„Google“ metęs lietuvis K.Karalevičius sukūrė startuolių namus, kurie pritraukia milijonus dolerių

„Silicio slėnis – tai atvira platforma, kur viskas yra įmanoma. Viskas priklauso tik nuo sumanytojo“, – sako „Startuphouse“ įkūrėjas K.Karalevičius.

– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte Silicio slėnyje ir įkūrėte startuolių centrą „Startuphouse“?

– Su kolega, su kuriuo įkūrėme „Startuphouse“, susipažinau dar prieš penkerius metus. Draugė atsiuntė straipsnio nuorodą, kuriame buvo pasakojama, kaip dvidešimt žmonių sėda į autobusą ir pakeliui į SXSW konferenciją, iš San Fransisko (Kalifornija) į Ostiną (Teksasas), generuoja verslo idėjas. Taigi aš nutariau sudalyvauti ir 2010 m. atskridau iš Čikagos, kur tuo metu gyvenau.

„Startuphouse“ nuotr./„Startuphouse“ įkūrėjas Karolis Karalevičius

Kelionė truko tris dienas. Iš viso mūsų buvo apie 25 žmonės ir mes labai susidraugavome. Pirmą dieną pasidalinome idėjomis, paskui pasiskirstėme į komandas ir visas likusias kelionės dienas kūrėme produktą. Tiksliau, pirmą idėjos įgyvendinimo etapą, kuriame galime patikrinti, ar bus paklausa mūsų produktui. Būtent ten ir susipažinau su savo dabartiniu verslo partneriu.

Po tos kelionės aš, galima sakyti, ir likau Silicio slėnyje. Jau anksčiau norėjau būti arčiau tų startuolių. Viskas, apie ką skaičiau, kuo domėjausi, vyko Silicio slėnyje. Tad po kelionės galutinai apsisprendžiau, kad tiesiog reikia atvykti čia ir kažką galvoti.

– Kaip priėmė Silicio slėnis lietuvių kilmės čikagietį?

– Įdomi istorija ir puikus pavyzdys, iliustruojantis, kaip greitai viskas čia, Silicio slėnyje keičiasi.

Dar prieš atvykstant susitariau dėl interviu su dabar viena žymiausių paslaugų ir ne tik vertinimo kompanija „Yelp“. Su drauge susipakavome daiktus ir sėdę į mašiną patraukėme per visą Ameriką, iš Čikagos į San Fransiską. Tačiau dieną prieš numatytą interviu man pranešė, kad, deja, „Yelp“ surado kitą kandidatą ir interviu nebus.

Viskas padaryta, kad darbuotojai ilgiau liktų darbe ir kartu didintų kompanijos produktyvumą. Vis dėlto iš „Google“ išėjau, nes netikėjau tuo produktu, su kuriuo dirbau.

Na, ką padarysi, teko ieškotis kito darbo. Galiausiai, pakeitęs kelias darbo vietas pakliuvau „Google“, kur nuo kokių 2005-ųjų svajojau dirbti.

– Darbas „Google“– tai daugelio svajonė. Tai ir nemokamas maitinimas, transportas į darbo vietą, žaidimų kambariai ir aikštelės, plaukimo baseinai ir t. t. Tikras svajonių darbas, bet kodėl jo atsisakėte?

– Taip, ten viskas padaryta, kad darbuotojas turėtų kuo mažiau priežasčių palikti darbo vietą. Ten, tikriausiai, galima rasti visko. Pavyzdžiui, gali net pasilikti vakarienei. Vakarienė 18.30 val. ir, jei darbą baigi 17.30, tuomet pagalvoji, gal likti pavakarieniauti ir per tą valandą kažką nudirbi. Viskas padaryta, kad darbuotojai ilgiau liktų darbe ir kartu didintų kompanijos produktyvumą.

Evaldo Labanausko nuotr./Pirmame „Startuphouse“ aukšte veiksmas nesustoja visą parą.

Vis dėlto iš „Google“ išėjau, nes netikėjau tuo produktu, su kuriuo dirbau (beje, po metų mano nuojauta pasitvirtino ir „Google Offers“ projektas, kuriame aš dirbau, buvo nutrauktas).

Kas iš to, jei ir yra įdomių projektų toje kompanijoje, jei negali juose dalyvauti. Be to, supratau, kad „Google“, kaip ir kitos milžiniškos kompanijos, susiduria su tomis pačiomis problemomis: pokyčiai vyksta lėtai, darbuotojai turi mažai įtakos, nes jų vaidmuo griežtai apibrėžtas ir iš jo išlįsti yra sunku. Galiausiai, turėjau ir iki šiol turiu norą kažką sukurti savo.

