– Papasakokite, kokios Lietuvos filantropijos šaknys ir koks buvo diasporos indėlis į dalinimosi kultūrą?
– Apie dalinimosi kultūrą Lietuvoje kalbėdami istorikai tikrai paliestų LDK laikų didikų filantropijos kultūrą, tarpukario Lietuvos šalpos draugijas ir didžiuosius mecenatus. Tačiau didelę dalį šios kultūros praradome per sovietmetį.
Esame dėkingi, kad ją išsaugoti padėjo lietuvių diaspora, kuri įvairiais būdais dalinosi resursais su lietuviais okupacijos metais, o atgavus nepriklausomybę, aktyviai ir atvirai filantropijos kultūrą savo pavyzdžiu skatino jau Lietuvoje, ką daro ir šiandien.
Tokie fondai, kaip 25 metus veikiantis Kazickų šeimos fondas, lietuvių diasporos JAV įkurtas Lietuvos fondas, Tautos fondas, Čikagos lietuvių „Rotary“ klubas ir daug kitų, kurie būdami kažkur pasaulyje finansiškai ir ne tik prisideda prie mūsų šalies žmonių gerovės, ugdymo, pagalbos. Pavyzdžiui, Baltimorės lietuvių namų-muziejaus kuratorius H.L.Gaidis pernai Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo beveik 359 tūkst. eurų vertės sukauptą karybos eksponatų kolekciją.
– Kokia dalinimosi kultūra Lietuvoje šiandien?
– Tikiu, jog diasporos fondai ir filantropai įkvėpė ir mūsų nepriklausomybės kartos verslą, kuris užauginęs savo kapitalą ėmė dalintis su visuomene. Šiandien turime daug puikių pavyzdžių.
Pirmiausia, muziejus statančias ir Lietuvos menininkų darbų kolekcijas kuriančias Butkų, Kavaliauskų, Valiūnų, Jurskių šeimas.
Taip pat mokslininkus finansuojančius fondus – profesoriaus Arvydo Janulaičio įsteigtą Ateities biomedicinos fondą bei MJJ fondą. Mokslininkus remia ir Lietuvos lazerių industrijos įmonių vadovai bei verslininkai Darius Zubas, Alvydas Žabolis, pirmieji stambiomis sumomis prisidėję prie Vilniaus universiteto fondo įkūrimo, skirto tvariai jo ateičiai.
Puikus filantropų veiklos Lietuvos regionuose pavyzdys – jau dvidešimt metų veikiantis ir su Marijampolės regiono bendruomene besidalinantis „Mantingos labdaros ir paramos fondas“, aktyviai kuruojamas tėčio Klemenco Agento ir sūnaus Manto Agento.
Taip pat, daug metų Lietuvoje gyvenantis belgas Nicolas Ortiz remia tokius socialinius projektus ir organizacijas, kaip „Šv. Jono vaikai“, „Sodžiaus meistrai“, Vilniaus socialinis klubas.
Tad dalinimosi kultūra Lietuvoje išties gyvastinga, tik apie tai nekalbama tiek daug, kiek iš tikrųjų vertėtų.
– Kokie yra pagrindiniai barjerai dalinimosi kultūros vystymuisi Lietuvoje?
– Prieš keletą metų Jungtinėje Karalystėje „Barclays“ banko inicijuotame tyrime aiškintasi, kas turtingus britus sulaiko nuo dalinimosi savo sukauptu kapitalu. Pagrindinės trys priežastys buvo manymas, jog filantropija turi užsiimti turtingesni už juos, jog remti labdaringas organizacijas yra valdžios reikalas, ir įsitikinimas, kad jų aukos nepakaks pakankamam indėliui ar pokyčiui.
Kiti pripažino, jog trūksta žinių ir patirties svarstant, kam skirti didelę paramą ir užmezgant ryšį su labdaros fondais ir organizacijomis. Manau, jog atlikus panašų tyrimą Lietuvoje, priežastys būtų labai panašios, nes tai universalios žmogiškos baimės ir įsitikinimai.
– Kaip MJJ fondas prisideda prie dalinimosi kultūros?
– Manau, jog pirmiausia – aktyviai komunikuodamas apie savo veiklą. Sukūręs sėkmingą karjerą JAV, Marius 1992 metais iš Niujorko persikėlė gyventi į Vilnių ir savo uždirbtą kapitalą bei laiką investavo į Lietuvą – šalį, kuri suteikė jam galimybes augti bei tobulėti. Per daugiau nei 25 metus patirties vystant sėkmingus verslus ir investuojant, Marius Jakulis Jason tapo vienu sėkmingiausių privačių investuotojų Lietuvoje.
