Jauki maža kavinukė, iš kurios sukasi laiptai į antrąjį aukštą, o ten pirmadienio rytą prakaitą lieja trenerio prižiūrimos kelios moterys ir keli vyrai. Abu objektai – visiškai nauji Biržuose.
„Norime skanios kavos“
Kavinėje Almantas Bružas ir Vilija Morkūnaitė kavą pilsto nuo liepos mėnesio. Prieš tai Almantas mokėsi Vilniuje, bandė jame įsitvirtinti dirbdamas, o Vilija – beveik 10 metų gyveno ir dirbo Dubline, Airijoje. Būtent ten uždirbti pinigai ir buvo ta investicija, kuri leido porai pradėti šį nedidelį verslą gimtajame mieste.
Kavinė „Cafe +“ gali pasiūlyti biržiečiams ir miesto svečiams įvairiausių kavos rūšių, tačiau kol kas dažniausiai patys prie baro stovintis jos savininkai išgirsta „Norime skanios kavos“. „Biržiečiai labiausiai mėgsta juodą kavą, nes bijo pabandyti kitokios“, – šypteli Vilija, paklausta, kokią kavą dažniausiai tenka daryti. Ir prisipažįsta – airiai kur kas labiau išlepę ir linkę ragauti skirtingus gėrimus.
Čia jums Vilniuje, Kaune atrodo, kad kavinės privalo dirbti sekmadieniais.
Kainos kavinėje – mažesnės, nei esame įpratę sostinėje ar kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kurortuose. Bet kurį vilnietį nustebina ir darbo laikas – kasdien nuo 8 iki 19 val., šeštadienį – iki 16 val., o sekmadienį kavinė uždaryta. „Čia jums Vilniuje, Kaune atrodo, kad kavinės privalo dirbti sekmadieniais. Biržuose viskas kitaip, kasdien jau apie septynias vakaro gatvėje nė vieno žmogaus nesutiksi, o sekmadieniais ir nuo 14 val. tuščia. Nėra čia tos kultūros eiti į kavines, atsipalaiduoti, visi eina namo, prie televizoriaus“, – kalbėjo jaunieji verslininkai.
Pora susipažino vienoje iš Biržų kavinių, tas, kaip juokauja Almantas, ir paskatino pagalvoti būtent apie tokį nuosavą verslą. Be to, Vilija Dubline daug laiko praleido dirbdama būtent kavinėje, į Biržus grįžo irgi paskatinta to, kad viena pirmųjų mieste atsidariusių kavinių pasiūlė jai darbą. „Bandome patraukti tuo, kad daug įvairiausių kavų siūlome. Plius – savi kepiniai, patys kepame pyragėlius, bandome ne masine prekyba suvilioti klientus. Kai kurie biržiečiai jau žino mūsų morkų pyragą“, – apie savo kavinės išskirtinumą kalbėjo A.Bružas.
Pirmasis istorijoje
Kai buvau užsienyje, kiekvieną dieną galvojau – noriu namo, – sakė Mantas.
Virš kavinės – pirmasis Biržų istorijoje tikras sporto klubas „Big Z“. Kavinė ir sporto klubas kol kas tik dalijasi bendra erdve, didelių bendradarbiavimo planų neturi, tačiau pastebi, kad klube pasportavę žmonės kartais išeidami pasiima kavos, jiems siūlomi ir kokteiliai, pusryčiams – avižinė košė. „Yra buvę, kad iš klubo nulipę žmonės nusiperka kokį nors pyragėlį, matyt, nori prarastas kalorijas atstatyti“, – juokėsi Almantas.
Sporto klubo, atidaryto bendradarbiaujant su iš Biržų kilusiu Žydrūnu Savicku, savininkas ir vadovas Mantas Visockas dar nedrįsta prognozuoti, kiek lankytojų nuolat turės klubas, ar bus daugiau moterų, ar vyrų, kokia ateitis jo laukia. Sporto klubas duris atvėrė vos prieš du mėnesius, tad spėlioti apie būsimą sėkmę dar nedrįstama. Bet susidomėjimas yra – kai jame lankėmės pirmadienio rytą, sportavo trys moterys bei keli vyrai, prižiūrimi trenerio.
Stambaus Biržų rajono ūkininko sūnus po vidurinės mokyklos įstojo mokytis į tuometį Lietuvos žemės ūkio universitetą Kaune, tačiau nebaigęs mokslų išvyko uždarbiauti užsienyje. Paskui grįžo, gavo diplomą ir vėl išvyko. Bet su gyvenimo drauge susilaukęs atžalos M.Visockas jau sakė nebenorėjęs blaškytis. „Aš myliu kaimą, kuriame gimiau, norėjau, kad ten gimtų ir augtų mano vaikai. Visada žinojau, kad grįšiu. Kai buvau užsienyje, kiekvieną dieną galvojau – noriu namo“, – apie grįžimą į Biržus kalbėjo Mantas.
