Į Šiaurės Airiją Povilas ir Vaida išsikraustė 2006 metais, ketino ten pabūti metus – užsidirbti ir grįžti. Tačiau negrįžo nei po metų, nei po dvejų ar trejų – Šiaurės Airijoje praleido net 7 metus. Tiesa, visą laiką svajojo apie tai, kaip grįš gyventi į Lietuvą.
Nenorėjo greitos plėtros
V.Kazlauskaitė užsienyje dirbo lietuviams priklausančioje maisto prekių parduotuvėje, o P.Jankauskui teko dirbti įvairiausius darbus – valyti, plušėti gamyklose, statybose, prekybos centre.
„Važiavom metams, užsidirbti būstui. Ir vaikai ten gimė, bet nebuvo planų, kad ten pasensime“, – pasakojo dvi dukteris auginantis P.Jankauskas. Jis prieš išvažiuodamas į Šiaurės Airiją dirbo „Double Coffee“ tinkle, kur pagavo, kaip sako pats, kablį gaminti kavą.
„Žiemą prie židinio sėdėjom, neatsimenu net, apie ką šnekėjom, bet kažkaip sakom, kad reikia nuspręsti, kada grįžtam, datą, ir tada jau savaime viskas eisis. Jau kaip tik dukrai vyresnei į pirmą klasę reikėjo eiti, nusprendėm grįžti“, – pasakojo V.Kazlauskaitė.
Pora nutarė, kad grįš į Lietuvą po metų – per tuos metus parengė verslo planą, susitaupė pradinį tam reikalingą kapitalą.
„Nusprendėm, kad reikia grįžti su planu, kad tu kažką darysi, kažką kursi, gaminsi, turėsi sau darbo vietą, jeigu pasiseks, dar kažkam sukursi darbo vietą. Taip sugalvojome ir pradėjome dirbti, kad užsidirbtume“, – pasakojo P.Jankauskas.
Mane erzina, kad dabar turime dvi vietas ir negaliu jose abejose būti vienu metu. Aš visur noriu turėti kontaktą su klientu, kad jie matytų, kad aš esu tos vietos savininkas, kad aš dirbu. Kai tik galiu, kiekvieną klientą pats aptarnauju, – pasakojo P.Jankauskas.
Kepyklą „Vanilinis dangus“ Utenoje jie atidarė prieš trejus metus, turi ir dvi kavines – vieną Utenoje ir dar vieną Molėtuose, iš kurių kilusi V.Kazlauskaitė.
„Rinkomės tarp Druskininkų, Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos, bet pasirinkome Uteną, nes nenorėjome, kad būtų labai didelė ir labai greita plėtra. Kai padidėja srautas, jeigu nespėji, tai yra blogai – jeigu darai per daug, nespėji daryti kokybiškai.
Mes pagalvojome, kad Utenoje visų pirma galėsime aš ir Vaida dirbti. Kad tai būtų miestelis, kur niekas neskuba, šiek tiek apsnūdęs. Žmonės dar neišlepę, nes Vilnius prieš trejus metus jau buvo ganėtinai pilnas“, – pasakojo P.Jankauskas.
Jis svajoja ir apie dar vieną kavinę Vilniuje, tačiau nežino, kaip spėtų suktis, man jam labai patinka ne vadovauti, bet pačiam dirbti kavinėje ir aptarnauti klientus.
„Mane erzina, kad dabar turime dvi vietas ir negaliu jose abejose būti vienu metu. Aš visur noriu turėti kontaktą su klientu, kad jie matytų, kad aš esu tos vietos savininkas, kad aš dirbu. Kai tik galiu, kiekvieną klientą pats aptarnauju. Man patinka ruošti kavą, bendrauti su žmonėmis. Noriu parodyti, kad dirbu, o ne užsidirbau pinigų užsienyje ir dabar vadovauju“, – kalbėjo P.Jankauskas.
Brangu, bet verta
Pirmieji metai sugrįžus „Vanilinio dangaus“ įkūrėjams nebuvo lengvi, mat, kaip atviravo pora, teko susidurti su aplinkinių cinizmu.
„Kai atsidarėme, dirbdavau septynias dienas nuo ryto iki vakaro, pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs psichologiškai, praėjo labai daug negatyvių žmonių, buvo labai sunku. Bet nenuleidom rankų, nors mums sakė „ką jūs čia, Utenoje, su tokiomis kainomis, neišsilaikysit“, – kalbėjo P.Jankauskas.
