Šiandien „Furniture1“ – 500 žmonių komandą dešimtyje Europos šalių vienijanti elektroninės komercijos įmonių grupė. Startuolio vystomas technologinis sprendimas palengvina apsikeitimą duomenimis tarp prekių gamintojų, paskirstymo logistikos terminalų ir elektroninių parduotuvių, optimizuoja pristatymą ir gerina el. parduotuvių pirkėjų patirtį.
Savo ruožtu pats P. Makarevičius tapo naujos kartos verslininko pavyzdžiu – pirmuoju kolega įdarbino ne vairuotoją ar kroviką, bet klientų aptarnavimo specialistą, komandą iki šiol formuoja unikaliai, bendrauja paprastai ir atvirai, o verslą vysto žiūrėdamas į vertės rodiklius.
„Įdomu, kiek toli taip galime nueiti. Kurti pokytį, vertę, tačiau nepamesti vertybių, noro dirbti, požiūrio į klientus. Iki vienaragio mums liko, manau, dar kokie 3–4 metai“, – skaičiuoja jis.
– „Furniture1“ šiandien – gerai žinomas startuolis, pelninga įmonių grupė ir tai skamba dar įspūdingiau, omenyje turint visą jūsų pradžią. Papasakok, kokia ji buvo?
– Ir tuomet buvau, ir dabar sakau, kad mano profesija – ITišnikas. Daugelis turbūt išjuoktų, kad mano laikai seniai praėjo, bet nuo to tikrai pradėjau. Gimiau Šiauliuose, nuo 15-os iki 20-ies dirbau IT technika prekiavusioje įmonėje. Traukė ir verslas, tad turėjau įvairių projektų. Pavyzdžiui, nekilnojamo turto administravimas, prekyba kompaktiniais diskais su atviro kodo programomis knygynuose, interneto svetainės, el. parduotuvės.
Kartu su partneriais ėmėmės ir baldų gamybos. Nors nepavyko, reklama veikė ir skambučių vis sulaukdavau. Pagalvojau, kad tai – visai įdomi galimybė. Tuo metu baldų internete niekas nepardavinėjo, el. parduotuvių irgi nelabai kam reikėjo, tad žiūrėjau į tai kaip į savo darbo pavyzdį ateičiai.
Todėl ir pavadinimas toks elementarus. Domenas baldai.lt buvo užimtas, baldai1.lt – laisvas. Užsakiau reklamą, prasidėjo pirmieji skambučiai, užsakymai. Taip organiškai viskas ir įsisuko. Pirmus dvejus metus šiam verslui net neteikėme aiškaus prioriteto. Kol „Baldai1“ dar buvo nedidelis projektas, internetu taip pat prekiavome kvepalais, drabužiais, net apatiniu trikotažu. Tačiau man pačiam patiko ir el. parduotuvės kūrimo procesas. Taip pat, kaip „bičui“ iš Šiaulių, patiko važiuoti į sandėlius, valdyti dideles mašinas, vairuoti į Lenkiją, prieš tai zlotų išsikeitus. Jaučiausi toks mažas „perekupas“.
– Kaip reikia kurti ir auginti verslą krizės akivaizdoje?
– Per 2007–2009 m. krizę blogai buvo tiems, kurie skolinosi, tad natūraliai man galvoje įsitvirtino mintis: „judėsime lėtai, dirbsime sunkiai, bet nesiskolinsime“. Dienomis programuodavome, vakarais su ta pačia komanda sandėliuose kraudavome dėžes. Nelogiška, taip neturi būti, tai lėtina augimą. Bet tuo metu mums tai tiko, dėl tokių sprendimų ir užaugome organiškai.
Dienomis programuodavome, vakarais su ta pačia komanda sandėliuose kraudavome dėžes.
Tačiau kiekvienas laikmetis turi savo taisyklės. Nenoriu būti viską neva žinančiu dinozauru. Ypač dabartinėje situacijoje, kai turime startuolių ekosistemą, bendruomenę. Sąlygos dabar kitokios.
