I.Borkovska pasakoja, jog per dvidešimtmetį augo poreikis egzotinių, tik šiltuose kraštuose sutinkamų, augalų, taip pat lietuviai pamėgo eukalipto šakeles, išmoko įvertinti sezoninius žiedus.
Geriausias to įrodymas – 5–6 eurus kainuojantis bijūno žiedas (vieneto kaina), iki šiol graibstyte graibstomas vos tik pasirodo floristės vazose.
„Kai noras įsigyti gėles nustelbia jų kainas, kalbame apie mados tendencijas arba pandemijos išugdytą estetikos poreikį“, – sako dviejų fizinių ir vieno internetinio gėlių salono „Inesos gėlės“ vadovė Inesa Borkovska.
– Inesa, floristikoje jūs daugiau nei dvidešimt metų. Kokie esminiai lūžiai įvyko šiame sektoriuje per tą laiką?
– Per paskutinius metus pokyčių tikrai buvo. Šiandien skintas gėles matome pirmose prekybos centrų lentynose. Tačiau ilgą laiką gėlės nebuvo kasdienio būtinumo preke. Nusipirkti gėlių be progos, pamerkti jas tiesiog sau į namų vazą žmonės išmoko pandemijos akivaizdoje.
– Nuosavame versle sukatės tryliktus metus. Kokia vieta gėlėms teko tuo metu, kai nėrėte į floristikos vandenis?
– Tuo metu, kai pradėjau dirbti, gėlės buvo prabangos prekė. Į floristus žmonės kreipdavosi ieškodami ypatingesnės puokštės. Niekas nepagalvodavo, kad nusipirkti gėlių gali tiesiog sau. Žinoma, niekada jų nepirksi, jei negali sau to finansiškai leisti. Bet aš jau ir tuo metu pirkdavau sezonines gėles namams iš močiučių. Dabar šis įprotis gerokai pakitęs: šviežios, gyvos gėlės yra neatsieja bet kurių laimingų namų dalis.
Žmones mokė pandemija
– Įvykę pokyčiai žmonių sąmonėje – pandemijos nuopelnas? Detalizuokite, prašau, kaip jai tai pavyko?
– Pandemija išties smarkiai pakoregavo žmonių įpročius: daug kas iki šiol dėl jos tebedirba iš namų. Kasdienybė pabosta: visi norime ją gražinti, suteikdami daugiau spalvų, kvapų, skonių, potyrių. Sutikite, kaskart su gėlių puokšte į aplinką, kurioje dirbama ar gyvenama, grįžta ir estetikos pojūtis. Floristas, į savo kuriamas gėlių kompozicijas, sudeda geriausias emocijas.
Pirmojo karantino metu, kai žmonės nežinojo, ko tikėtis, gėlės dar buvo pažeidžiamos: Olandijoje jų sunaikinta sunkiai suskaičiuojami kiekiai... Ir Lietuvos floristai tuo metu, užsipirkę gėlių savaitei į priekį suprato, kad prekyba nebevyks.
Visi ieškojome būdų, kaip jų neišmesti: galvojome, atiduosime žmonėms pusvelčiui. Bet paskelbus apie nuolaidas gėlėms salonuose, klientai ėmė jas pirkti tiesiog sau, pamerkti į namų vazas. Manau, tokiu būdu visi nenuleidome rankų, kad būtų gražiau, pozityviau tuose namuose būti.
Dovanoti gėlių karantino metu tapo gero skonio ženklu.
– Ar keitėsi gėlių užsakymai užklupus pandemijai? Kur jie keliavo, kai žmonės nebedirbo, iš verslo centrų ir biurų?
– Susigyvenę su karantinu netrukome pastebėti, kad žmonės į namus persinešė ne tik darbo kompiuterius, bet ir visą biuruose virusį gyvenimą: klientai, kuriems pirmadieniais tiekdavome gėlių prenumeratą, merkti gėles ėmė į namų vazas.
