Lietuvos parduotuvėse daugėja lietuviškomis etiketėmis pažymėtų maisto prekių, kurios pagamintos užsienio šalyse. Lietuviai mieliau renkasi vietos gamintojų produkciją, todėl neretai įvežtiniai produktai ženklinami lietuviškais prekių ženklais. Rokiškio sutirštintas pienas gaminamas Nyderlanduose, Daumantų „Šeimininkės" burokėliai įvežami iš Lenkijos, „Obelių“ aliejus į Lietuvą atkeliauja iš Estijos, Vokietijos ar Ukrainos. Iš Lenkijos į Lietuvą atkeliauja ir dalis cukraus, kuris čia fasuojamas į lietuviškas pakuotes.
Maža rinka
"Kai kurių produktų sudėtingos gamybos technologijos, todėl juos gaminti čia, orientuojantis tik į vietinę rinką, neapsimoka", - sako D.Trumpa.
AB „Rokiškio sūris“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa 15min.lt sakė, kad Lietuvos rinka per maža kai kurių produktų gamybai, todėl juos paprasčiau importuoti. „Lietuva yra labai maža rinka ir, deja, mažėjanti. Kai kurių produktų sudėtingos gamybos technologijos, todėl juos gaminti čia, orientuojantis tik į vietinę rinką, neapsimoka. Tokius produktus mes renkamės pas užsienio gamintojus, kurie patikėję mūsų prekės ženklu sutinka mums tiekti produkciją. Už tokių produktų kokybę mes garantuojame“, – sakė jis.
Įmonės vadovas neslėpė, kad su lietuvišku prekės ženklu tokios prekės parduodamos žymiai geriau. „Kai kurie produktai, kuriuos dabar pardavinėjame su mūsų prekės ženklu, buvo pardavinėjami su kitu prekės ženklu, ir pardavimų kiekiai buvo dešimtimis kartų mažesni. Lietuvoje maisto gamyba, žemdirbystė nėra taip suindustrinta kaip Vakarų Europoje. Mes esam tikrai sveiko ekologiško maisto gamintojai“, – minėjo D.Trumpa.
Vertina Rusija
Nors Lietuvos rinkoje kur kas geriau vertinami vietiniai maisto produktai, Rytų kaimynai noriai renkasi kokybiškas iš Lietuvos importuotas prekes. D.Trumpos teigimu, tokia situacija susiklostė dėl bendros istorinės patirties: „Rusijos rinkose mūsų prekės ženklai atpažįstami ir vertingi. Lietuva visoje Sovietų Sąjungoje garsėjo kokybiškų maisto produktų gamyba. Deficito laikais buvo siekiama gauti lietuviškų maisto produktų. Po Sovietų Sąjungos iširimo, kai Lietuvoje pradėjo vystytis rinkos santykiai, Lietuvos pramonė padarė labai stiprų kokybinį šuolį, lyginant su Rusijos įmonėm. Pasinaudojusi geru įvaizdžiu ir pateikusi tikrai geresnę produkciją gana stipriai įsitvirtino rinkose“.
Vakaruose lietuviškiems maisto produktams konkuruoti kur kas sunkiau. „Rusijoje, Rytų rinkose lietuviški maisto produktai žinomi, tačiau konkuruoti pasaulinėje rinkoje yra labai sudėtinga. Vakarų Europoje žinau tik vieną daugiau mažiau sėkmingą lietuvišką maisto prekės ženklą – tai VIČI. Mes neturime tradicijų, todėl lietuviškas maistas daugelyje Europos valstybių sukelia tokias pat asociacijas kaip kiniškos prekės pas mus. Tai yra Rytai, buvusi Sovietų Sąjunga, kur nieko gero negali būti“, – teigė D.Trumpa.
Siuva visiems
"Nėra nei vieno daugiau ar mažiau žinomo drabužių prekės ženklo, kuriam lietuviai nebūtų gaminę", - teigia L.Lasiauskas.
Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos prezidentas Linas Lasiauskas 15min.lt sakė, kad šalies drabužių gamintojai siuva daugeliui žinomų prekių ženklų: „Nėra nei vieno daugiau ar mažiau žinomo prekės ženklo, kuriam lietuviai nebūtų gaminę. Tai yra aukštesnės klasės ir kokybės produktai. Juos rinkdamiesi vartotojai žiūri ne tiek į kainą, kiek į kokybę, istoriją, gamybos šalį. Esam Europos Sąjungos gamintojas. Lietuviai dirba su „Hugo Boss“, su praktiškai visais angliškais prekių ženklais, vokiškais, skandinaviškais. Galbūt šiek tiek mažiau su Pietų šalimis“.