Taigi išėjau iš „Google“ ir nusprendžiau pakeliauti. Tai buvo sena svajonė. Išvažiavau į Pietų Ameriką, kur pusę metų keliavau ir mokiausi ispanų kalbos (kurią labai naudinga mokėti JAV, o ypač Kalifornijoje), vedžiau interneto dienoraštį.

Dar prieš tai su dabartiniu verslo partneriu planavome įsteigti kompaniją, kuri vežiotų nedidelių startuolių darbuotojus į darbą, kaip tai daro, tarkim, „Google“. Bet sugrįžus jis pasiūlė „Startuphouse“ konceptą, kurį anksčiau pats išbandė tik mažesne apimtimi. 

Atėjau čia, į dabartinį „Startuphouse“, apsižvalgiau ir galvoju: puiki mintis sukurti startuoliams tokį centrą, kuriam! Pradėjome darbuotis 2013-ųjų kovo mėnesį ir per keturis mėnesius radikaliai pertvarkėme pastatą, išgriovėme sienas, įrengėme virtuvę, naujus dušus ir t.t.   

Evaldo Labanausko nuotr./Trečiame aukšte taip pat yra darbo erdvė, bet čia ramesnis klimatas.

Dabar pirmajame aukšte yra darbinė erdvė – darbastaliai 40 žmonių, virtuvė, kur žmonės gamina sau maistą, taip pat atvira erdvė renginiams, susitikimams. Pirmame aukšte veiksmas nesustoja visą parą.

Viršuje, antrame ir trečiame aukšte, yra nakvynės vietos maždaug 10 merginų ir 40 vaikinų, erdvės atskiros. Viskas labai paprasta, hostelio tipas – bendra ervė, dviaukštės ar vienaaukštės lovos, tualetai ir dušai, skalbyklė, džiovyklė ir kita būtina buitinė įranga. Kasdien viskas sutvarkoma ir išvaloma ispanakalbių valytojų komandos. Trečiame aukšte taip pat yra darbo erdvė, bet čia ramesnis klimatas.

Žmonės mums moka už patalpas, bet mes suteikiame ir papildomų paslaugų.  Čia atvyksta startuoliai iš visų pasaulio šalių ir jiems padedame atrasti nišą, rinką.

„Startuphouse“ – tai platforma startuoliams, o ir mes patys, galima sakyti, esame startuoliai. Žinoma, žmonės mums moka už patalpas, bet mes suteikiame ir papildomų paslaugų.  Čia atvyksta startuoliai iš visų pasaulio šalių ir jiems padedame atrasti nišą, rinką.

– Tai daugiau kontaktai, mentoriai, ar pagalba technologiniuose sprendimuose?

– Tai daugiau mokymai, kaip plėsti ir auginti savo verslą. Dažniausia čia atvykstantys žmonės jau turi savo įdėją, tam tikrą įdirbį ir mes jiems galime padėti akseleruoti, greičiau įgyvendinti jų sumanymus. Mes suteikiame erdvę, turime kontaktų ir mentorių tinklą. Mes esame platforma pasidalinti idėjomis, surengti renginius ir pan.

– Ar „Startuphouse“ atsiperka? Įrengti ir išlaikyti pastatą brangiausio JAV miesto centre tikriausiai kainuoja nemažai?

– Dabar, kai esame užpildyti, sugebame dirbti pelningai. Tai nėra labai pelningas verslas, kaip, tarkim, koks „Facebook“. Mūsų erdvė yra limituota ir tik fiksuotą skaičių žmonių galime priimti.

Kuo daugiau startuolių atvyksta čia, tuo labiau suprantame, kad yra didelė galimybė prisidėti prie jų sėkmės ne tik patalpų nuoma, bet ir įvairiomis papildomomis paslaugomis – pašto adresas, renginiai, mentoriai ir partnerystė su bankais ar investuotojais, taip pat „Google Cloud“ platforma, „Paypal Blueprint“ ir panašiai.

Evaldo Labanausko nuotr./„Startuphouse“ įkūrėjas Karolis Karalevičius

Mūsų tikslas yra išplėsti šį konceptą, kad toks „Startuphouse“ veiktų ne tik San Fransiske.