Užsakymų daugėjo: kolegos sveikino kolegas linkėdami vieni kitiems geros savaitės pradžios, ėmėme rašyti daug raštelių prie gėlių, kuriuose ir draugiškos žinutės, ir laiškai, ir padėkos. Padovanoti gėlių palengva tapo gero tono ženklu.
Atgimė ir rašytinės tradicijos
– Kartu su gėlių puokštėmis atgimė ir ranka rašyti rašteliai, atvirukai. Taigi rašytinė tradicija dar turi vilties?
– Perteikti emocijai geresnio būdo nėra. Rašteliai labai įvairūs: nuo padėkų – iki meilės prisipažinimų ar sveikinimų įsiliejus į naują kolektyvą.
Šiuo metu šalia gėlių puokštės siūlome dviejų rūšių atvirukus ir mažas, firmines korteles, kur telpa keli žodžiai. Vėlgi, karantino nuopelnas, kad atvirukai tapo tokie populiarūs. Kai kas į mūsų parduotuvę užsuka vien dėl jų.
– Užsiminėte, kad užsieniečiai gėles mieliau perka internetinėje parduotuvėje, o lietuviai gyvai. Kaip manote, ar tai lemia kultūriniai skirtumai?
– Užsieniečiai gėles mieliau užsakinėja internetu. Skiriasi ir jų tekstai nuo lietuvių. Jie gerokai atviresni nei vietinių gyventojų. Ko tik nepasitaiko tuose kortelėse ir atvirukuose prie gėlių: ir ilgų prisipažinimų meilėje, ir pirmų pasimatymų prisiminimo...
Palengva keičiasi ir gedulo floristika, vis labiau tolstama nuo klasikinio vainiko ar gėlių krepšelio, vis dažniau apsiribojama glėbiu baltų žiedų. Tai naujiena ir man pačiai. Bet liūdnomis progomis, išreikšti užuojautai, žmonės taip pat ėmė siųsti gėles į namus.
Floristas: ir pardavėjas, ir prognozuotojas
– Inesa, ką jums reiškia būti banko bendruomenės „Kiekvienas gali“ nare?
– Istorijos apie žmones ir jų verslus labai didelis stimulas verslo naujokams. Su malonumu skaitau apie šeimos verslus, kurie dalijasi savo sėkmės istorijomis ir įžvalgomis.
Taip pat tai labai naudinga bijantiems pradėti verslą, neturintiems jokio užnugario ir palaikymo. Perskaitai ir daugėja pasitikėjimo, atrodo, jei kiti gali, tai ir aš galiu. Šiais laikais ir bankas į verslius žmones kitaip žiūri. O pradedant verslą pagalbos labai reikia, tai, manau, ji labai laiku.
– Daug kas floristo darbą vadina juodu ir sunkiu. Ar iš tiesų jis toks?
– Ir floristo darbas, ir gėlių verslas sunkus. Reikia daug niuansų išmanyti. Tik iš šalies gali atrodyti, kas čia tokio pardavinėti gėles? Gėles tenka užsakyti prieš savaitę, formuoti jų asortimentą. Ne mažiau svarbu gebėti prognozuoti, kiek jų parduosime. Gėlės vystanti prekė, taigi svarbu gebėti ją greitai realizuoti.
Darbas labai sunkus, bet, jei gaudaisi aktualijose, nelėtini tempo ir daug dirbi, sunkumų nejauti. Floristikoje, kaip ir bet kuriame kitame versle, šiandien internetinės parduotuvės užima daugiau vietos nei fizinės. Pardavimai taip pat nuolat banguoja.
Rožių iki šiol parduodame daugiausia: jos išlieka gėlių karalienėmis.
Gėles perkame ir tiesiogiai iš aukciono, ir per tarpininkus (gėlių bazių). Jas brangina logistikos dalykai. Kaip pavyzdį paminėsiu pigias Ekvadoro gėles, kurios atkeliavusios iki Lietuvos išbrangsta.
Dar vienas momentas – gėlių valymas. Klientas mato jas gražias, išblizgintose vazose, tačiau floristas jas nuolat prižiūri: apkarpo, apvalo lapus, spyglius.