Pasak jo, savo prekės ženklo kūrimas Lietuvos drabužių gamintojams yra vienintelis kelias, kuriuo reikia eiti. Čia pavyzdžiu galėtų tapti bendrovė „Audimas“, kuri siuvo tokiems prekės ženklams kaip „Nike“, o šiuo metu turi didelį savo produkcijos parduotuvių tinklą Lietuvoje ir užsienyje.
„Mūsų asociacija neseniai atliko apklausą, kurios metu paaiškėjo, kad turime apie 40 prekių ženklų. Nedrįsčiau jų dar vadinti brendais, tačiau kai kurie gamintojai savo prekės ženklus pardavinėja užsienyje. Daugiausiai tai vyksta Rytų kryptimi į Rusiją. Ir tai vyksta gana sėkmingai. Pavyzdžiui, „Kauno Baltija“ turi prekinį ženklą Loulu, „Modestina“ savo drabužius pristato Lazzaro prekės ženklu. Jau nekalbant apie senus, gerai žinomus prekių ženklus kaip Lelija ar Rožė“, – sakė L.Lasiauskas.
Mažesnė rizika
Lietuvių bendrovėms užsienio užsakovui verta gaminti dėl stabilumo. „Yra aiškūs kontraktai, aiškios sąlygos. Pelno marža yra nedidelė, tačiau pajamos lengvai prognozuojamos. Tuo tarpu savo prekės ženklo pardavimas duoda didesnę pridėtinę vertę, bet reikalauja didesnių išlaidų rinkodarai. Nebūtinai visiems atsiperka investuoti pinigai“, – sakė asociacijos vadovas.
Jis pastebėjo, kad šiuo metu vyksta naujas procesas – vadinama white label gamyba. Gaminama vis dar užsakovo prekės ženklui, tačiau daroma viskas – ir gamyba, ir dizainas, ir komplektavimas. Tai paskutinis etapas prieš pereinant prie savo prekės ženklo gamybos.
Kilmės šalies efektas
 |
| Sigitas Urbonavičius/BFL Sauliaus Žiūros nuotr. |
Vilniaus universiteto Rinkodaros katedros vedėjo Sigito Urbonavičiaus nuomone, prekės kilmės šalis gali būti svarbus vartotojų pasirinkimą lemiantis veiksnys. „Tačiau vadinamasis „kilmės šalies“ efektas pasireiškia gana skirtingai tiek įvairių šalių, tiek skirtingų prekių grupių atvejais. Nesunku pastebėti, kad, pvz., Prancūzija tikriausiai laikoma kilmės šalimi vyno, sūrio ar parfumerijos atvejais. Lietuva tokių ilgalaikių tradicinių sąsajų su tam tikromis prekių grupėmis turi mažiau, tačiau ir mes neretai mieliau renkamės vietinius maisto produktus galvodami, kad jų lietuviškumas yra papildomas kokybės garantas“, – sakė rinkodaros specialistas.
Pasak jo, lietuviška prekių kilmė įvairiose užsienio rinkose vertinama nevienodai – tai priklauso nuo daugelio veiksnių, pradedant Lietuvos istoriniais ryšiais su ta šalimi iki konkurencijos ar kultūrinių nuostatų tos šalies rinkoje: „Pasaulyje yra virš 200 valstybių. Jeigu verslininkai žengia į naują rinką, tai pirmiausia jie turėtų pažiūrėti, ar toje valstybėje prekės ženklo „lietuviškumas“ iš viso ką nors sako vietos pirkėjams. Jeigu jis vertinamas teigiamai, tai logiška galvoti, kad jis turėtų būti toje rinkoje naudojamas. Jeigu jis nesako nieko arba yra vertinamas neigiamai, tada reikia ieškoti kitų kelių. Visada siūlau galvoti iš galimo pirkėjo pusės, nes visoms rinkoms vieno recepto būti negali“.
Trūksta išskirtinumo
S.Urbonavičiaus nuomone kol kas Lietuvoje nėra gaminama prekių grupė, kuri užsienyje asocijuotųsi su išskirtine būtent „lietuviška“ kokybe. Tam yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmiausia, kaltas gana liūdnas mūsų istorijos tarpsnis. Antra, mes nesame labai didelė šalis, galinti įvairiomis prekėmis užpildyti daugelio šalių rinkas. Galbūt todėl lietuviškos prekės neretai geriau žinomos tik kaimyninių šalių rinkose.
