Skerdykloje dirba keliasdešimt darbininkų, kurie nusuka galvas gyvatėms, nulupa jų odas ir gamina produktus iš jų mėsos. Po to šimtai metrų gyvačių odų pristatomi į Javos gamyklas.
Iš gyvačių odų siuvamos rankinės, batai, piniginės, diržai ir kiti gaminiai. Pavyzdžiui, rankinė iš gyvatės odos kainuoja nuo 150 tūkst. rupijų (15 JAV dolerių) iki 300 tūkst. rupijų (31 dolerio). Vakarų mados namuose jų kaina gali siekti ir 4000 JAV dolerių.
Nors gyvuoja keli būdai, kaip Indonezijoje užmušamos gyvatės ir nulupama nuo jų oda, tačiau vis dėlto labiausiai paplitęs būdas – ypač atgrasus: gyvatei smogiama per galvą mačete, tada ant kaklo užrišama virvė, kad neištekėtų kraujas, roplys numetamas ant cementinių grindų. Kai gyvačių ten susikaupia per šimtą ir daugiau, negyvi ropliai pripumpuojami vandens, kad išsipūstų kaip balionai. Tada gyvatės paliekamos 10-15 minučių, po to keliais greitais pjūviais per vidurį perpjaunama išilgai ir lengvai nuimama oda.
Dėl savitos gyvatės odos formos, nulupta ji ima vyniotis, todėl norėdami to išvengti, ją iš karto įdeda į karštą orkaitę, kur oda kiek pradžiūsta. Paskui odas iškabina gatvėje, kad jos toliau džiūtų saulėje.
Taip paruoštas odas tolimesniam apdirbimui siunčiamos į odos gamyklas ir fabrikus. Gyvatė, likusi be odos, numetama į tokių pat gyvačių krūvą, kur jos nugaišta tik po dienos ar dviejų.
Gyvačių mėsa taip pat niekur neprapuola: iš jos gaminamas tepalas ir skystis odos ligoms ir astmai gydyti, o taip pat vaistai, stiprinantys potenciją.