Be to, ieškome kitos vietos San Fransiske, kur būtų daugiau privatumo startuoliams, t. y. galėtų įsikurti 6-7 žmonių biurai. Toks centras būtų tiems startuoliams, kurie jau iššaugo, kad dalintųsi stalą su kitais šešiais startuoliais. Tai kitas etapas. Čia dabar atvyksta vienas arba du žmonės, o kai jų startuolis pradės plėstis, įdarbinti daugiau žmonių, tuomet jie galėtų persikraustyti į naują erdvę.

Čia žmonės dirba ir gyvena bendrai. Centras įsikūręs labai geroje geografinėje miesto lokacijoje ir visos susitikimų vietos pasiekiamos pėsčiomis.

Vis dėlto pagrindinis lygis išliks toks, koks dabar čia yra: gyvenama ir darbo erdvė, plius renginiai, mokymai. Būtent šį konceptą norime eksportuoti į kitus miestus.

– Ar įmanoma sukurti tokį centrą ne Silicio slėnyje? Ar įmanomas startuolių kultūros eksportas?

– Čia žmonės dirba ir gyvena bendrai. Centras įsikūręs labai geroje geografinėje miesto lokacijoje ir visos susitikimų vietos pasiekiamos pėsčiomis. Mes siekiame eksportuoti ne tik Silicio slėnio kultūrą, bet ir tokį unikalų gyvenimo ir darbo konceptą. Manau, startuoliai kuriasi ne tik Kalifornijoje.

Dabar su partneriu vyksime į Niujorką pasižvalgyti, kur galima būtų atidaryti tokį startuolių centrą ten.

– Galvojate apie tokio koncepto atnešimą į Lietuvą?

– Išties, kalbėjausi apie tokią galimybę su Dariumi Žakaičiu,  vienu iš pagrindinių „Vilnius Tech Park“ įkūrėju. Idėja labai gera, bet dar neaišku, koks potencialas. Juk Lietuva – maža šalis, nors asmeniškai labai norėčiau įkurti „Startuphouse“ Lietuvoje ir prisidėti prie ten besikuriančios startuolių ekosistemos. Kol kas dar nieko konkretaus pasakyti neturiu, bet esu atviras visiems.

– Kaip atrenkate startuolius į „Startuphouse“? Tereikia turėti idėją ir susimokėti už vietą?

– Reikia užpildyti anketą. Tada atrinkti startuoliai pristato savo idėją viešai mūsų pakviestiems investuotojams, patirties versle turintiems žmonėms. Šie pateikia savo vertinimus ir atrenka geriausius.

– Kiek „Startuphouse“ turite startuolių iš Lietuvos?

– Pastaruosius pusę metų čia buvo bent 5 žmonės iš Lietuvos. Keli buvo atvykę į kitas programas Silicio slėnyje, bet čia apsistojo, kad būtų motyvuojančioje aplinkoje.

– Pasitaiko, kad tenka tiesiai šviesiai pasakyti, kad startuolio idėja nieko verta ir nėra ko gaišti laiko?

– Pasitaiko, bet tai labai sunku padaryti. Privalai nepamiršti, kad tai, kas atrodo neįmanoma ar neverta gaišti laiko, kartais atneša visiškai priešingus rezultatus.

Geriausias pavyzdys – „Airbnb“ ir idėja, kad žmonės išnuomos trumpam laikui savo būstą svetimiems. Jie turėjo daugiau nei kelis šimtus nesėkmingų bandymų pritraukti investuotojus. Visi sakė: „Ei, vaikinai, baikite juokus!“ O dabar „Airbnb“ – didžiulė kompanija, kuri keičia žmonių keliavimo įpročius be meta iššūkį viešbučių industrijai.

Privalai nepamiršti, kad tai, kas atrodo neįmanoma ar neverta gaišti laiko, kartais atneša visiškai priešingus rezultatus.

Tad dažniausia nesakai žmonėms, kad jų idėja nevykusi. Paprasčiausiai padedi jiems išsukti ją, pakoreguoti, patobulinti – praplėsti ar susiaurinti. Nurašyti kažkieno idėjos nesinori niekada. Svarbu suprasti tą ateities realybę, kurią jau regi kompanijos įkūrėjas.

– Ar per dvejus metus jau turite sėkmės istorijų, kurios gimė „Startuphouse“? Tarkim, startuoliai, kurie sugebėjo pritraukti milijardą dolerių?

– Visos tos didžiosios milijardų dolerių vertės kompanijos veikia daugiau nei dvejus metus. Tad dar anksti kalbėti. Bet jau yra keletą startuolių, keletą istorijų, kai žmonės atvyko čia, susipažino ir sukūrė klestintį verslą.

