– Kaip taip nutiko, kad Klaipėda liko be jūsų?
– Mūsų nuostabaus ir sėkmingai 13 metų gyvuojančio Vilniaus restorano „Rene“ Klaipėdos „skyrius“, labai gaila, „užsilenkė“ savaime. Kažkaip mylimam uostamiesčiui to, ką siūlėme, visai neprireikė... O „The Portobello“ pub’ą Klaipėdoje rugsėjį pardavėme, nes pasirinkome žvirblį saujoj vietoj gulbės danguj.
Visada buvome linkę priežasčių pirmiausia ieškoti savyje. Ir jau senokai supratome, kad norint Klaipėdoje turėti sėkmingą restoraną, reikia Klaipėdoje nuolat būti.
Šis miestas ir jo piliečiai labai reiklūs asmeniniam dėmesiui, nuolatiniam „šeimininko“ buvimui perimetre.
Kitaip tariant, jie sako „einam į „Herkų Kantą“, bet iš tikrųjų jie eina pas Kiprą, jie sakydavo „Einam į „Faksą“, bet realiai jie eidavo pas Gedą. Todėl tuos 300 kilometrų pirmyn-atgal belakstydami, vis tiek „saviškiais“ netapome. O nė vieno iš trijų verslo partnerių šeimos neturėjo jokių fizinių galimybių kraustytis į Klaipėdą.
– Kokią patirtį išsivežate iš Klaipėdos?
– Pačiam keista, bet jaučiu, kad įgijau ganėtinai unikalios patirties: pamačiau Klaipėdą iš vidaus, bet visada išliko ir žvilgsnis iš šalies, neraugintas. Šie ketveri intensyvūs verslo metai Klaipėdoje man parodė tiek teigiamo, tiek neigiamo.
Tik ant svarstyklių padėjus, „kilogramas pūkų ir kilogramas vinių“, deja, šiuo atveju neišeina... Didžiausias Klaipėdos nuostabumas yra tame vibe’e, kaip čia dažnai sakoma. Jūros, vėjo ir džiazo nuotaikos, net savotiškos magijos ir intriguojančios paslapties mieste vis dar labai daug. Žmonės vis dar (gražiausia prasme) savotiški. Draugiški, bet atsargūs. Linksmi, bet tarpusavy. Išdidūs, bet kompleksuoti.
Tai apie „pūkus“, o „vinys“... Jų, aišku, yra visur. Tik gal Klaipėdoje jos labai jau surūdijusios? Klaipėdoje nori uždirbti „kaip Vilniuje“, bet rimtai dirbti, kaip nuo visko išlepusiame Vilniuje, nenori. Sakau jiems: taigi legaliai, su mokesčiais, atlyginimą mokam – sako, tai man nereik, geriau cash’u (grynais). Tai, sakau, kad mes taip nedarom, nes noriu, kad mano močiutės laiku pensiją gautų. Dar buvo tokių, kurie psichologiškai-raminančiai bandė patart: „Seniuk, tu nesupranti... Čia Klaipėda... Čia pas mus viskas kitaip...“.
Ar tokiems mažiems, amatininkiškiems versliukams a la barai ir restoranai, kaip mūsiškiai, Klaipėdoje yra rinka? Be abejonės! Tačiau tą vieno miesto rinką formuoja nemažai dedamųjų. Daugelis draugų iš Klaipėdos, atvažiavę pas mane savaitgaliui į svečius Vilniun, stebisi: na, seni, pas jus čia kaip kokiam užsieny... Tai, sakau, kas gi jums trukdo?! Miestas prasideda nuo piliečių. Idėjinių, kūrybinių, energetinių bangų – jeigu jos tikros – nepavaldūs sustabdyti jokie susmirdę biurokratiniai puvėkai. Jie yra boring, jūs esate the fresh breeze.
Ir tas šviežias brizas pradeda jaustis. Ei, net žavusis, prašmatnusis, simboliškasis (bet toks brangus išlaikyti) „Meridianas“ šią vasarą savo sėkmės raumenis pagaliau pajuto. Tai ką ten apie keletą kitų, mažų, bet tokių nuoširdžių ir šauniai kokybiškų vietų bekalbėti... Jau ir ant abiejų rankų pirštų nesuskaičiuotum. Ergo: visai Lietuvai seniai metas iš naujo atrasti Klaipėdą. Pradžiai – bent savaitgaliais.
Tik Klaipėda neturėtų laukti, kol ją atras. Utriruojant: vieni sekso laukia, kiti jo ieško. Spėkim, kas gaus greičiau?!
– Ką patartumėt tiems, kurie turi planų Klaipėdoje įkurti barą ar restoraną?
– Patarimai iš širdies. Jeigu nesi vietinis, kad ir kaip romantiškai mylėtum miestą, prieš investuodamas nuosavus pinigus į savo barą jame, pagyvenk šiame mieste bent kelis mėnesius. Naktimis, paryčiais ir vidudieniais. Aš to nepadariau. Nes esu sumautas romantikas.
