Rasa ir Domas Šteimantai – abu tam tikra prasme iš Ignalinos. Rasa joje gimė ir užaugo, Domo šeima irgi iš čia, tad laiko šiame mieste praleista daug. Todėl jų atsikraustymas prieš šešerius metus nieko per daug ir nenustebino, gal tik verslas, atrodytų, labiau tinkamas didmiesčiui, kur žmonių, norinčių pasipuošti ir papuošalus pasigaminti, srautai gerokai didesni.
Panaudojo savo vardą, tik skiemenis sukeitė
Tačiau „Saromanios“ iškaba puošia pastatą pačiame Ignalinos centre. Pavadinimas irgi nėra atsitiktinis, kaip juokiasi Rasa, čia jos manija ir jos vardas, tereikėjo sukeisti vietomis skiemenis.
Moteris pasakoja studijavusi Vilniuje, ten dirbo, vėliau išvažiavo pas vyrą į Šiaulius, nors jo šeima irgi kilusi iš Ignalinos, jis augo čia. „Ignalina – kaip Amerika, kaip prakeikta žemė – pabuvus visą laiką traukia grįžti, trauka labai didelė“, – šypteli vyras.
Šiauliuose Šteimantai sukūrė šeimą, ten gimė du poros vaikai. „Gimus vaikams pradėjome verslą. Iš pradžių nedrąsūs tie pirmieji žingsniai, bet pradėjome po truputį plėstis ir žiūrime, kad jau nebeužtenka vietos. Tada nusprendėme grįžti į Ignaliną, kur gamta. Norėjome, kad vaikai augtų gamtoje, kaip aš pati augau – ežerai, miškai. Grįžome į Ignaliną, tai buvo prieš kokius šešerius metus“, – pasakoja Rasa.
Norėjome, kad vaikai augtų gamtoje, kaip aš pati augau – ežerai, miškai.
Domas antrina žmonai: „Mes rinkomės tarp Vilniaus ir Ignalinos, nes Vilniuje irgi turėjome sąlygas, nuosavas namas Žvėryne, bet pasirinkome Ignaliną. Dabar nuvažiavus į Vilnių, norisi kuo greičiau iš jo pabėgti, nes jeigu važiuoji kilometrą valandą, tai nėra gerai.“
Ignalinoje vaikams geriau augti, įsitikinusi pora, ir mokykla čia pat, ir darželis yra, baseinas, sporto ir kitokie būreliai. Jau nekalbant apie kainas, kadangi tiek, tarkim, futbolo treniruotės, tiek baseinas čia tekainuoja kelis eurus per mėnesį, o ne dešimtis.
„Vaikai auga čia, o mes mėginame plėtoti verslą toliau“, – šypsosi Rasa.
Sužavėjo nėrimas šeivute
O tas verslas prasidėjo nuo pačios Rasos pomėgio: gimus pirmajam sūnui moteris nusprendė išmokti nerti šeivute.
„Tais nėriniais iš siūliuko puošiami rūbai, neriamos įvairios detalės, pradėjau mokytis, sužavėjo. Laiko turėjau, nes vaikas buvo labai ramus. Atsirado užsakymų, o tada patraukė ir karoliukai, nes neriant šeivute naudojamas ne tik siūlas, bet ir įvairios detalės. Galima daryti ir papuošalus, vėrinius, sages, auskarus, apyrankes. Sugalvojome, kad gal reikėtų mėginti patiems parsisiųsti karoliukų“, – pasakoja ji.
Anot Domo, iš pradžių karoliukus jie pirko elektroninėse parduotuvėse, susirado tiekėjų. Tada kilo mintis įkurti savo internetinę parduotuvę.
„Vyras tada turėjo kitą darbą, aš auginau vaiką, nėriau ir internetine parduotuve rūpinausi. Atradome tiekėjus, nuo to viskas palengva ir prasidėjo. Atvykę Ignaliną, kadangi turėjome patalpas, nusprendėme atidaryti ir įprastą parduotuvę“, – nedidelėje salytėje, kur nuo karoliukų gausos mirga akys, pasakoja Rasa.
Vis dėlto Šteimantai neslepia, kad juos maitina ne ši nedidelė parduotuvė Ignalinos centre, bet prekyba internetu.
„Tai mano hobis, man akmenys patinka, stengiamės ieškoti natūralių. Žinoma, yra visokių, sintetinių, stiklinių, bet natūralūs mane žavi. Kažkiek teko studijuoti geologijos, tiesa, labai nedaug, bet labai įdomu buvo ir tai manęs nepaleidžia“, – šypsosi Rasa.
Tai mano hobis, man akmenys patinka, stengiamės ieškoti natūralių.
Paklausa jų internetinėje parduotuvėje siūlomoms prekėms tikrai yra, tikina Šteimantai. Jų verslo pradžia sutapo su bumu patiems gamintis papuošalus, tai buvo 2012 metais.
