Ponas Česlovas su sūnumis pasitinka savo sodyboje eilinę savaitės dieną, kai svečių čia nėra. O ir dėl koronaviruso kelis mėnesius trukęs karantinas gerokai sujaukė planus, kadangi vestuvės, jubiliejai ir kitos šventės nusikėlė arba buvo atšauktos. Vis dėlto, tiek jis, tiek sūnūs skųstis nelinkę.
„Čia viena mūsų veiklos šaka, – pasakojimą apie šeimos verslus pradeda Č.Gagys. – Sūnus Paulius daugiau kita šaka užsiima – gyvulių auginimu. Trečia šaka dar yra, šiokia tokia prekyba. Pardavinėjame mėsą savo užaugintą, taip pat superkame kiaulieną. Bet mėsos neperdirbame, dešrų parūkome tik savo reikmėms.“
Gagiai mėsa aprūpindavo ir mokyklą Inturkėje. Kol ji buvo, sako Česlovas, ir pasakoja, kad kažkada, kai šią mokyklą pats lankė, aštuntoje klasėje mokėsi net 33 mokiniai, bet paskui mažėjo, mažėjo ir šiemet jau buvo paskutiniai jos mokslo metai, lieka tik pradinės klasės.
Pradžia – gyvenimas kaime
Paklaustas, kokia buvusi šios šeimos verslų pradžia, ponas Česlovas šypsosi: „Pradžia buvo gyvenimas kaime. Kai gyveni kaime, turi viską išbandyti. Tradiciniai būdai – ūkininkavimas, po truputį sugalvojome dar ir prekiauti, įrengėme namuose salytę su mini baru, kartais gedulingus pietus užsakydavo.
Tada pradėjome galvoti ką nors stambiau daryti, dar lėšų atsiranda, užsidirbome, tai galėjome investuoti. Dėl to investavimo, kaip kartais pagalvoji, rizika yra, bet rizikuoti reikia. Šiaip kaime nepragyvensi iš vieno kokio nors tradicinio būdo, tarkim, ūkininkavimo. Turi būti viskas sujungta.“
Pradžia buvo gyvenimas kaime. Kai gyveni kaime, turi viską išbandyti.
Šiuo metu Gagiai turi apie 35 hektarus nuosavos žemės, dirba dvigubai tiek.
„Daugiau gyvulininkyste užsiimame, auginame mėsinius galvijus, sėjame javų tiek, kiek reikia ūkiui, – sakė Paulius Gagys. – Mėsą parduodame tiesiai žmonėms – važiuojame pas juos į namus, skerdžiame ir vežame, tokią paslaugą „iki durų“ teikiame. Pradėjome tai aktyviai maždaug prieš pusantrų metų, pabandėme, ar galime, nusprendėme, kad reikia eiti ta linkme.“
Ši paslauga, anot Pauliaus, populiarėja. „Prekybos centrai mūsų neįleidžia, tai tenka taip“, – šypteli ūkininkas.
Karantinas jam buvęs darbingas, kadangi žmonės daug laiko leido namuose, todėl norėjo gauti ir daugiau produktų.
„Dabar jau ne kaina lošia, turi kokybę išlaikyti. Mes kol kas jautienos nebrandiname, vežame šviežią. Minimalus mūsų planas yra per savaitę bent po vieną bulių paskersti. Stengiamės išsilaikyti savo jėgomis, todėl mūsų bandoje – apie 50 galvų. Taip ratu ir einama – karvės veršiuojasi, auga galvijai. Stengiamės neišsiplėsti, kadangi ir galimybės yra ribotos, žemės reikėtų daugiau, bet jos nėra. Kitas dalykas – turi tada didinti žmonių kiekį. Anksčiau darbuotojų nebuvo, dabar ir žmonių nebėra“, – tikino Paulius.
Šiuo metu Gagių versluose dirba papildomai tik vienas vyras ir viena moteris, kuri daugiausia dirba kaimo turizmo sodyboje.
Mėsą parduodame tiesiai žmonėms – važiuojame pas juos į namus, skerdžiame ir vežame, tokią paslaugą „iki durų“ teikiame.
Gyvulininkystės ėmėsi po bankroto
Anksčiau Paulius dirbo Vilniuje, turėjo verslą – prekiavo dažais, dažymo priemonėmis, tačiau nepavyko. Tad teko imtis, kaip sako, plano B.
„Padovanojo keturias karves, pabandėme mėsinę gyvulininkystę. Pradėjome greta ano verslo, bet atėjo toks laikas, kai su žmona pasitarėme, kad arba rimtai imamės ūkio, arba iš viso atsisakome. Visų kėdžių negali apsėsti, anas verslas bankrutavo, tada buvo toks spyris imtis rimtai to“, – kalbėjo Paulius.
