„Reikia būti smalsiam, nebijoti klysti ir norėti augti. Kaskart turi ieškoti naujų sprendimų, remdamasis ankstesne patirtim“, – savo požiūrį į verslą atskleidžia „Hostinger“ vadovas Arnas Stuopelis.
Tiesa, to jam teko mokytis pačiam. Daug naudos iš metų mokykloje verslininkas neįžvelgė, po jų sekusios teisės studijos, nors ir įdomios, galiausiai neprigijo. Silpna švietimo sistema akis bado ir šiandien. A. Stuopelio teigimu, valstybė geriau taisytų ne kelius, o Lietuvos švietimo sistemą.
„Aš galiu sumokėti už naujas padangas, jei kas nutiks važiuojant duobėtu keliu, bet nebenoriu mokėti už nekokybišką švietimą“, – užtikrina jis.
– Vienas didžiųjų skaudulių ir tau, ir visai šalies startuolių ekosistemai yra talentų trūkumas, tiesiogiai susijęs su švietimo situacija Lietuvoje. Dėl ko skauda labiausiai?
– Švietimo kokybė neatitinka šiandienos poreikių. Mes negalime pasiūlyti kokybiško švietimo net privačiose mokyklose.
– Kur slypi problema?
– Prioritetuose. Mums nereikės įdėti tiek pastangų pritraukiant užsienio investuotojus, jei Lietuva reitinguose išsiskirs geriausia pasaulyje švietimo sistema. Kolegos Vokietijoje dalijasi, kad leidžia vaikus į valstybines mokyklas, nes jos geresnės už privačias. Kodėl to nėra Lietuvoje? Pradėkime nuo anglų kalbos. Kodėl lietuviai negali sklandžiai kalbėti angliškai kaip, pavyzdžiui, švedai? Tai įmanoma net žmonėms be išskirtinių gabumų, bet neturime nė vienos valstybinės mokyklos, kur švietimas būtų organizuojamas anglų kalba.
Aš nesu kūrybingas žmogus. Viską, ką esu sugalvojęs, nuo kažko nukopijavau. Pasižiūri, kas ką gerai daro, ir padarai tai geriau. Simpatizuoju Suomijai, kur daug laisvės mokytojams, vaikams. Principus sėkmingai kopijuoja Estija, tad mums tikrai nereikia išrasti dviračio.
– Kaip tau pačiam sekėsi mokykloje, universitete?
– Baigiau darželį ir pradinę mokyklą, grįstą Maria Montessori idėjomis – be skambučio, dirbtinių rėmų ir pan. Turi užduotis ir galutinę jų atlikimo datą. Tai suteikia daug laisvės ir galimybę pačiam planuoti savo laiką. Kai penktokas pradėjau lankyti įprastą gimnaziją, patyriau šoką. Man mokslai sekėsi puikiai, tačiau laikas mokykloje man buvo mažavertis. Man trūko pagarbos ir laisvės jaunam žmogui.
Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kur mokiausi vėliau, mane supo protingi bendrakursiai ir autoritetingi dėstytojai. Niekas su pirštu nerodė, ką turiu daryti. Nesuprantu, kodėl mokykloje tuomet mokome kitaip. Geriausios mano dienos gimnazijoje buvo, kai į ją nėjau – skaičiau knygas, sportavau.
– Kaip manai, ar verslumą iš viso galima išugdyti, o gal tai įgimta?
– Kai kuriems žmonėms gyvenime galbūt įgimtai labiau norisi saugumo, užtikrintumo. Tačiau dirbdami tikslingai ir dar mokyklose rodydami daugiau pagarbos jauniems žmonės, pasitikėdami jais ir suteikdami daugiau laisvių, tikrai galime padidinti verslių žmonių kiekį.
Būtent mokykloje dauguma įtiki, kad jie yra negabūs, nieko nemoka. Viena mokytoja man atvirai rėžė, kad įstoti į teisę neįmanoma, nes viskas „per kyšius“ ir „per pažintis“. Džiaugiuosi, jog jau tuomet supratau, kad tai nėra tiesa.
