Vilniaus kogeneracinė jėgainė pirmą kartą šilumą pradėjo gaminti 2020 m. lapkritį, pirmąją elektrą – 2021 m. vasarį. Šiais metais jėgainė šildymo sezoną pradės anksčiau, todėl jos atstovai tikisi turėti didesnę įtaką Vilniaus šilumos kainoms nei pernai. Tačiau visos galios pasiekti dar nepavyks – kol kas rūksta tik vienas kaminas, priklausantis atliekų deginimo blokui.
Pietinėje jėgainės teritorijos dalyje šiandien stovi trys nebaigti silosai. Juose bus sandėliuojamas biokuras, reikalingas maksimaliai jėgainės galiai pasiekti. Darbai sustojo 2020 m. spalį nutraukus sutartį su Lenkijos bendrove „Rafako“. Šis įvykis įplieskė nesutarimus ne tik su lenkų įmone, kuri kreipėsi į Stokholmo arbitražą dėl skolos, bet ir su Lietuvos statybų bendrovėmis, kurioms „Rafako“ liko skolinga apie 15 mln. eurų. Lietuviai reikalauja, kad šiuos įsipareigojimus perimtų Vilnaus kogeneracinė jėgainė.
Nesutarimai dar neišspręsti, o Vilniaus kogeneracinė jėgainė šiuo metu ruošiasi naujiems konkursams, kurie leistų baigti statybas.
„Atlikti darbai yra neblogoje stadijoje, bet dar turi būti pabaigti transporteriai, elektros dalys, separatoriai, kitos judančios mechaninės dalys“, – vardija jėgainės vadovas Mantas Burokas.
„Ignitis grupei“ priklausanti jėgainė neseniai šiame fronte sulaukė ir pozityvių žinių – rugpjūčio pradžioje buvo pasirašyta sutartis dėl biokuro aikštelės statybų. Tokia aikštelė leis sandėliuoti didelius kiekius iš anksto mažesne kaina įsigyto biokuro.
Iš viso komplekso statyboms skirta 350 mln. eurų. Projektas finansuojamas Europos Sąjungos (iki 140 mln. eurų), Europos investicijų banko paskolos (iki 190 mln. eurų) bei nuosavomis grupės lėšomis.
Sudegina 500 tonų atliekų per dieną
Šiuo metu per dieną Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje sudeginama apie 500 tonų atliekų. Jos atvežiamos vilkikais – šie pirma privalo pravažiuoti per radiacijos lygį tikrinančius vartus. Paskui šiukšlės išverčiamos į bunkerio iškrovimo zoną, iš kurio automatinės žnyplės kelia jas į bunkerio sandėliavimo zoną.
Joje atliekos sumaišomos, o tada žnyplėmis patenka į katilą. Procesą pro platų langą gali stebėti jėgainės darbus valdanti kelių žmonių komanda. Šis procesas automatizuotas, tačiau, jei automatiniai procesai užstrigtų – žnyplių valdymą galėtų perimti vienas iš darbuotojų.
Vilniaus kogeneracinės jėgainės katilo degimo temperatūra turi būti ne mažesnė nei 850 laipsnių. Temperatūra tokia aukšta, kad katilo ataušinimas dėl remonto ar kitų priežasčių, M.Buroko teigimu, truktų apie dvi–tris dienas.
Kol kas rūksta vienas iš trijų jėgainės kaminų, tačiau atliekų degimo kvapo nesijaučia – įmonės atstovai tikina, kad tai dėl pažangios dūmų valymo sistemos.
Tiesa, gana stiprus pūvančių atliekų kvapas jaučiamas patalpose, kur jos išverčiamos, taip pat dalyje teritorijos, kadangi nemažai buitinių atliekų sukaupta kaimynystėje esančiame komplekse.
Vasarį kompleksui vadovauti pradėjęs M.Burokas sako, kad nuo tada, kai buvo paleista jėgainė, užklausų iš nepatenkintų Vilniaus gyventojų dėl taršos beveik nebuvo. „Ignitis grupės“ atstovų teigimu, tai greičiausiai lemia faktas, kad jėgainė yra įsikūrusi pramoniniame rajone, kur jau dabar kūrena keletas biokuro jėgainių. Be to, atliktos nemažos investicijos siekiant sumažinti emisijas.