M.Visockas įsitikinęs, kad gyvenimą reikia kurti čia, o ne užsienyje – esą kad ir išvažiavus užsidirbti, grįžti visada labai sunku, Lietuvoje įsitvirtinti praleidus penkerius ar daugiau metų svetur yra kur kas sunkiau, nei iš karto, baigus universitetą ar kitus mokslus. Jis pats teigė sporto klubą su gyvenimo drauge atidarinėjęs be bankų ir kitų finansinių institucijos pagalbos, investavęs savo uždirbtus pinigus. Mantas neslepia – įsipareigojimų kitiems jis vengia, nes jeigu verslas nepavyks, teks užsidaryti, skolingi jie bus tik patys sau.
Kainos sporto klube – tokios pat, kaip kituose panašaus dydžio miestuose ir miesteliuose: mėnesinis abonementas kainuoja 33 eurus, jeigu perkamas abonementas visiems metams, kaina mažėja iki 21 euro už mėnesį. Kol kas, tiesa, klubas turi vos vieną metinę sutartį.
„Orientavomės į žmones nuo 18 iki 45 metų. Jaunimo pas mus daug, ateiti su lydinčiu asmeniu čia gali paaugliai nuo 14 metų, turėdami tėvų sutikimą – nuo 16 metų. Būtent sportuojančių 16-mečių jau turim per 40, kurie eidavo sporto mokykloje į salę ar į savo mokyklų sales“, – kalbėjo klubo vadovas, kartu prisipažinęs, kad niekada nebuvo sportininkas, bet dabar jau turintis minčių gauti sporto trenerio licenciją.
„Norėjau būti tortų kepėju“
Norvegijoje buvau tinkuotoju ir dažytoju, o ne tortų kepėju, – juokėsi S.Jurčys.
Emigracijoje uždirbtus pinigus į šokolado gaminių verslą investavo ir Sigitas Jurčys bei Inga Varnaitė. Susipažinę Norvegijoje, kur Sigitas dirbo statybose, o Inga – šokolado fabrikėlyje, grįžę į Lietuvą jie ėmėsi šio verslo. Tiesa, S.Jurčys – ne biržietis, jis iš Plungės, todėl pora iš pradžių svarstė, kuris miestas jiems priimtinesnis.
„Šokolado gama“ veikia jau dvejus metus. Jų gaminamas šokoladas populiarus ir tarp vietinių biržiečių, ir tarp miesto svečių. Įmonė šokoladą gamina nuo pupelės iki gatavos plytelės ar saldainio. Kaip juokauja Sigitas, kol kas tik pupelių neaugina ir neskrudina.
„Su didžiausiais gamintojais nenorime konkuruoti. Mes labiau taikėme į tą sektorių, kuris vertina, kad tai rankų darbas, įvairus ir nuolat kintantis asortimentas, ieškojimas įvairių skonių, išvaizdos ir t.t.“, – apie tai, kuo skiriasi jų produkcija nuo tos, kurią lengva rasti bet kuriame prekybos centre, kalbėjo S.Jurčys.
Norvegijoje pora sėmėsi patirties, kur abu dirbo šokolado fabrike. Savo šokoladui kakavos pupeles jie importuoja iš Madagaskaro, kitas sudėtines dalis – iš kitų šalių. Dauguma produktų – su priedais, net yra saldainių su alaus įdaru, nes kaip gi be to Biržuose, juokiasi šokolado gamintojai.
Kaip prisipažino S.Jurčys, nuo vaikystės jo svajonė buvo kepti tortus. „Taip išėjo, kad Norvegijoje buvau tinkuotoju ir dažytoju, o ne tortų kepėju, bet kai susipažinau su Inga, tai lyg kabliukas užkabino ir netrukus įsidarbinau toje pačioje šokolado gamybos įmonėje. Pradirbome ten ketverius metus“, – pradžia prisiminė Sigitas.
Populiariausi – ne tarp biržiečių
Sodybos įkūrimas – tėvelių svajonė ir ji įkurta senelių žemėje, – sakė S.Samulytė.
Apie 30 km nuo Biržų, miškų apsupty, įsikūrusi sodyba „Pas Vaidotą“ yra viena iš keturių kaimo turizmo sodybų šiame rajone. Kaip juokiasi jos šeimininkės, alaus, kad įprasta galvoti apie Biržų rajoną, čia niekas nepropaguoja.