– Tu ilgą laiką pats ne tik kraudavai dėžes, bet ir vežiojai siuntas, tiesa? Kodėl?
– Be to, kad tikrai matau tame žavesį, patikimų logistikos partnerių tuo metu nelabai ir buvo. Tai buvo el. prekybos pradžia, apie kokybišką siuntų, ir ypač didelių, pristatymą net nekalbėta. Po poros metų supratome, kad potencialo yra. O dar trejus metus tobulinome veiklos modelį. Užaugome iki 20–30 žmonių komandos, atidarėme biurą ir pats nustojau sėdėti prie vairo.
– Turbūt svarbu ir atskirti, kas yra „Furniture1“, o kas – Lietuvoje puikiai pažįstami „Baldai1“? Ir kad kalbame apie technologinį sprendimą, ne tik prekybą baldais?
– Užsienio rinkose mes žinomi kaip „Mēbeles1“, „Mööbel1“ ir pan. – adaptuojame „Baldai1“ pavadinimą, įdarbiname klientų aptarnavimo specialistus, atidarome sandėlius ir valdome logistikos grandines.
Per 2007–2009 m. krizę blogai buvo tiems, kurie skolinosi, tad natūraliai man galvoje įsitvirtino mintis: „judėsime lėtai, dirbsime sunkiai, bet nesiskolinsime“.
Tačiau Lietuvoje po „Furniture1“ prekės ženklu kuriame technologiją, skirtą keistis duomenimis. Bandome skaitmenizuoti ir optimizuoti visą logistikos grandinę.
Mūsų grupės įmonės prekiauja dideliais produktais. Pavyzdžiui, Vokietijoje gaminama sofa, kurios pirkėjas – Graikijoje. Transporto kaštai, siunčiant tokį pavienį daiktą įprastomis siuntų tarnybomis, gali būti daug didesni nei pačios sofos kaina. Ties šiais uždaviniais ir dirba „Furniture1“ – kuriame technologinius sprendimus, kaip tai padaryti kuo efektyviau. Kitaip tariant, greičiau, pigiau ir su mažesniu poveikiu aplinkai.
– Niekada nepasigailėjai, kad verslo vystymo objektu pasirinkai būtent baldus?
– Man patinka, kad tai – fizinis objektas. Įsivaizduodamas, prieš save visada matau didelę dėžę, tačiau mes jos niekada neatidarome ir nežinome, kas viduje. Yra kodas, nuotrauka ir pastabos, kada kas prie tos dėžės prisilietė. Tačiau iš 500 žmonių komandos turbūt vienetai kažką supranta apie baldus – verslas grįstas algoritmais, eliminuojant „gražu“ ar ne.
Be baldų kategorijos dirbame ir kitose srityse. Pavyzdžiui, įsteigėme „WeChange.group“ ir daug aktyviau pradėjome investuoti į kitus startuolius, ypač susijusius su el. komercija. Keičiamės „know-how“, dalinamės sukaupta patirtimi ir išmoktomis pamokomis.
Po „Furniture1“ prekės ženklu kuriame technologiją, skirtą keistis duomenimis. Bandome skaitmenizuoti ir optimizuoti visą logistikos grandinę.
Norime paeiti vienu keliu ir dienos pabaigoje pamatyti kartu sukurtą vertę. Per šiuos metus jau investavome į 6 skirtingus startuolius bei toliau ieškome, kaip galime prisidėti kurdami vertę.
– Kokias investicijų kryptis dabar matai kaip perspektyviausias? Kur rekomenduotum atkreipti dėmesį?
– Esame linkę žiūrėti į tai, kas artima tiesioginei mūsų veiklai – technologijos, el. komercija, logistika, elektromobilumas. Nors šiemet el. komercijos segmentas auga lėčiau, lyginant su SaaS (angl. Software as a servive) ar fintech (finansinės technologijos), bet manome, kad čia tiesiog galime duoti daugiausiai realios vertės.