Įvesti savo prekės ženklą į naują rinką nėra paprasta, tam reikia laiko ir didelių investicijų. Neretai Lietuvos verslininkai renkasi paprastesnį kelią, savo produkciją parduodami tarpininkams – bendrovėms, kurių ženklai numatytose rinkose jau žinomi ir teigiamai vertinami. „Jeigu įmonė jaučiasi pajėgi įvesti savo prekės ženklą į naują rinką ir taip papildomai uždirbti, ši strategija tikrai gali būti naudojama. Bet savų privalumų turi ir darbas per tarpininkus, kontraktinė gamyba ir kitokios bendradarbiavimu su kitomis įmonėmis pagrįstos veiklos formos. Taip gali būti siekiama ne tik įsiskverbti į kitų šalių rinkas, bet ir siekti masto ekonomijos, geriau išnaudoti gamybinius pajėgumus ar didesniais mastais ir todėl pigiau pirkti žaliavas“, – teigė pašnekovas.
Etiškumo riba
"Manau, kad toks apdairumas yra prasmingas, nes net didžiausios korporacijos neužtikrina vienodos pagaminimo kokybės, kai gamyba vyksta įvairiose šalyse", - mano S.Urbonavičius.
Daugelyje rinkų vartotojai linkę atskirti prekės pagaminimo šalį nuo prekės ženklo kilmės šalies. „Yra rinkų, kurios visiškai nejautriai reaguoja, kur pagaminta prekė – pvz., daugelio išsivysčiusių šalių pirkėjams nelabai svarbu, kur pagamintas išmanusis telefonas ar kompiuteris. Tačiau yra rinkų (mes taip pat priklausom tokiai), kur kreipiamas labai didelis dėmesys į tai, kur prekė pagaminta. Manau, kad toks apdairumas yra prasmingas, nes net didžiausios korporacijos neužtikrina vienodos pagaminimo kokybės, kai gamyba vyksta įvairiose šalyse. Dar daugiau – kai kurios iš jų specialiai gamina keleto kainos ir kokybės lygių prekes, nors to viešai stengiasi nedeklaruoti“, – minėjo mokslininkas.
Paklaustas, ar verslininkai nebando sąmoningai paslėpti prekės pagaminimo šalies, norėdami pasinaudoti vietinio prekės ženklo pranašumais S.Urbonavičius atsakė, kad tokių atvejų tikrai būna. Tačiau čia jau susiduriame su teisės bei etikos normomis: „Čia prasideda žaidimas ties etiškumo riba, kai įmonė žino, kad vartotojui tai aktualu, tačiau bando tą informaciją savotiškai paslėpti. Kartu tai parodo, kad lietuviški prekių ženklai duoda papildomą vertę toms prekėms, kurios kitu atveju nesusilauktų tokio dėmesio. Kai kurie prekės ženklai mūsų vidaus rinkoje yra tikrai vertingi. Tai, kad iš kitur ateinantys produktai „prašosi“ vietinių prekės ženklų pagalbos, nėra toks blogas dalykas“.
Valdžios požiūris
Kiekviena valstybė bando iškovoti geriausią poziciją savo gamintojams. Ar Lietuva turi šansą konkuruoti formuodama pozityvų savo prekių įvaizdį? „Tai bandoma daryti, tačiau procesas turi vykti ne tik valstybės, bet ir įmonių lygyje. Antai Pietų Korėja, Japonija, iš dalies Kinija vykdė labai giežtą politiką, kurios tikslas buvo sudaryti palankiausias sąlygas ir nurodyti pagrindinę kryptį įmonėms. Tačiau jeigu Pietų Korėjoje nebūtų „Samsung“, „Hyundai“ ir dar keleto garsių korporacijų, apie šios šalies prekių kokybę vargu ar kalbėtume. Tikras lūžis įvyksta tuomet, kai savo strategiją pakeičia šalies ir tarptautiniu mastu reikšmingos įmonės“, – teigė S.Urbonavičius.
Apgaulingas dizainas
 |
| Alvita Armanavičienė |
Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos vadovė Alvita Armanavičienė 15min.lt sakė, kad produktų kilmės šalis turi būti nurodyta ant pakuočių, tačiau neretai ši informacija pateikiama itin nepatogiai. „Įstatymuose nurodyti ženklinimo reikalavimai, tačiau įmonės dažnai naudoja mažus šriftus. Pirkėjams sudėtinga juos perskaityti“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak jos, daugelio produktų pakuočių dizainas yra nedraugiškas vartotojams. Pateikiama per daug sudėtingos informacijos, todėl žmonės jų neskaito.
Federacijos vadovės nuomone, vakarų Europos šalyse gaminamų produktų savikaina dažnai yra didesnė nei lietuviškų, tačiau brangią prekių savikainą galima sumažinti prastesnės kokybės sąskaita. Pasak A.Armanavičienės pastaruoju metu tai tapo rimta problema. Tyrimai rodo, kad skirtingoms rinkoms tiekiami skirtingos kokybės produktai paženklinti tais pačiais prekių ženklais.