„Dūmų valymo sistema yra viena iš mūsų brangiausių dalių. Institucijos realiu laiku mato kiekvieną emisiją. Gerai tai, kad mūsų informacija yra vieša ir mūsų rodikliai yra net žemiau leistinų emisijų“, – teigia M.Burokas.
-
„Rafako“ Vilniaus kogeneracinės jėgainės statytojams liko skolinga 15 mln. eurų
-
Vilniaus kogeneracinės jėgainės rangovai piketavo prie „Ignitis grupės“ būstinės
-
„Rafako“ kaltina Vilniaus kogeneracinę jėgainę 26 mln. eurų skola, ši priekaištus vadina nepagrįstais
-
Vyriausybė siūlo tobulinti pataisas dėl jūros vėjo parkų
-
Vilniaus kogeneracinė jėgainė pasirašė sutartį dėl biokuro aikštelės statybų
Atliekų deginimo kogeneracinių jėgainių veikimo principas – šilumos ir elektros gavybai panaudoti tas atliekas, kurios nebuvo išrūšiuotos. Tačiau M.Burokas pažymi, kad jėgainė efektyvumo siekia ir kitose srityse.
Savo darbams jėgainė beveik nenaudoja vandens iš išorės – gamybos cikluose naudojamas ir valomas tas pats vanduo, kuris buvo užpiltas pirmą kartą paleidžiant jėgainę.
Jėgainė pati apsirūpina ir elektros poreikiais. Šiuo metu gaminama 20 MW elektros energijos, o savo reikmėms išnaudojama iki 3 MW.
Jėgainės atstovai viliasi, kad tai gali būti ne pabaiga. Sudegus atliekoms, susidaro du šalutiniai produktai – pavojingi lakieji pelenai ir šlakas, kuris sudaro apie ketvirtadalį sudegintų atliekų masės. Pirmieji apdorojami atskirai, sandariame jėgainės korpuse, iš kur vėliau specialiu transportu išvežami į Norvegiją.
O šlakas pirma sandėliuojamas patalpose, tuomet išvežamas į savartyną. Tikimasi, kad netolimoje ateityje jį bus galima panaudoti statybos reikmėms. Klaipėdoje įsikūrusi pirmoji Lietuvoje „Fortum Heat Lietuva“ pastatyta kogeneracinė jėgainė (dabar valdoma įmonės „Gren“) jau keletą metų kartu su vietiniu atliekų tvarkymo centru mėgina šlaką panaudoti keliams tiesti.
Tačiau platesniam panaudojimui kol kas trukdo teisiniai aspektai – tam reikėtų sertifikatų ir įstatymų keitimo.
M.Burokas: situacija Baltarusijoje tiekimo grandinių nesutraukys
15min žurnalistui ir fotografui aprodydamas jėgainę, M.Burokas atsakė ir į keletą aktualių klausimų apie jėgainės ateitį, biokuro tiekimą bei PVM lengvatą šildymui.
– Jėgainės biokuro blokas dar neužbaigtas, bet galbūt iš anksto derėjotės su biokuro tiekėjais? Kokią įtaką darbui gali padaryti pastaraisiais metais išryškėjusi tendencija pigų biokurą importuoti iš Baltarusijos?
– Kainos klausimas visada yra įdomus. Dažnai kalbama, kad jei pernai kaina buvo 8 eurai už megavatą, tai tokia ji turi būti ir toliau. Bet tokia kaina nėra tvari. 8 eurai už lietuviško biokuro megavatą gaunama nebent tuomet, kai biokuro gamintojai visiškai nedirba arba yra ant bankroto ribos. Tai daugiau yra anomalija nei kainos stabilizavimas.
Dabar biokuro kaina juda link 14 eurų už megavatą. Tai yra stabiliau ir tvariau. O kainų svyravimas visuomet buvo ir bus. Kad tai suvaldytume, mes įrenginėjame biokuro sandėliavimo aikštelę. Joje bus galimybė autotransportui atvažiuoti ir jį iškrauti.