– Kodėl galiausiai pasirinkai studijuoti teisę, o ne verslą?
– Atlikau kažkokį testą, kuris parodė, kad esu stiprus analitiniais gebėjimais, humanitariniuose moksluose. Man buvo rekomenduojamos tokios specialybės kaip ekonomisto ar teisininko.
Būtent mokykloje dauguma įtiki, kad jie yra negabūs, nieko nemoka.
Verslininko sąvoka tuomet net neegzistavo. Todėl pirmoje vietoje rašiau ekonomiką, o antroje – teisę. Iš tikro, tai labai įdomi sritis, bet darbas – tikrai sunkus. Dirbdamas vienoje didesnėje advokatų kontoroje iškart supratau, kad galima labai gerai gyventi, bet reiks dirbti 12 val. per dieną maždaug 15 metų. Tada tapsiu partneriu ir vėl labai daug dirbsiu. Dalyvaudavau susitikimuose su verslininkais kaip advokatų kontoros darbuotojas, bet ilgainiui man tapo smagiau save įsivaizduoti jų, o ne teisininkų vaidmenyje.
– Ir kas tuomet? Kaip prasidėjo tavo kelias į verslą?
– Su kiemo draugais sugalvojome verslo idėją, nuėjau pas savo vadovą ir sakau: „Darysiu verslą“. Jis, profesionalus teisininkas, skyrė man maždaug valandą savo laiko, per kurią visiškai sudirbo idėją, bet galiausiai paragino: „Jei nori tą daryti, varyk. Tai nepavyks, bet gal kažkas kitas pavyks“. Ir jis buvo visiškai teisus. Iki šiol esu dėkingas už tą atvirą pokalbį.
Pirmoji idėja buvo „Mantijų karalius“, nuomojome mantijas baigusiems universitetus. Po to ėmiausi „Messenger LT“ – prieš 10 metų kūrėme kažką panašaus kaip „Wolt“ ir „Bolt“. Idėjos gali būti geros, bet labai svarbu, kad būtų ir tinkamu laiku.
Tuo metu, patys dar studentai, neįvertinome, kokia pigi buvo darbo jėga. Daugybė kompanijų turėjo kurjerius, visą dieną tiesiog važinėjančius po miestą. Reikėjo, kad paaugtų pragyvenimo lygis, padidėtų atlyginimai, atsirastų restoranų kultūra. Jei nebūtume pasidavę, gal jau būtume vienaragis.
Nuėjau pas savo vadovą ir sakau: „Darysiu verslą“. Jis skyrė man maždaug valandą savo laiko, per kurią visiškai sudirbo idėją, bet galiausiai paragino: „Jei nori tą daryti, varyk. Tai nepavyks, bet gal kažkas kitas pavyks“.
– Gailiesi? Esi sau atsakęs, kada būtina verslą tęsti toliau, o kada – tiesiog paleisti?
– Ne. Šis klausimas visada aktualus. Tačiau kiek gali dirbti, kai tau nesiseka? Reikia būti atviram su savimi. Neapgaudinėti. Nebūti fanatiku. Tačiau kartu ir nepasiduoti per anksti.
– Šis požiūris padėjo pabaigti ir studijas? Žinau, kad vienas verslas tuomet keitė kitą.
– Susikaupiau ir kažkaip pabaigiau teisės magistrą. Buvo intensyvus laikas – pradėjome reklamų liftuose verslą, supirkdavome senus telefonus ir siųsdavome į Afriką, kur juos toliau sėkmingai naudodavo. Šią idėją nusižiūrėjau nuo lenko, kuris nemokėjo angliškai, o aš nekalbėjau rusiškai. Sunku buvo susikalbėti ne tik tarpusavyje, bet ir su klientais. Buvo maždaug 2011 m. ir žmonės tuomet nepirko naujų telefonų.