Gerai būtų susirasti patikimą vietinį verslo partnerį, kuris tiesiog bus „ant grindų“ kasdien ir turės gerą vardą tavo tikslinėje grupėje mieste. Mažėjančiųjų vis-a-vis augančiųjų miestų humoro jausmas skiriasi. Kaip ir jų autoironijos gebamoji raiška. Atsargiai su miesto kompleksais: juos reikia analizuoti. Geriausia – ne viešai. Užtruks laiko, kol tapsi savas. Savas tapsi tik tuo atveju, jeigu pats to tikrai norėsi. Vieni gyvai domisi ir kažkur juda, kiti – sėdi vietoje ir kažkodėl džiūgauja. Todėl vienur „burgeris“ – atgyvena, kitur – vis dar kulinarinės aukštumos... Patarčiau vietinių patarimų klausyti, bet „su žiupsneliu druskos“ (cum grano salis – lot.).
– Ar per tuos metus sukaupėte patarimų Klaipėdai?
– Deja, bet turiu, turėjau, ir turėsiu. [Juokiasi] Kalbu rimtai, nes kaip kaunietis, gyvenantis Vilniuje, nuoširdžiai domiuosi urbanistika. Senokai bandžiau – ir per vadinamuosius mero pusryčius, ir per pokalbius po darbo – pasakyti Klaipėdoje keletą dalykų:
Apšvieskit miestą ir centrinę jo dalį tamsiuoju paros laiku. Apšvieskit ryškiai, kūrybingai, nuostabiai. Ne per festivalį, o nuolat.
Deleguokit į miesto centrą budinčius pėsčiuosius policijos pareigūnus. Mandagius, draugiškus, atjaučiančius, bendraujančius, bet reiklius. Nes ne gatves stebinčiose kamerose saugumo ir malonaus bendravimo jausmas, o žmogiškame ryšyje.
Darykite namų darbus ir analizuokite Klaipėdai galimai analogiškus kaimynų sėkmės pavyzdžius. Toli dairytis nereikia: mums gimininga Danija, jos uostamiestis Alborgas. Ir uostą turi, ir upę, ir universitetą. 1990-aisiais išgyveno didžiulį darbingos jėgos, ypač jaunimo, emigracijos skersvėjį... Bet pažiūrėkime, ką jie padarė per pastaruosius plius-minus 15 metų! Kokio lygio ir kokių vizijų urbanistiką jie įgyvendina. Tai labiausiai tarp jaunimo augantis miestas Danijoje! Tai ką aš ir bandau pasakyti Klaipėdos miesto tėvams ir mamoms: paimkit dėžę „Švyturio“, skanų šakotį, nupinkit ąžuolų vainiką, susiveikit bilietus į DFDS, nuvykit į Alborgą. Išdidžiai priklaupkit ant vieno kelio ir ištarkit: „Teach me, Master...“. Ir, esu įsitikinęs, Alborgas labai linksmai sutiks.
Visomis išgalėmis stiprinkite Klaipėdos universitetą: Lietuvos akademinėje terpėje jo mokslo kokybės ir valdymo reputacija yra menkoka... Nejuokauju: miestas privalo (pasitelkdamas ir didžiuosius verslus) rasti politinių ir ekonominių iniciatyvų bei lėšų pritraukti vienus iš geriausių, gabiausių, įdomiausių, paveikiausių dėstytojų, specialistų.
Tapkite aktualūs ne miesto švenčių metu, o kiekvieną savaitgalį. Atvažiuos ir Vilnius, ir Kaunas, ir Šiauliai.
Tuose miestuose ir reklamuokite savuosius Klaipėdos savaitgalius. Pasitelkite rinkodaros specialistus: pirmiausiai ne vietinius.
Miestą ir jo centrą kuria jo gyventojai. Bet tik tuo atveju, jeigu jiems čia gera. Didžiausia pagalba smulkiajam verslui – netrukdyti dirbti.
– O jei reikėtų palyginti Vilnių ir Klaipėdą?
– Vilnius: nuo visko išlepęs, išpuikęs, susireikšminęs, labai sunkiai nustebinamas, bet kultūringas ir kosmopolitiškas – sostinė. Klaipėda: pati save paklaidinusi tirštame identiteto paieškų rūke, periferiška, kompleksuota, per lėta, bet labai išdidi ir nerealų potencialą turinti – uostamiestis. Juokingiausia, kad abu miestai išgyvena tą patį kompleksą, tik skirtingame lygmenyje: Vilnius – Europos periferija, Klaipėda – Lietuvos periferija. [Juokiasi] Tai turim daug bendro!
Asmeniškai man tai labai gražu, kad šiuos du miestus lyginant net pagal pavadinimus jaučiamas vyriškas ir moteriškas pradas. O šie gamtos gaivalai dažniausiai sąveikauja. Ei, net epitetai („sostinė“ / „uostamiestis“) šiame antropomorfiškame kontekste tampa androgeniški. Tame, manau, ir visa didžioji ateities magija.