Aikštelė iš esmės suteikia galimybę sutaupyti. Tarp biokuro kainos vasarą ir žiemą yra apie 30 proc. skirtumas. Todėl jeigu pigiu sezono metu susisandėliuoji biokurą, gali atpiginti šilumą žiemą, kai jos labiausiai reikia, tada, kai įtaka klientams ir gyventojams labiausiai pasijaučia.
– Bet ar Lietuvoje galima apsirūpinti norimais biokuro kiekiais? Ar būtina remtis importu iš Baltarusijos?
– Taip. Tai kainos ir politikos reikalas. Bet kuriuo atveju didžiąją dalį miškų valdo Valstybinė miškų urėdija, todėl priklauso, kokia bus politika. Dabar mes matome teisės aktų pokyčius, įvedami biokuro tvarumo reikalavimai ir panašiai.
Suprantame, kad iš kaimyninės šalies jo kurį laiką nebus – nežinome, ar ilgai, ar trumpai. Bet tai nėra vienintelis biokuro šaltinis, todėl tiekimo grandinės jis nesutraukys.
– Kiek, jūsų matavimais, jėgainės biokuro kompleksui trūksta iki užbaigimo?
– Tai labai sunku apskaičiuoti, reikėtų žiūrėti, pagal ką matuojame. Vienas dalykas, galėtum skaičiuoti pagal kainą, kitas dalykas – pagal atliktus darbus, todėl nespekuliuosiu. Pavyzdžiui, katilas yra, bet nėra degiklių, valdymo sistemos, dūmų valymo sistemos, todėl neaišku, kaip vertinti. Turime kuro ūkį, trūksta kai kurių konstrukcijų pabaigimo. Turime turbiną, kuri yra atskira biokurui ir atliekoms, ją konservuojame, laikomės gamintojo reikalavimų.
– Kokia situacija su biokuro bloko užbaigimo konkursais?
– Tai – kompleksinis klausimas. Konkursai sėkmingai pradėti nuo kovo mėnesio. Dabar pasirašinėjame sutartį dėl biokuro aikštelės.
Kiti konkursai yra tose stadijose, kur tiekėjai skaičiuoja kainas, nes apimtys yra tikrai didelės. Darbai kompleksiški – jeigu reikėtų statyti iš naujo, visi suprastų, ką reikia padaryti. Dabar jiems reikia paaiškinti, kas padaryta, kokia situacija, viską turėjo įvertinti ekspertai.
– Ar darbų kaina sutilps į likutį (26 mln. eurų), kuris buvo neišmokėtas lenkų kompanijai?
– Sunku pasakyti. Planas yra toks. Kol dar neturime pirkimų rezultatų, labai sunku būtų indikuoti tilpsime, ar ne. Bet kokiu atveju matome, kad žaliavų kainos auga ir tai neabejotinai turės įtakos.
– „Rafako“ ieškinys bus nagrinėjamas Stokholmo arbitraže. Kurioje stadijoje šis teisinis ginčas?
– Procesas vyksta, turime dokumentų išreikalavimo ir apsikeitimo etapą – kiekviena šalis yra pateikusi sąrašą dokumentų, su kuriais norėtų susipažinti ir pastiprinti savo poziciją arbitraže. Kitaip tariant, dabar vyksta darbas su istorija.
– Kaip vertinate savo galimybes šiame teisme?
– Mes vertiname pozityviai. Visa ta situacija buvo sukurta kitos šalies. „Rafako“ vykdoma restruktūrizavimo byla, klausimas, kaip jiems seksis su tuo restruktūrizavimu. Natūraliai tokie dalykai nutinka. Labai liūdna, kad tai nutiko ir mūsų rangovui.
– Teisme nagrinėjamas kompensacijos klausimas. Ar jis gali paveikti ir tolesnį biokuro bloko statybų procesą?
– Manau, kad jeigu nebus blogų ketinimų, konkursams poveikio nebus. Apskritai tai yra atskiras procesas, po kurio pabaigos spręsis kompensacijos klausimas.