Prieš 10 metų kūrėme kažką panašaus kaip „Wolt“ ir „Bolt“. Idėjos gali būti geros, bet labai svarbu, kad būtų ir tinkamu laiku.
Tada nusprendžiau, kad daugiau niekada gyvenime nedarysiu nieko Lietuvoje. Esame maža rinka. Visos idėjos, kurios yra tik lietuviškos, tiesiog nevertos laiko gaišimo. Net jei tau pasiseks, sėkmė nebus didelė. Susikursi sau darbo vietą? Darbą ir taip gali rasti. Tada nusprendžiau, kad reikia eiti į skaitmeninę erdvę, globaliau ir prisijungiau prie „Hostinger“.
– Kokia buvo tavo pradžia „Hostinger“?
– „Hostinger“ įkūrė mano bičiulis. Kai nusprendžiau, kad noriu veikti skaitmeninėje erdvėje ir globaliai, paprašiau jo pasidalinti savo žiniomis, o mainais pasiūliau sutvarkyti teisinius įmonės reikalus. Ilgainiui prie verslo vystymo prisidėjau vis daugiau. Man tai patiko nuo pat pradžių – didelis greitis, puikūs kolegos, plati rinka, vis nauji iššūkiai. Aš ir pats turėjau daug mokytis, iki šiol mokausi.
Nėra vieno stebuklingo žinių šaltinio, galvą, būna, skauda ir šiandien. Tuomet stengiuosi susitikti su klientais. Kai pamatai tuos žmones, greitai supranti, kad ne šiaip kuri hostingus, o prisidedi prie realių asmenų sėkmės skaitmeninėje erdvėje. Kita vertus, padaręs klaidą, sugadini jiems dieną. Tai kuria empatiją ir visai kitą ryšį su darbu.
– Kas šiandien yra „Hostinger“?
– Nuo pat įkūrimo mūsų misija – teikti profesionalias hostingo paslaugas, kurios palengvina programuotojų ir verslininkų gyvenimą. Bet kuriame pasaulio krašte. Skaičiuojame, kad nemokamų paslaugų jau suteikėme daugiau nei 30 mln. vartotojų.
Naujai sutikti žmonės vis prasitaria, kad būtent su mūsų projektais išmoko kurti svetaines dar paauglystėje – juokiamės, kad esame prie daugiau žmonių tech švietimo prisidėję nei visa Lietuvos švietimo sistema. Mokančių už paslaugas klientų šiandien turime gerokai daugiau nei 1 mln. ir šis skaičius stipriai auga.
Šiandien mūsų komandą sudaro daugiau nei 1 tūkst. darbuotojų. Beveik trečdalis jų yra Lietuvoje, kiti – ne tik kitur Europoje, bet ir Indonezijoje, Brazilijoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje.
– Žinau, kad tu mėgsti posakį „Iš darbo išeinama dėl vadovų, o liekama dėl kolegų“. Kokiomis tiesomis vadovaujatės pritraukdami darbuotojus, juos išlaikydami?
– Dabar dažnai aktualizuojama: „Oi, kaip sunku pritraukti darbuotojus“. Tačiau, kiek dirbu, visada buvo sunku pritraukti protingus, gabius, drąsius, darbščius ir laisvus žmones.
Manau, kad geriausius motyvuoja iššūkiai, laisvė, globali patirtis ir komanda, kuria gali pasitikėti, laisvė daryti pokytį. Žinoma ir geras atlyginimas.
Riešutukų virtuvėse, įspūdingas šventes mes turime, bet ne tai vilioja profesionalus. „Hostinger“ mes turime 10 principų, kuriais kasdien vadovaujamės ir kurie padeda pasiekti bendrą rezultatą. Kai komandos narių skaičius auga, daugėja diskusijų ir nebeaišku, kieno tiesa. Tu turi turėti pagrindą, kaip priiminėti sprendimus savarankiškai, kaip matuoti kolegų ar savo progresą.