Kaimo turizmo sodybą Gagiai pasistatė prieš dešimtmetį. Kaip sako ponas Česlovas, kai atsirado šiek tiek daugiau asmeninių lėšų, taip pat – galimybė gauti paramą: „Mums labai padėjo Molėtų verslo ir turizmo centras, paruošė dokumentus. Per gana trumpą laiką, kelerius metus, sukūrėme. Tokiu geru momentu pradėjome – 2008 metų krizės metu. Geru todėl, kad buvo norinčių dirbti, tereikėjo užsiminti, jog yra darbo ir atvažiuodavo, dėkojo, kad duodame darbo. Paskui jau ir kainos pradėjo kilti, ir dirbti vis mažiau yra kam.“
Šiuo metu sodyboje yra pagrindinis pastatas maždaug su 80 vietų sale, virš kurios įrengti miegamieji, taip pat yra virtuvė. Šalia, vadinamajame ūkiniame pastate, taip pat įrengti kambariai svečiams, sodyboje yra ir pirtis ant tvenkinio kranto. Vienu metu apsinakvoti čia gali apie 70 žmonių.
„Pavienių poilsiautojų pas mus retai būna, nebent kokie nors darbuotojai, didesnės grupės. Kai Molėtų krašte būna itin daug poilsiautojų, o mes turime laisvą savaitgalį, tada irgi priimame“, – teigė Česlovas.
Pailsi žemės ūkyje
Pagrindinis dėmesys vis dėlto šioje sodyboje – šventėms. Č.Gagys neslepia, kad karantinas gerokai pakoregavo pavasario planus, pobūviai nevyko.
„Labai sugadino čia mums... Viskas, kas turėjo vykti gegužės, birželio mėnesiais, nusikėlė vėlesniam laikui. Birželio pabaigoje šis tas buvo suplanuota, liepą“, – kalbėjo Česlovas.
Sodybos šeimininkai rūpinasi ir maistu svečiams, anot Pauliaus, kiek įmanoma, stengiamasi aprūpinti savo užaugintais produktais.
Vis dėlto kaimo turizmo sodyba nėra aukso kasykla, užtikrina Č.Gagys. Tiek, kad turėdamas tokią sodybą gali dirbti ir kitus darbus, – svečiai juk nevažiuoja nuolat, veiklos daug iš esmės tik savaitgaliais. Jis skaičiuoja, kad prieš kiek daugiau nei dešimt metų gavo paramos 150 tūkst. Lt (apie 44 tūkst. eurų) ir dar teko pridėti apie 250 tūkst. Lt (apie 80 tūkst. eurų) savo lėšų.
„Visi skaičiuoja, kad čia reikėjo daugiau, bet juk turi priskaičiuoti ir savo darbą, turėtą žemę. Kai viską sudedi, supranti, kad jeigu sėdėtum ir žiūrėtum, kaip kiti dirba, už tokius pinigus nepastatytum. Bet kai pats dirbi, ir laiku pataikėme...“ – sakė sodybos šeimininkas ir tvirtino, kad sodyba turbūt neatsipirks niekada, tik sukūrė sau darbo vietas.
Vis dėlto Česlovas prisipažįsta – sodyboje jis pavargsta, o štai pailsi dirbdamas žemės ūkio darbus.
Galvoja apie grįžimą į Lietuvą
Aurimas Gagys, kažkada policijos pareigūnas, jau 18 metų su šeima gyvena Airijoje, Dubline, tik pastaruosius metus laiką leidžia Lietuvoje, kadangi grįžo, kaip pats sako, reabilitacijai po traumos. Dabar jis padeda tėvams, broliui ir kol kas dar nežino, kada grįš į tėviškę galutinai.
„Visi išvažiuoja dėl pinigų, gal nurimus koronavirusui daug kas grįš, nes ten irgi daug kas užsidarė, nežinia, kaip atsigaus, – kalbėjo Aurimas. – Namai čia, jaučiuosi čia geriau. Man čia laisvė, gal ten pavargau jau per tiek metų. Dabar jau daugiau nei metus esu čia ir jau nebetraukia atgal. Kažkada žmona priešinosi minčiai grįžti, bet jau irgi pradėjo svarstyti.“
Paulius taip pat šiuo metu gyvena šalia Vilniaus, į Inturkę atvažiuoja kasdien, tačiau gyventi čia bent kol kas nesikrausto, vadina save „vasaros inturkiškiu“.
Į sūnus žiūrėdamas tėvas sako, kad Inturkė tikrai nėra žlungantis ar mirštantis miestelis. Čia nemažai naujų statybų, kadangi gyvenvietė išsidėsčiusi šalia ežero.
„Reikia tik padaryti, kad pasistatę žmonės čia liktų gyventi“, – teigė Česlovas, neslėpdamas, kad tikslaus recepto, kaip tai padaryti, jis vis dėlto neturi.