– Šiuo metu pažaingiose pasaulio šalyse itin skatinamas perdirbamų atliekų rūšiavimas, kuris galėtų sumažinti jūsų jėgainės deginamų šiukšlių kiekį, taip pat renovacija, kuri galėtų sumažinti šilumos vartojimą. Be to, šyla ir klimatas. Kokią matote jėgainės ateitį, jei visi šie trys aspektai pradės daryti didesnę įtaką mūsų gyvenimams?
– Vienas dalykas, kad elektrinė iš esmės yra moderniausia Lietuvoje ir viena moderniausių Europoje. Visos technologijos ir pažanga yra skirtos ne šiandienai, ne rytdienai, o bent 10–20 metų į priekį. Kitas dalykas, taip, šilumos poreikis mieste mažėja, bet reikia vertinti tai, kad atsiranda naujų šilumos vartotojų. Bent jau kai kalbama apie Vilnių, miestą, kuris auga. Namai yra efektyvūs, energijos suvartojimas viename name mažesnis, bet tų namų yra daugiau.
Vilniuje pastačius biokuro bloką jėgainė patenkins didelę dalį miesto šilumos poreikio. Natūralu, kad tie įrenginiai, kurie naudoja iškastinį kurą, iš rinkos iškris.
– Planuojate rinkos dalį didinti pakeisdami tuos, kurie taps nekonkurencingi?
– Taip, viskas yra parengta konkurencinėmis sąlygomis. Dalyvaujame šilumos aukcionuose – kas pateikia žemesnę, patrauklesnę kainą, tas ir laimi, tas tą mėnesį ir dirba. Bendrai mes dirbame nuo lapkričio mėnesio ir jau esame Vilniui sutaupę 1,3 mln. eurų dirbdami vien tik su atliekomis.
Tai yra pakankamai didelė įtaka. Konkurencinėje aplinkoje ši jėgainė ras savo vietą ne vienus metus ir ne vieną penkmetį.
– Prieš keletą metų, skelbiant apie šį projektą, buvo skaičiuota, kad jūsų jėgainės įtaka vilniečiams galėtų lemti 30 proc. mažesnes šilumos kainas. Kol kas dar nesate pastatę visko, ką planavote – kokia dalimi prisidedate prie sąskaitų mažinimo?
– Nesame skaičiavę, kiek gali užimti, tačiau panašiai tiek ir yra. Sutaupome vilniečiams apie 100 tūkst. eurų per mėnesį, o dirbame tik vienu katilu.
– Ką iš esmės galvojate apie pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą šildymui – galbūt surenkant pinigus pilnu tarifu juos būtų galima skirti kitoms, ilgalaikėms šilumos reikmėms, pavyzdžiui, daugiabučių renovacijai finansuoti?
– Mes su vartotojais tiesioginio ryšio neturime. Kaip jie atsiskaito, be to, kaip prasmingiau galėtų būti panaudoti pinigai, matyt, yra Vyriausybės ir mokesčių politikos formuotojų klausimas. Mums neturi įtakos, ar tarifas bus 21 proc., ar 9 proc.
Manau, kad pagrindinis dėmesys neturėtų būti skiriamas kainai kaip panacėjai. Ji iš esmės nieko nesako. Didžiausia dedamoji yra vartotojimas. Jeigu jis bus mažas, tai namai bus efektyvesni. Taigi gyventojams ta kaina sąlyginai nieko nereikš. Ir atvirkščiai, kadangi dabar dalis namų yra nepatenkinamos būklės, nesandarūs, atitinkamai galima sakyti, kad net ir maža kaina jų neišgelbės, nes šilumos vartojimas yra didelis.
Jeigu kliento pusėje šis klausimas būtų sutvarkytas, manau, kad visai sistemai būtų geriau. Tada tai būtų labai geras atspirties taškas, planuojant šildymo sistemos evoliuciją – kiek reikia galios, kiek reikia rezervo ir panašiai. Dabar, kadangi renovacija yra gana lėta, mes kalbame apie perspektyvą šilumos naudojimui mažėti, bet jeigu pasižiūrėsime istorinius duomenis, tas mažėjimas nėra toks drastiškas. Kažkada teko skaičiuoti – jeigu renovacijos tempai išliks tokie, kaip dabar, tai yra 100 ar daugiau metų klausimas. Ne visos jėgainės tiek sulauks.