– Kodėl kaip vieną plėtros šalių pasirinkote Indoneziją?
– Kai tik pradėjome teikti hostingo paslaugas, pamatėme, kad didelė dalis mūsų klientų yra iš Indonezijos. To nepaleidome ir šiandien Indonezija yra viena svarbiausių mūsų rinkų. „Hostinger“ ten – Nr. 1 žaidėjas.
Riešutukų virtuvėse, įspūdingas šventes mes turime, bet ne tai vilioja profesionalus.
Kai pradėjome Indonezijoje rimtai dirbti, persikrausčiau ten metams su šeima. Iš tikro, buvo įdomus laikas. Aš labai myliu Indoneziją. Nuostabu stebėti, kaip greitai ši šalis vystosi, kaip sparčiai žmonės juda į skaitmeninę erdvę. Gimė bent 10 vienaragių ir stipri tech bendruomenė. 280 milijonų gyventojų – čia slypi daug potencialo.
– Indonezijos vaikams jūs net pastatėte mokyklą, tiesa? Kokia tai istorija?
– Vienas mūsų investuotojų pietų metu užsiminė, kad taip pat kuria iniciatyvą, kuri supažindina rėmėjus ir vietines bendruomenes, neturinčias mokyklų. Yra mokytojai, mokiniai, bet trūksta patalpų.
Mums su kolegomis labai patiko mintis, kad vietoj vieno gero vakarėlio gali pastatyti mokyklą 50-iai vaikų, kuri tarnaus bent 20 metų. Taip prieš metus Indonezijoje, Sumbos saloje, atsidarė mokykla, kurios statybas finansavo lietuviai.
– Kokie būtų tavo patarimai startuoliams, kurie tik pradėjo veiklą ir susiduria su pirmaisiais iššūkiais? Ką daryti, o ko vengti?
– Pirmiausia, reikia nebijoti klysti. Nepažįstu nė vieno sėkmingo verslininko, kuris iš pirmo karto viską gerai padarė. Visi klydo ir vėl stojosi. Svarbu ir negalvoti, kad turi būti lengva. Nebus.
Mums su kolegomis labai patiko mintis, kad vietoj vieno gero vakarėlio gali pastatyti mokyklą 50-iai vaikų, kuri tarnaus bent 20 metų. Taip prieš metus Indonezijoje, Sumbos saloje, atsidarė mokykla, kurios statybas finansavo lietuviai.
Tačiau, jei užduosi klausimus, ilgainiui rasi atsakymus. Ir taip pat – susirasti bendraminčių, su kuriais galėtum eiti pirmyn. Nebijokite svajoti, klysti ir ieškoti pagalbos.
– Kokie yra „Hostinger“ ateities planai? Ar ir toliau sąmoningai investuosite į spartų augimą? Juk galėtumėte tiesiog džiaugtis uždirbtu pelnu ir ramiai gyventi.
– Potencialūs investuotojai ir fondai neretai mūsų klausia: „Kodėl kiti neauga, o jūs augate?“. Vienintelis nuoširdus atsakymas yra, kad mes norime augti ir mums patinka tai daryti. Jei neaugi, nesmagu. Kažkas dingsta.
Tapimas vienaragiu nėra tikslas savaime, tačiau reali ir tikėtina sėkmingo augimo pasekmė, vienas iš etapų. Ir tai pakankamai realu, tik reikia dar šiek tiek laiko.
Man ir pačiam „Hostinger“ daugybę kartų atsibodo, bet, kol yra augimas, dinamika ir vietos pokyčiams, tai priimu kaip natūralų procesą. Tapimas vienaragiu nėra tikslas savaime, tačiau reali ir tikėtina sėkmingo augimo pasekmė, vienas iš etapų. Ir tai pakankamai realu, tik reikia dar šiek tiek laiko.