– O kokios buvo didžiausios tavo paties verslo pamokos? Brangiausios klaidos?
– Nesėkmingiausios investicijos, sakyčiau, buvo mūsų vidinės, kai nemokėjome sustoti. Tai – ir mano asmeninė problema. Pavyzdžiui, Italijoje sudeginome jau kelis milijonus eurų, bet kantriai kas mėnesį žiūrime ir sakome: „Tai dar truputį?“.
Kartais man sunku užfiksuoti pralaimėjimą, priimti nepatogius trumpalaikiu laikotarpiu, bet atsiperkančius sprendimus, pasitraukti. Ypač, kai nėra atsakymo, tai kas gi kliūva, neveikia ar neduoda rezultato, kai neišsineši pamokų. Tačiau kuo tikrai džiaugiuosi – kad ir kiek klaidų esame padarę, visada laikėmės duoto žodžio partneriams. Dėl trumpalaikės sėkmės neaukojome savo reputacijos.
– Suprantu, kad esi vadovas, kuris nebijo pasakyti kažko nežinantis? Unikali ir jūsų darbuotojų samdymo patirtis – didžioji dauguma vadovų pradėjo nuo žemiausių pozicijų, ilgą laiką samdėte tik nepatyrusius specialistus, rinkos naujokus. Kodėl?
– Tikrai taip. Mano komanda žino mano stiprybes ir silpnybes, o aš – jų. Verslo pradžioje sprendimas samdyti naujokus buvo praktiškas, nes negalėjome nieko daug pasiūlyti. Vėliau jis tapo sąmoningas. Jei turi tinkamas vertybes, viso kito gali išmokti.
Nesėkmingiausios investicijos, sakyčiau, buvo mūsų vidinės, kai nemokėjome sustoti. Pavyzdžiui, Italijoje sudeginome jau kelis milijonus eurų, bet kantriai kas mėnesį žiūrime ir sakome: „Tai dar truputį?“.
Daug dalykų, kuriuos mes darome, šiaip ar taip yra nauji ir man patinka, kai žmonės aplink mane auga, patinka taip kurti vertę. Visi mūsų vadovai yra užaugę iš vairuotojų, klientų aptarnavimo specialistų ir pan. Tiesa, dažnai, kai specialistas tampa vadovu, mes prarandame ir gerą specialistą, ir neturime gero vadovo. Bet ilgojoje perspektyvoje privalumai tikrai atsveria panašius trūkumus.
– Nemaža dalis dabar svajojančių apie savo startuolį ar verslą įsivaizduoja viską kardinaliai kitaip – anksti tikisi darbus nudeleguoti, populiarėja įvairios kalbos apie 4 valandų darbo dieną, sėkmę pernakt investuotojų pinigais. Ką apie tai manai tu?
– Knyga apie 4 val. darbo savaitę yra puiki, dėčiau ją į TOP 10 verslo knygų sąrašą. Bet, ar dirbdamas po 4 val. sukursi vienaragį? Turi būti arba labai protingas, arba tiesiog daug dirbti. Mano atveju, dirbu daug, tačiau visi tikrai negali „varyti“ po 16 val. per parą ir to net nereikia.
– Paklausiu kitaip – kada pats nustojai dirbti 16 val. per parą?
– Nežinau, ar nustojau. Manau, greita sėkmė – daugiau mitas. Iš šalies visada atrodo, kad rezultatai atėjo patys. Tačiau kartais žinių ir patirties niekaip kitaip nesusirinksi, tik per patirtį.
– Be asmeninės, kokia patirtis tau buvo pati naudingiausia? Ar kada sau kėlei klausimą, koks verslininkas nori būti? Kur to mokeisi?
– Tiesiog daug bandžiau ir daug dariau. Kai daug dirbi, sukuri daugiau vertės ir ji grįžta atgal. Kartu su finansiniais tikslais, siekiame ir užtikrinti geriausią patirtį klientams. Dėmesį skiriame ten, kur ir komanda, ir klientai gali būti patenkinti. Tuomet ir pelningumo rodikliai kyla.