Jis pripažino, kad „Vanilinio dangaus“ produkcijos kainos tikrai nėra pačios mažiausios, tačiau tam yra objektyvi priežastis – įmonė naudoja ekologiškus, sveikus produktus, o tai kartais kainuoja kelis ar net 10 kartų daugiau nei miltų mišiniai.
„Žinojom, kai atvažiavom, kad darysim gerai arba nedarysime visai. Viską kepame tik su sviestu, nes margarinas yra negerai. Stengiamės tobulėti. Dabar vienam iš populiariausių morkų tortų galų gale susiradom ūkininkę, kuri ištisus metus iš ekologiško ūkio mums tiekia morkas. Aišku, su tuo kyla ir kaina, bet žmonės tą vertina, kad darai ne bet kaip, ne iš bet ko. (…) Mes parduodame ne akims, o žmogui – liežuviui, skrandžiui. Mes atsisakome mišinių, nors kartais tai yra penkis, dešimt kartų pigiau. Kai ateina žmogus, tu kiekvieną kartą jį švieti, kodėl tokia yra kaina – mes naudojame tikras morkas, tikrą citriną, sviestą. Kai viskas susideda...“, – pasakojo P.Jankauskas.
O V.Kazlaukaitė pridūrė, kad keičiasi ir žmonių požiūris – geriau jau mažiau, bet sveikiau, skaniau.
„Mes stengiamės dirbti su vietiniais tiekėjais, vietiniais ūkininkais, vietinių kavinių savininkais. Tikrai daug teko matyti mažų verslų Šiaurės Airijoje, kur pats savininkas beveik viską daro. Morkos atkeliauja iš Utenos rajono, medus – iš Ignalinos rajono, labai džiaugiamės dirbdami su Šlyninkos vandens malūno malūnininku, kuris pats mala, atveža miltus“, – pasakojo P.Jankauskas.
Jie tortų nedažo ryškiomis spalvomis, negamina apkrautų tortų, nenaudoja vanilinio cukraus, tik vanilės ekstraktą.
„Lietuvoje su maistu, konditerija neturėjau nieko bendro. Man čia buvo visiškai neįdomu. O ten susidomėjimas ir prasidėjo – ir pateikimas, ir kultūra visai kitokia yra. Džiaugiuosi, kad tos konditerijos mokiausi ne Lietuvoje, o Anglijoje, ir tie tortai pas mus yra kitokie, tradicinių net neturime, tik medaus“, – pasakojo V.Kazlauskaitė.
Tikisi pražilti kavinėje
„Vanilinio dangaus“ kepinių galima įsigyti ne tik Utenos ir Molėtų kavinėse – įmonės savininkai bendradarbiauja su kavinių tinklu „Taste Map“ Vilniuje – jiems pats P.Jankauskas veža savo kepinius, o iš kavinių gauna kavą.
„Mes nusprendėme tiekti produktus tik į vieno prekės ženklo kavines viename mieste. Buvo norinčių, bet suprantame paprastą dalyką – jeigu gaminsime daug, nespėsime tvarkingai normaliai gaminti. Renkamės ilgesnį, sunkesnį kokybės kelią, ne tokios greitos plėtros, bet kokybiškiau“, – pasakojo P.Jankauskas.
Jam labai patinka stebėti savo klientus: „Yra tokių, kurie gali sau leisti kasdien ateiti, kiti – kartą per savaitę ar per mėnesį. Man labai patinka, kai ateina močiutė su anūku. Netikėta, nes ką matai, tai kaip močiutė bara ir „neliesk to, nedaryk ano.“
Jam labai patinka užsienyje matyti pavyzdžiai, kai ateini į kavinę, ir sutinki ten jos savininką, sėdintį ir bendraujantį su žmogumi.
„Įsivaizduoju, kad po 50 metų su lazdele sėdėsiu ten ir galėsiu pabendrauti su tais nuolatiniais klientais, kuriems dabar yra 5-6 metai“, – pasakojo P.Jankauskas.
O V.Kazlauskaitė pridūrė, kad jau ir dabar, po trejų veiklos metų, atpažįsta savo klientus: „Yra ir dabar klientų, kuriems darėme vestuvių tortą, po to susilaukė vaiko, vėl darėme tortą, tada vaikui sukako metai. Yra ryšys, matai, kaip auga vaikai.“
Paklausta, ar būtų sugebėjusi su vyru įkurti kepyklą ir kavinę, jeigu ne užsienyje uždirbti pinigai, V.Kazlauskaitė to nesureikšmino: „Pajamos ir šalis čia įtakos neturi, daugiausia priklauso nuo žmogaus.“