Ne kiekvienas sugeba su gėlėmis dirbti. Nepakanka vien teorinių žinių, reikia ir polinkio menui. Bet dažnu atveju floristas yra ir gėlių pardavėjas, daug bendraujantis su žmonėmis ir visą dieną stovintis ant kojų, taigi tai ir nuolatinis fizinis krūvis.
Ištroško egzotikos ir atrado sezonines gėles
– Kokių gėlių klientai ieško dažniausiai?
– Pastaraisiais metais išaugo poreikis egzotiniams, nematytiems augalams, eukalipto šakelėms. Taip pat sezoninėms gėlėms. Žmonės negaili pinigų šiuo metu madingoms gėlėms ir toms, kurios jiems patinka. Tarkime, šiuo metu perka bijūno žiedą už 5–6 eurus. Negailima pinigų kokybiškiems žiedams, tačiau gėlių karaliene ir toliau išlieka rožė, jų vis dar parduodame daugiausia.
– O kaip elgiatės su gėlėmis, kurių nepavyksta parduoti?
– Kadangi turiu dvi fizines ir vieną internetinę parduotuvę, kartais gėlės keliauja iš vienos į kitą (pagal poreikį). Vienur perkama geriau viena gėlių rūšis, kitur kita. O jei jau štilis, rengiame išpardavimą.
Mūsų floristai įpratę dirbti be gėlių išmetimo. Kiekvieną savaitę prognozuojame, kiek gėlių reikės kitai savaitei, o jei prognozės nepasiteisina, būna, kompozicijas ir dovanojame šalia esantiems kaimynams.
– Kokia buvo jūsų, kaip floristės, profesijos pradžia?
– Dirbau gėlių salone, atėjusi iš gatvės. Tuometinei darbdavei sumelavau, kad jau esu dirbusi su gėlėmis (labai norėjau tos pozicijos). Ji matė mano jaudulį, bet ir talentą. Pradėjau nuo darbo mažame gėlių salone.
Vėliau dirbau gėlių turgelyje, jame supratau, kad noriu savo verslo, nuosavos gėlių parduotuvės. Siekiau susikurti darbo vietą, kur būtų malonu dirbti pačiai. Tuo metu mano gimtajame miestelyje, Rudaminoje, buvo labai didelis poreikis gėlių parduotuvės. Taigi tiesiog išdrįsau.
– Per kiek laiko šiandien gimsta jūsų kuriama puokštė?
– Jei kalbame apie kasdienį, greitą gėlių variantą, kurį galima prilyginti greitajam maistui, užtenka ir dešimties minučių, o, jei apie meniškesnę, gali užtrukti ir iki paros laiko.
Bet į mūsų gėlių salonus žmonės užsuka ir kitokio bendravimo, ir įmantresnio floristinio sprendimo. Ilgamečiai klientai vertina mūsų patirtį ir kūrybiškumą, todėl pasitiki mūsų kuriamomis išskirtinėmis kompozicijomis.
Pandemija pakoregavo pirkėjų įpročius, gėlės – būtiniausių prekių krepšelyje.
– Kokių paslapčių žino floristai, kad jiems pavyksta išlaikyti gėles kuo ilgiau šviežias?
– Gėles dalijame į tris grupes: mėgstančias daug vandens, mažai ir vidutiniškai. Tarkime, gerberoms, jurginams, tulpėms, vėdrynams jo pakanka labai mažai. Taigi čia daug svarbiau kas kažkiek laiko pakirpti gėlės kotelį.
Taip pat pasirūpinti, kad ji mirktų šaltame vandenyje. Jokių gėlių miltelių savo salonuose nenaudojame, tiesiog žinome, kiek vandens kokiai gėlei reikia, ir jį dažnai keičiame. Tarkime, rožėms vandens reikia daug.
Dirbant su jomis svarbu palikti vandenyje kuo mažiau lapų ir spyglių, tada gėlės ilgiau džiugins.
Taip pat svarbu žinoti, kad gėlėms nepatinka tiesioginiai saulės spinduliai, tad vazų nereikėtų laikyti saulėtose namų vietose.