Kadangi mūsų produktas nuo pat pradžių buvo apčiuopiamas, klientas matė vertę, rinkdavosi, grįždavo, o tai leido mums augti. Kažkam galbūt diskomfortas yra dirbti 16 val. kasdien, tačiau man didesnis diskomfortas – būti skolingu. Nusprendžiau geriau ilgiau ir daugiau dirbti, bet neturėti didelių įsipareigojimų.
Manau, greita sėkmė – daugiau mitas. Iš šalies visada atrodo, kad rezultatai atėjo patys. Tačiau kartais žinių ir patirties niekaip kitaip nesusirinksi, tik per patirtį.
O mokausi iki šiol. Skaitau knygas, žiūriu įvairias paskaitas, kartais – tiesiog „Youtube“. Mes turime tiek daug laisvai prieinamos informacijos, atrodo, visi klausimai jau atsakyti, iššūkis tiesiog susifokusuoti ir juos atsirinkti.
– Mažai kas žino, bet tavo gyvenimo būdas sunkiai įsispraudžia į įprastus rėmus. Daug keliauji, daugiau nei metus net grįžęs į Vilnių gyvenai tik viešbučiuose, o daiktai kasdienai tilpo poroje kuprinių. Papasakok apie tai daugiau.
– Su žmona įprastai maždaug pusę metų praleisdavome Lietuvoje, o kitą laiką – užsienyje. Kai kaimynystėje prasidėjo remontas ir mus įspėjo, kad laikinai negalėsime patekti į savo namus, pagalvojome, kad tai gali būti visai įdomu. Jei užsienyje gyvename viešbučiuose ir tai mums patinka, kodėl to neišbandžius Vilniuje? Pasiėmėme daiktus ir išvykome.
Kažkam galbūt diskomfortas yra dirbti 16 val. kasdien, tačiau man didesnis diskomfortas – būti skolingu. Nusprendžiau geriau ilgiau ir daugiau dirbti, bet neturėti didelių įsipareigojimų.
Kai grįždavome į Vilnių, stengdavomės apsistoti vis kitur. Per maždaug 19 mėnesių išbandėme turbūt 70 skirtingų variantų. Kartais vienoje vietoje praleisdavome dieną, kartais – kelias savaites. Didžiausios šio eksperimento pamokos man – kelios.
Visų pirma, supranti, kiek mažai daiktų tau reikia (kompiuterio, įrangos ar aprangos sportui ir kelių drabužių kasdienai). Kai kas kelias dienas persikraustai su visais daiktais iš vienos vietos į kitą, atsirenki vos kelis svarbiausius ir gyvenimas daug labiau supaprastėja. Antra, visur, kur apsistoji, jautiesi kaip namuose, nes supranti, kad kitų namų tiesiog neturi.
Man atrodo, žmonės dažnai turi svajonių, dėl kurių daug dirba ir stengiasi, o pasiekę supranta, kad gal vis dėlto tai – ne jiems. Ir pripažinti tai baisu. Laisvė išbandyti kuo daugiau ir iš tikrųjų suprasti, kas tau patinka, ne aklai siekti tikslo – tai yra svarbu. Tą patį galima pasakyti ir apie verslą. Uždirbtų pinigų skaičius nekoreliuoja nei su laime, nei su tuo, kaip pats jautiesi.
– Neseniai viešai pasidžiaugei, kad tavo vaidmuo įmonėje vis mažėja. Įdomu, kas toliau?
– Nėra taip, kad jau noriu atsitraukti, tačiau smagu stebėti augančius žmones komandoje, kad verslas tampa vis savarankiškesnis. Dabar turiu prabangą atlikti tik tuos darbus, kurie man patinka arba kur sukuriu daugiausiai vertės. 95 proc. laiko darau tai, kas man labai įdomu ir vertinga. Tai ir suteikia prasmės jausmą.
