Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis metinis bruto (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis Lietuvoje sudarė 2253 litus. Per ketvirtį šis rodiklis išaugo 0,9 proc., o palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus vidutinis bruto atlyginimas šalyje padidėjo 4,6 proc. Sparčiau už šalies vidurkį per metus algos augo privačiame sektoriuje. Realusis darbo užmokestis (atmetus kainų komponentės įtaką) palyginti su pirmuoju šių metų ketvirčiu ūgtelėjo 0,3 proc. ir 3 proc. per metus.
Indrė Genytė-Pikčienė: pigios darbo jėgos epocha baigėsi
Spartėjantis darbo užmokesčio didėjimo tempas įrodo, kad verslo plėtros epocha žemų darbo kaštų sąskaita baigėsi. Išgyvenusios 2009 m. ekonomikos nuosmukį verslo įmonės, stebėdamos dviženklį nedarbo lygį, nejautė jokio spaudimo kelti darbo užmokestį ir naudojosi šiuo konkurenciniu pranašumu keletą metų iš eilės. Tai padėjo šalies verslui atsigauti ir suformuoti tam tikrą finansinį buferį – vidutinis įmonių pelningumas Lietuvoje pastaruosius porą metų viršijo 4 proc., o grynojo pelno rodiklis augo dviženkliais tempais.
Tuo tarpu realus vidutinis darbo užmokestis, dėl ekonominės krizės susitraukęs daugiau nei 7 proc. vien per 2009 metus, 2010-2012 m. smuko toliau ir tik pernai metų viduryje fiksavo dugną. Tačiau, akivaizdu, kad toliau šalies verslas ant šio „žirgo“ joti nebegali, jo nešerdamas. Išryškėjo struktūrinio nedarbo problema: vis daugiau įmonių susiduria su tinkamos kvalifikacijos darbuotojų trūkumu net ir esant dviženkliam nedarbo lygiui. Atlyginimus kelti skatina ir neslūgstantys emigracijos ir „protų“ nutekėjimo procesai. Siekdamos išlaikyti savo darbuotojus įmonės yra priverstos pradėti juos motyvuoti finansiškai ir kelti atlyginimus.
Ši žinia yra gera ne tik namų ūkių ekonomikoje, bet ir makroekonominiu aspektu. Tvari spartesnio darbo užmokesčio augimo tendencija turėtų įlieti optimizmo vartotojų lūkesčiams ir tiesiogiai paveikti vidaus paklausos vektorių. Aktyvesnis namų ūkių vartojimas duotų rimtą impulsą į vidaus rinką orientuotoms veikloms tiek per mažmeninės prekybos apyvartų augimą, tiek per didesnį aktyvumą nekilnojamojo turto rinkoje, tiek per laisvalaikio ir sporto pramogų paklausos didėjimą. Tokia paspirtis iš ūkio vidaus būtų pačiu metu, nes pagrindinėms Lietuvos rinkoms susiduriant su sunkumais, į išorę orientuotas Lietuvos ekonomikos variklis – eksportas – po truputį praranda pagreitį.
Kalbant apie verslo efektyvumo perspektyvas, natūralu, kad, augant darbo užmokesčiui, pigios darbo jėgos poveikis verslui turės būti kompensuotas kitais veiksniais. Tikėtina, kad tai bus paskata Lietuvos įmonėms pradėti investuoti į veiklos efektyvumo didinimą ir atnaujinti gamybinius pajėgumus. Deja, pastarųjų metų retrospektyvą, Lietuva pagal materialinių investicijų lygį (investicijų į gamybos priemones santykis su BVP), eilę metų velkasi Europos Sąjungos narių atsilikėlių gretose, tuo tarpu Latvija ir Estija pirmauja. Siekiant išlikti konkurencingais ir stengiantis užtikrinti subalansuotą bei tvarų ekonomikos vystymąsi, teks atrasti balansą tarp ekonomiškai pagrįsto darbo užmokesčio augimo ir veiklos modernizavimo investuojant.