„Tai laikas, kai visa socialinė erdvė buvo pilna rankdarbių“, – prisimena Domas.
Ieško ne pigių, o kokybiškų
Bet ir po aštuonerių metų susidomėjimo pakanka. Anot Rasos, gal tik keičiasi pomėgiai – anksčiau žmonės daugiau domėjosi pigesniais stikliniais, plastmasiniais karoliukais, o dabar ieško akmenų, perka po visą giją.
„Gaminasi vėrinius, apyrankes, pastarosios labai populiarios. Anksčiau reikėjo pigumo, o dabar žmonės ieško kokybės. Todėl daugiau siūlome nerūdijančio plieno gaminių, kurie nekeičia spalvos, pats metalas geresnis, nors ir kainuoja brangiau, bet tikrai perka. Juk gamindamas papuošalus įdedi darbo, norisi, kad išsisaugotų jis ilgiau, turėtų vertę“, – tvirtina moteris.
Sutuoktiniai pripažįsta, kad darbo užtenka abiem – prekės smulkios, jų daug, reikia apie kiekvieną paskelbti. Vyras bendrauja su tiekėjais, prižiūri interneto parduotuvės serverį, žmonai tenka pasirūpinti rūšiavimu, pakavimu, tikrinimais, ji gamina ir papuošalus. Baigusi buhalterinius mokslus, pati atlieka ir šį darbą.
Parduotuvėje Ignalinoje lankosi ir vietiniai, ir miesto svečiai, ypač vasarą. Bandė pasisamdyti pagalbininkų, bet kaip pripažįsta Rasa, nepavyko – todėl vėl grįžo prie darbo dviese. Gailisi tik to, kad pomėgiams kurti papuošalus, nerti šeivute laiko nebeliko.
Dirbti tik patiems – ir sunku, ir naudinga, sako sutuoktiniai, juk tuomet pats viską ir išmanai. Tiek kaip megzti ryšius su tiekėjais, tiek kaip dėlioti prekes parduotuvėje.
Anksčiau reikėjo pigumo, o dabar žmonės ieško kokybės.
„Vien iš parduotuvės išgyventi būtų neįmanoma. Pagrindinis dalykas yra internetinė parduotuvė. Žmonių Ignalinoje tikrai mažėja, kai atsidarėme, jų buvo tikrai daugiau. Buvo tuomet daugiau vietinių, dabar sulaukiame daugiau atvykstančiųjų, atvažiuoja ir specialiai pas mus – iš Vilniaus, Anykščių, Utenos, Visagino, Zarasų. Tad dabar daugiau atvykstančių, nors yra ir vietinių, kuriems reikia medinukų, papuošalų, jų tikrai užsako. Ateina ir tie, kurie mėgsta rankdarbius, nusiperka, atneša ir savo gaminius parodyti“, – pasakojo Rasa.
Anot Rasos, Ignalinoje dirbti yra mieliau, nei buvo Šiauliuose, kur ji irgi dirbo aptarnavimo srityje: „Čia žmonės nuoširdesni, daugiau bendravimo, parodome vieni kitiems gaminius, mėginame parduoti padėti. Turime laiko.“
Tolesnės plėtros neatsisako, bet gal vėliau
Šteimantai sako, kad visa jų patirtis atėjo dirbant – esą niekas neišmokys apie verslą visų detalių, su kuriomis jie susidūrė per pastaruosius metus. Paklausti, ar galvoja atidaryti dar vieną įprastą parduotuvę kokiame kitame mieste, jie sako tai planavę, tačiau kol kas atidėjo mintį ateičiai.
„Turi pats dalyvauti, kad matytum. Reikia tai užsukti, atsitraukti gali tik vėliau, kai žmones surandi, juos apmokai. Mes vis tiek turime dalyvauti, o vaikai maži, jiems reikia dėmesio. Kol kas nesiryžom, sakom, kad kol kas ir čia užtenka. Be to, pagrindinė yra internetinė parduotuvė, kuri karantino metu labai pasiteisino, mes išlošėme. Dirbome daug, bet, kaip ir visi, kurie prekiauja internetu, pajutome naudą“, – pripažįsta Rasa.
Karoliukų ir akmenėlių porai negana, jie įsigijo lazerį, tad dabar graviruoja, pjausto medinius suvenyrus, kitus daiktus, o Domas dar ir kompiuterių priežiūra užsiima.
Paklausta, koks akmuo madingiausias ir populiariausias, Rasa sako, kad šiemet tokio nėra, o štai pernai tai buvo rausvasis opalas ir mėnulio akmuo: „Tai buvo kažkoks topas – nespėjau gaminti. Tik pagaminu ir vėl nuperka. Čia daugiau moterų akmuo. Kas pasimatuoja, nebegali nusiimti, sako, kad tinka.“
Konkurencijos šioje srityje nemažai, bet Šteimantai tvirtina savo nišą radę ir stengiasi ją išlaikyti – tam esą reikia kokybės ir išskirtinių produktų.