Sodybą pastatęs Vaidotas Samulis iki šiol tebedirba Londone, kur yra įkūręs saugos tarnybą. Tačiau dalis uždirbtų pinigų investuota būtent čia, vietoje, kuria dabar rūpinasi dvi jo seserys. „Sodybos įkūrimas – tėvelių svajonė ir ji įkurta senelių žemėje. Tai šiauriausias Lietuvos taškas, – šypsosi Skaidrė Samulytė, sodybos tarp miškų direktorė. – Sentimentai – tėvelių svajonė buvo, kad Vaidotas perimtų ūkį ir įsikurtų, bet jis jau prieš 15–16 metų išvažiavo į užsienį, ten pradėjo savo verslą.“
Pirmoji mintis buvo pasistatyti mažą namuką, kad būtų kur sugrįžus iš užsienio pailsėti, bet verslo idėja vystėsi ir šiandien sodyboje siūlomas ne tik ramus poilsis, bet ir sveikatinimo paslaugos: pirtis, kubilas, masažai bei jogos užsiėmimai.
„Laisvų savaitgalių nuo gegužės pradžios iki rugsėjo pabaigos neturime metams į priekį. Tačiau norėtųsi, kad ir savaitės viduryje poilsiautojų būtų tiek“, – neslėpė S.Samulytė, kuri prižiūri sodybą. Jos sesuo Jolanta rūpinasi aplinkos estetika, veda jogos užsiėmimus, populiarina pirties ritualus.
„Mūsų sodyba populiari tarp vilniečių, kauniečių ir užsienio lietuvių, o mažiausiai – tarp pačių biržiečių. Žiemą mus lanko iš Vilniaus ir Kauno, vasarą – grįžę iš Norvegijos, Anglijos, Airijos lietuviai. Kai atvažiuoja biržiečiai, jie sako – viskas čia gerai, bet jūs esat labai toli. Mes esame arti Rygos, arti Norvegijos, labai arti Vilniaus ir Kauno, bet labai toli nuo Biržų – 30 km“, – paklaustos, ar joga yra tai, kuo įmanoma suvilioti klientus Biržų rajone, šypsosi seserys Samulytės.
Savivaldybė gali nebent patarti
Visus jaunuosius Biržų verslininkus vienija vienas dalykas: pinigus būsimosioms investicijoms jie uždirbo užsienyje. Kas Norvegijoje, kas Didžiojoje Britanijoje, kas Airijoje.
Biržų savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Pauža tvirtina, kad emigracija yra opi problema ne tik Biržams, bet ir visai Lietuvai. „Gal tik didiesiems miestams tai ne taip aktualu, ten emigruoja dar dalis mūsiškių. Bet vienas kitas grįžta, tai mus labai džiugina, nors ir nėra masinis reiškinys“, – kalbėjo direktorius.
R.Pauža įsitikinęs: savivalda nėra ta institucija, kuri savarankiškai gali sukurti kažką, kas trauks emigrantus sugrįžti. Vis dėlto miestas turi tam tikrų instrumentų, gali rūpintis infrastruktūra, tvarkyti viešąsias erdves, teikti teisines konsultacijas, šiek tiek reguliuoti kai kuriuos mokesčius įstatymų numatyta tvarka. „Neretai galvojama, kad savivaldybė yra vieta, kur ateisi ir paprašysi išmaldos. Savivaldybė negali būti ta vieta“, – teigė administracijos direktorius.
Tokiu būdu siekiame skatinti verslumą, kad žmogus stengtųsi arba nuomoti, arba parduoti už prieinamą kainą tam, kuris nori plėtoti verslą, – kalbėjo R.Pauža.
Tarkim, mieste buvo įrengti fontanai, o kartu su jais atgimė ir erdvės aplink juos. „Padarėme dar vieną žingsnį: nekilnojamojo turto mokesčius pakėlėme 0,1 proc. visam nekilnojamam turtui, bet iki 0,5 proc. sumažinome su turizmu susijusiam verslui – kavinėms, restoranams, viešbučiams. Biržų krašto prioritetas yra turizmas, mes tikrai nesiruošiame ypatingam gamybos vystymui, nes tam nėra palanki situacija. O mokestį didinome, nes matome labai nemažai tuščių patalpų centre, kur supirkta asmenų. Tokiu būdu siekiame skatinti verslumą, kad žmogus stengtųsi arba nuomoti, arba parduoti už prieinamą kainą tam, kuris nori plėtoti verslą“, – kalbėjo R.Pauža.
Biržų savivaldybės administracijos vadovas pasigedo ir regionų politikos šalies mastu. Jo teigimu, savivaldybės neturi jokių svertų pačios ką nors daryti, tačiau darbo vietų kūrimas ir nėra savivaldybių ar valstybės funkcija. Užtektų, pasak R.Paužos, vien sukurti sąlygas verslui kurtis. Tada bus ir darbo vietų.