Du didelius duomenų kiekius apdorojančios kompanijos „SkyMind“ įkūrėjai susipažino čia. Australų kompanija „Bugcrowd“ pradėjo kelionę Silicio slėnyje nuo „Startuphouse“ ir dabar jos vertė apie 10 mln. dolerių. Tiesa, jie jau buvo augimo trajektorijoje, bet gal mūsų patarimai, supažindinimas su reikiamais žmonėmis padėjo greičiau pasiekti tikslų.

Evaldo Labanausko nuotr./Silicio slėnyje lietuvio įkurtas startuolių centras „Startuphouse“

– Kaip apibūdintumėte Silicio slėnio fenomeną? Kas tai yra?

– Net nežinau, nuo kurios pusės pradėti. Man Silicio slėnis – tai vieta ir kultūra, kupina optimizmo ir tikėjimo ateitimi. Čia nėra vietos ar laiko nuogąstauti, kad žmogaus idėja neveiks ar yra niekam tikusi. Čia tikrai nežinai, kas suveiks. Nebūk niekada įsitikinęs, kad tikrai būtinai kažkas veiks, ar kažkas būtinai neveiks.

Man Silicio slėnis – tai vieta ir kultūra, kupina optimizmo ir tikėjimo ateitimi. Čia nėra vietos ar laiko nuogąstauti, kad žmogaus idėja neveiks ar yra niekam tikusi.

Silicio slėnis – tai atvira platforma, kur viskas yra įmanoma. Viskas priklauso tik nuo sumanytojo, kiek smarkiai jis nusiteikęs įgyvendinti savo svajonę, ir ar jo svajonei dabar yra tinkamas laikas.

Daug puikių svajonių, kurias žmonės bando įgyvendinti netinkamu laiku. Pavyzdys – „Instacart“ kompanija, kurios vertė dabar virš milijardo. Bet ji veikia tuo pačiu principu, kurį 1999–2000 m. bandė įgyvendinti daugybė kompanijų, ir tuomet tai baigėsi sprogusiu burbulu. T. y. idėja ta pati, bet laikas kitas.

Kartu Silicio slėnis – tai vieta, kur susirenka žmonės iš viso pasaulio (dauguma startuolių yra sukurti ne amerikiečių, o imigrantų). Čia susiburia žmonės, kurie turi ambicijų, kurie turi idėjų. Silicio slėnyje egzistuoja labai gera aplinka, kuri leidžia toms idėjoms išsiskleisti, jų niekas nebando nugesinti.

Labai dažnai žmonės, atvykę su viena idėja, paskui pradeda dirbti su kita. Jeigu kažkas nepavyko – nieko tokio. Kiekvienas bandymas yra svarbus. Begalinis optimizmas. Kitur to nėra. Manau, kad tai yra pagrindinis Silicio slėnio išskirtinumas.

– Ką patartumėte jauniems Lietuvos startuoliams? Iškart vykti čia, į Silicio slėnį užkariauti pasaulio?

– Siūlyčiau kuo greičiau ir kuo paprastesniais būdais išbandyti jų idėjų tikrumą. Jei turi idėją pristatyti žmonėms, kad ir tualetinį popierių, per 15 minučių, tai nereikia kurti kažkokios programos, kuri tai leistų daryti išmaniai. Tereikia rasti lengviausią būdą tą idėją patikrinti. Netgi pačiam sėsti ant dviračio ir vežti tą tualetinį popierių klientams. Tai būtina padaryti tam, kad sužinotum, ar yra žmonių, kurie naudosis tavo idėja. Jei ši neveikia, pamiršk, judėk toliau, bus kitų idėjų.

Nėra prasmės švaistyti laiko su žmogumi, kuris nesupranta, kad svarbiausia – kaip įgyvendins idėją.

Nemažai buvo tokų, kurie čia atvykdavo ir sakydavo, kad turi idėją, bet esą nenori pasakoti, nes bijo, jog kažkas nukopijuos. Iš pradžių dar bandydavau aiškinti, kad ne tiek svarbu idėja, kiek jos įgyvendinimas. Dabar neturiu kantrybės ir, jei kažkas taip kalba, tuomet tik palinkiu sėkmės ir išsiskirstom.

Nėra prasmės švaistyti laiko su žmogumi, kuris nesupranta, kad svarbiausia, kaip įgyvendins idėją – kaip pavyks pritraukti darbuotojus, klientus ar pavyks investuotojus įtikinti duoti milijonus dolerių tavo vizijai.