritaikytos jos poreikiams, tad beliko sienas papuošti tinkamu piešiniu – obelimi. Ir, žinoma, įsigyti įrangą, kas tikrai kainavo. Čia labai padėjo Ignalinos savivaldybės parama. E.Žilėnaitė dalyvavo Ignalinos rajono vietos veiklos grupės administruojamame projekte, kuris finansuotas įgyvendinant „Dvisektorę Ignalinos rajono kaimo ir žuvininkystės plėtros strategiją 2014-2020 m.“, ir gavo paramą – 37 tūkst. eurų. Tiek verslo pradžiai neužteko, reikėjo papildomai turėti dar trečdalį šios sumos, tad skolinosi.
Projektas finansuojamas Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis (Leader programa: Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšos ir Lietuvos valstybės lėšos).
„Nuo seno jau tėtis supirkinėjo obuolius ir mūsų šeima galvodavo, kad reiktų sultis spausti, vis kalbėdavom ir pasitaikė puikus momentas, kai rėmė šitą veiklą, nusprendėme sudalyvauti“, – sakė Erika.
Prie spaudyklos tvarkingai rikiuojasi krūvos obuolių maišų, ant jų galima pamatyti ir morkų, vynuogių, moliūgų. Per dieną šioje spaudykloje išspaudžiamos apie trys tonos sulčių. Trijų litrų maišelis išspaustų sulčių kainuoja 2 eurus, penkių – 2,5 euro.
Sezonas trumpas
Jaunoji verslininkė sako dar tik bandanti perprasti šio verslo subtilybes, konsultavosi su įrangos padavėjais, vis dėlto jau turi patarimų sulčių žiemai norintiems žmonėms. Visų pirma, nepersistengti maišant įvairių rūšių vaisius ir daržoves: „Siūlome ne daugiau 30 proc. visų priedų, kad vėliau tos sultys nesurūgtų, nes skiriasi kiekvieno produkto pasterizacijos temperatūra, todėl didžioji dalis turi būti obuoliai.“
Sezonas šiame versle – trumpas, vos apie du mėnesiai per metus, o ir ne kiekvienais metais tas derlius toks gausus. Tad kol kas Erika neatsisakė ir savo nuolatinio darbo, dirba buhaltere, tik darbdavys geranoriškai išleido ją šiems keliems mėnesiams atostogų. Vis dėlto E.Žilėnaitė neslepia galvojanti, kad reikėtų ką nors daryti ir kitu metų laiku. Tarkim, gaminti savo produkciją, bet tam kol kas nėra pasiruošusi.
Erika gimė ir užaugo Ignalinoje, mokėsi, tiesa, ir Vilniuje, bet po studijų grįžo: „Visada norėjau grįžti, man čia labai patinka. Galvojau iš pradžių, kad bus sunku susirasti darbą. Ir buvo gan sunku, bet kai susiradau, džiaugiuosi ir nenoriu iš čia išvažiuoti. Visada norėjau kažką savo sukurti, tokia idėja visą laiką buvo ir pasitaikius progai padarėme.“
Ji turi seserį ir brolį, bet nė vienas iš jų bent kol kas grįžti į gimtąją Ignaliną neketina. Erika prisipažįsta, kad jai irgi šio bei to gimtajame mieste trūksta, tarkim, veiklos po darbų, vakarais. Ypač žiemą.
Paklausta apie konkurenciją šiame versle, Erika neslėpė, kad sulčių spaudyklų Ignalinos rajone yra bent kelios, bet kovoti dėl klientų bent kol kas nereikia. Ir obuolių šiemet daug, ir naują įrangą turintys naujokai vilioja.
Voveraitės – iš Ignalinos rajono
Pačiame Ignalinos centre, šalia vienam didžiųjų prekybos tinklų priklausančios parduotuvės, įsikūrusi „Mūsų krautuvėlė“. Joje kasdien sutiksi bent vieną iš savininkų – Vilmą arba Kęstutį Žemaičius. Pardavinėja jie daugiausia maisto produktus, vaisius, daržoves, grybus, riešutus. Ir neslepia, kad dalis jų – vietiniai produktai, kiti atkeliauja ir iš tos pačios Lenkijos.
„Mes nekonkuruojame su „Maxima“, – nusijuokia V.Žemaitienė, paklausta, ar tokia kaimynystė neslegia. – Pradėjome 2010 m., su vyru sumąstėme, kad norime dirbti sau. Ir gimė tokia mintis.“
Abu jie vietiniai. Dalį produkcijos superka iš vietinių Ignalinos ir gretimų rajonų ūkininkų, grybautojų, pardavinėja vietos gamintojų konditerijos gaminius, taip pat rūkytus, sūdytus mėsos produktus. Sako, kad norėtų vietinių produktų turėti daugiau, tik nėra taip lengva – maži ūkiai tiesiog negali taip paprastai savo užaugintų daržovių parduoti parduotuvei.
„Veterinariniai reikalavimai, sąskaitų išrašymas. Negalime mes ateiti ir paimti iš žmogaus, jeigu jis užaugino daugiau agurkų ar kažko kito. Gal ir labai gerai augina, labai skanūs, bet reikalavimai varžo. Gaila, norėtųsi, kad savos produkcijos būtų daugiau“, – kalbėjo Vilma.
Todėl ant prekystalių yra nemažai iš kitų šalių atsivežtų daržovių ir vaisių, krautuvėlės savininkai jų kilmės neslepia, matosi, kad, tarkim, riešutai atvežti iš Lenkijos.
Per aštuonerius metus jau užaugo nuolatinių pirkėjų ratas, kai kurie ateina kasdien, turi mėgstamus produktus. „Kiti pasikalbėti paprasčiausiai ateina, nebūtinai ir ką nors pirkti. Juk yra vienišų, pagyvenusių žmonių. Mes galime dėmesio skirti kiekvienam žmogui, pasišnekėti labai draugiškai. Kitose parduotuvėse, prekybos centruose to gal nėra, visi lekiam, skubam, konvejeriu prekės skanuojamos ir tiek“, – tikino V.Žemaitienė.
Asortimentas parduotuvėje priklauso nuo metų laiko, sezoninių daržovių, vaisių būna, bet mėsos, konditerijos gaminiai jau laiko patikrinti, pirkėjų pamėgti. Nėra čia ir alkoholio bei tabako.
Klausiama, ar šis šeimos verslas leidžia jiems išgyventi, Vilma neslepia: užtenka duonai ir sviestui, taip pat dar trims darbuotojams išlaikyti, o ir miesto renginiams paramos negailima.