Būtų neteisinga dėkoti už vidutinio atlyginimo augimą tik Vyriausybei, šiemet pakėlusiai minimalią mėnesio algą (MMA) nuo 850 iki 1000 litų. Geriausiu atveju šiuo sprendimu sugebėtume paaiškinti maždaug trečdalį darbo užmokesčio padidėjimo. Kita vertus, MMA pakėlimo momentas parinktas gana sėkmingai, kuomet darbo rinkos vėjai ėmė sutartinai pūsti į vieną – algų augimo – pusę. Kitaip iki 1000 Lt pakelta MMA kartelė būtų išprovokavusi darbo vietų karpymą arba verslininkų pastangas ne peršokti, o žūtbūt pralįsti po ja. Dabar gi apie masinius darbuotojų atleidimus dėl MMA girdėti neteko, tuo tarpu apie apėjimo gudrybes – deja, taip, ir nemažai.
Gitanas Nausėda: Kylanti ekonomika verčia darbdavius grąžinti „skolą“ darbuotojams
Makroekonominiu požiūriu, spartesnį darbo užmokesčio augimą galima traktuoti dvejopai. Pirma, pagal klasikinės Phillipso kreivės teoriją egzistuoja tiesioginė vidutinio darbo užmokesčio priklausomybė nuo nedarbo lygio. Kuo nedarbo lygis yra aukštesnis, tuo lėčiau didėja atlyginimai, o pasiekus tam tikrą kritinę ribą – net mažėja. Pastaruoju metu užimtumo tendencijos yra palankios drąsesniems darbo užmokesčio reikalavimams kelti. Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį 2013 m. ketvirtį nedarbo lygis Lietuvoje sudarė 13,1 proc., tuo tarpu antrąjį ketvirtį – jau tik 11,7 proc. Be to, nors formaliai nedarbo lygis tebėra dviženklis, jau dabar jaučiamas daugelio profesijų ir kvalifikacijų darbuotojų trūkumas, kurio neįmanoma užlopyti nekeliant algų. Šis „butelio kaklelio“ efektas ateityje pasireikš dar smarkiau ir egzistuos tol, kol pabrangusi darbo jėga privers įmones koreguoti savo gamybos planus arba skatins pereiti prie mažiau darbui imlių technologijų.
Antra, verslo ciklo požiūriu spartus darbo užmokesčio kilimas yra savotiškas darbdavių „skolos“ atidavimas samdomiems darbuotojams už tai, kad pastaruosius keletą metų vidutinis darbo užmokestis augo kur kas lėčiau nei nominalusis BVP. Žinoma, čia kalbama ne apie moralinius sentimentus, o apie darbo rinkos kaitą verslo ciklo metu. Pradinėje ekonomikos atsigavimo stadijoje įmonių sukurta nauja vertė bėga ristele, tuo tarpu atlyginimai šliaužia. Nenuostabu, kad to pasėkoje darbo užmokesčio lyginamasis svoris pridėtinėje vertėje sumažėja.
Tik ekonomikos kilimui įsibėgėjus, darbo užmokesčio plėtra nebeatsilieka nuo įmonės pajamų augimo tempų, o vėlyvoje pakilimo stadijoje – net juos pranoksta. Jeigu taip neatsitiktų, keičiantis verslo ciklams darbo užmokesčio dalis nominaliajame BVP smuktų iki nykstančio dydžio, tuo tarpu ilgesnio laikotarpio stebėjimai rodo, kad šitaip nėra (kad ir kaip tam prieštarautų darbo jėgos išnaudojimo teorijų šalininkai).
Šiandieninę darbuotojų padėtį gerina ir ta aplinkybė, kad nuo praėjusių metų rudens infliacija Lietuvoje apčiuopiamai mažėjo ir sudarė prielaidas kilti ne tik nominaliam, bet ir realiam darbo užmokesčiui. Antrąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su antruoju 2012 m. ketvirčiu, realusis darbo užmokestis šalies ūkyje padidėjo 3 proc.: valstybės sektoriuje – 2,2 proc., privačiajame – 3,8 proc. Tai neregėtas šalyje reiškinys nuo ekonomikos perkaitimo laikų 2005-2008 m., leidžiantis tikėtis tolesnio vidaus vartojimo atsigavimo ir optimistiškų gyventojų lūkesčių. Stiprėjant vidaus rinkai būtų sukuriama naujų darbo vietų į ją orientuotuose verslo sektoriuose, toliau didėtų užimtumas ir vidutinis darbo užmokestis. Toks teigiama to žodžio prasme „užburtas ratas“ Lietuvos ekonomikai tikrai nepatrukdytų.