Prieš penkis metus jis nusprendė dalį kapitalo, 3,5 mln. Eur., skirti filantropijai, ir įkūrė MJJ fondą. Per pastaruosius kelerius metus jis apie norą įsiteigti fondą ir dalintis su kitais pasakojo ne vienoje verslo konferencijoje, o po jo pranešimų verslininkai sakė, kad juos inspiruoja Mariaus istorija ir motyvacija kurti.
Taip pat, dalindamiesi naujienomis apie stipendijų, grantų laureatus, pasakojame grįžusių į Lietuvą kurti žmonių istorijas, ką jie nuveikė Lietuvoje MJJ fondo paramos ir, žinoma, savo darbo dėka. Taip kitiems parodome, kaip skiriamos lėšos gali prisidėti prie Lietuvos stiprinimo.
– Kodėl reikia garsiai kalbėti apie dalinimosi kultūrą?
– Prieš kelis metus „Aukok.lt“ atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog net 69 proc. lietuvių mano, kad gerus darbus daryti ar aukoti reikia tyliai.
Pirmasis nacionalinis mecenato ženklas įteiktas vienos sėkmingiausių įmonių „Teltonika“ savininkui Arvydui Paukščiui, kuris paaukojo 1 mln. Eur Balbieriškio bažnyčios atstatymui. Savo padėkoje jis sakė apgailestaujantis, jog jo geras darbas buvo paviešintas, nes filantropija užsiimti reikia tyliai, nesireklamuojant.
Čia, tikiu, kiekvieno asmeninis pasirinkimas, tačiau sutikime, jog geri, gražūs pavyzdžiai įkvepia dalintis ir kitus. Kas būtų, jei visai nesužinotume, jog kapitalą sukaupę sėkmingi verslininkai dalinasi? O jie dalinasi, daro labai gražius dalykus visoje Lietuvoje.
– Kaip manote, kas trukdo apie gražius darbus kalbėti garsiai?
– Galbūt dažnas dar bijo, jog, paskelbus apie suteiktą paramą, pradės plūsti kiti prašymai ir neužteks laiko bei lėšų juos visus įvertinti ir padėti. Juk nesmagu žmonėms sakyti „ne“.
Iš Mariaus Jakulio Jason patirties matome, jog tą galima išspręsti įsteigus oficialų fondą, kad ir visai nedidelį, kurio puslapyje aprašytos paramos, stipendijų ar grantų teikimo kryptys bei taisyklės. Dėl šios komunikacijos, beveik visuomet gauname tik mūsų skelbiamų oficialių konkursų kandidatų paraiškas.
– Kaip apibūdintumėte naujos kartos verslininkų filantropijos kultūrą
– Pastebėjau, jog daugelis naujosios kartos verslininkų, sėkmingų technologijų įmonių įkūrėjų savo parama siekia aiškaus poveikio. Ši tendencija matoma visame pasaulyje. Todėl jie dažnai renkasi finansuoti švietimo, aplinkosaugos pokyčių projektus.
Arba renkasi įdomius nestandartinius paramos formatus, kaip, pavyzdžiui, „Baldai1“ įmonės kolektyvas su įkūrėju priešakyje nupirko pastatą Vabalninke ir padovanojo jį socialiniam projektui „Orūs namai“ (senjorų daugiabučiai, kur butus geresnėmis nei rinkos sąlygomis nuomojasi savų namų neturintys, jų netekę ar juose oriai ir saugiai nebegalintys gyventi senjorai – 15min pastaba).
– Filantropijos ateitis Lietuvoje. Kaip ją matote Jūs?
– Lietuva aktyviai vijosi ir pasivijo bei kai kuriais progreso aspektais net pralenkė Vakarų valstybes: ekonominiais rodikliais, BVP žmogui, tokiomis inovacijomis, kaip finansinės technologijos ir pan.
Filantropų skaičius Lietuvoje auga, jie ne tik padeda sunkumus patiriantiems lietuviams, bet investuoja į švietimą, kultūrą bei talentingus asmenis, kurių idėjų įgyvendinimui pritrūksta lėšų.
Na, o pastaraisiais metais visai Europai parodėme, jog galime susitelkti, kad padėtume kaimynams – Lietuva pagal gyventojų skaičių buvo tarp pirmaujančių pagal surinktą finansinę ir kitokią pagalbą Ukrainai. Tad tikiu, kad ateitis šviesi ir norisi visus paskatinti ne tik aukoti, padėti ar užsiimti labdaringa veikla, bet ir suprasti, kad geri darbai įkvepia kitus, todėl žinios skleidimas apie savo gerus darbus yra itin reikšminga investicija į dalinimosi kultūros plėtrą.
