Praeitos kadencijos Vyriausybėje dirbęs ekonomikos ir inovacijų viceministru, vėliau vadovavęs AB „Lietuvos geležinkeliai“ IT kompetencijų centrui „LTG Digital“, E.Čivilis „Investuok Lietuvoje“ vadovo kėdėje rugsėjo viduryje pakeitė nuo 2015 m. šiai įstaigai vadovavusį Mantą Katiną.
Interviu 15min E.Čivilis tvirtino, kad Lietuvoje pažangiųjų technologijų sektoriuose dirba 12 proc., tad norint pasivyti ES vidurkį, papildomai reikia bent 85 tūkst. specialistų. Be to, Lietuva ir toliau turėtų orientuotis į technologijomis grindžiamas investicijas.
„Žiūrint į ateitį, mums labai svarbu priimti visas investicijas, bet kartu parodyti mūsų siūlomą kelią. Kitaip tariant, nėra taip, kad kiekvieną turėtume priimti atsiklaupę – jei jų investicijos neatitinka mūsų strategijos, deja, reikėtų suprasti, kad kai ko ir nepriimsime“, – interviu sakė naujasis „Investuok Lietuvoje“ vadovas.
– Pradėsiu nuo klausimo, kurio jūsų jau klausė darbuotojai – kur link nuo šiol eis „Investuok Lietuvoje“?
– „Investuok Lietuvoje“ visomis prasmėmis yra flagmanas, pradedant savo veikla ir poveikiu, antra – reputacija, trečia – sukaupta intelektualine žinių baze. Žiūrint į sekantį etapą, norėtųsi padaryti, kad tą poveikį pajaustų visos ekonomikos sritys, kuriose mes veikiame su investuotojais.
„Investuok Lietuvoje“ turėtų būti ekonomikos transformacijos į naują amžių lyderiai.
– Iš pastarųjų metų pranešimų atrodo, kad daugiausiai į Lietuvą ateina užsienio IT įmonės. Ar galime netolimoje ateityje sulaukti gausesnio kitų sričių bendrovių investicijų?
– Jeigu pažiūrėti „Forbes“ vertingiausių įmonių sąrašą, prieš dešimt metų ten buvo labai įvairu. Matydavome „Coca-Cola“, „British Petroleum“, bankinio sektoriaus atstovus, kitas dideles kompanijas. Šiandien pirmas penketukas yra vien tik technologijų ir IT kompanijos – tokios kaip „Apple“, „Google“, „Amazon“, „Microsoft“. Kodėl būtent technologijų kompanijos tapo tais, kurie transformuoja visą makroekonomiką?
Taip yra todėl, kad ekonomikos transformacija 4.0 yra paremta skaitmeninių technologijų taikymu. Instrumentizavimas, skaimenizavimas, didieji duomenys (angl. big data). Šiai evoliucijai nėra atsparus nei vienas sektorius. Taip, yra sektorių, kurie yra apsaugoti licencijomis, apribota jų konkurencija, bet net ir jie yra spaudžiami bendrų lūkesčių, kurie kuriasi per vartotojus.
Pavyzdžiui, technologijų kompanijos visus įpratino, kad eidamas gatve tu telefone gali gauti bet kokią paslaugą. Todėl tu spaudi net ir tokį monopolininką, kaip sveikatos apsaugą, kad jis taikytųsi prie tendencijų. IT sektorius šiandien yra pagrindinis taisyklių kūrėjas visuose sektoriuose.
Lietuvoje pažangiųjų technologijų gamybos ir žinioms imliuose paslaugų sektoriuose dirba 12 proc. žmonių. ES tai yra absoliučiai paskutinė vieta. Norint pasivyti ES vidurkį, papildomai reikia 85 tūkst. specialistų.
Tai reiškia, kad visa mūsų sistema inertiškai neatitinka to, kur link eina pasaulis. Tai mes matome per investuotojus. Mes galime būti Europos periferija, slėptis nuo trendų ir didžiųjų tektoninių pokyčių, bet mūsų investuotojai atliepia visus makroekonominius dalykus. Kaip matome, tai būna tik laiko klausimas – po kelių metų tie patys procesai prasideda ir Lietuvoje.
Grįžtant prie to trūkumo, tų 85 tūkst. specialistų – tai ne tik IT, bet ir gyvybės mokslų, biotechnologijos, inžinerinės pramonės įrenginių gamyba. Viskas, kas yra produktų kūrimas ir aukšta pridėtinė vertė.
Konkrečiai žiūrint į IT sferą, poreikis yra apie 15 tūkst. specialistų. Aš žiūriu ne tik į faktinius duomenis, bet ir pasiklausinėju. „Danske Bank“ sako, kad jei per vieną naktį atsirastų 1,5 tūkst. IT specialistų, visus juos įdarbintų. Tada supranti, kad tas apetitas yra labai didelis.
Išeitys yra dvi. Pirma – labai smarkiai keisti mūsų inertišką švietimo sistemą. Ir kai sakau keisti, tai nėra „darykime dar daugiau, stipriau, greičiau“. Ne, sistemą reikia transformuoti ir tai daryti griežtai.
Kita dalis yra migracija. Lietuvoje ji yra labai demonizuojama, kalbama apie nelegaliai per sieną einančius žmones. Bet migruoja ir aukštą pridėtinę vertę kuriantys žmonės. Jau turime sėkmės istoriją su baltarusiais. Viskas prasidėjo nuo vertybinių dalykų, bet poveikis IT rinkai jau dabar yra didžiulis, mes turime tikrai nemažai žmonių, kurie jau persikėlė į Lietuvą arba yra persikėlimo procese. Galima sakyti, kad Lietuvoje jau formuojasi alternatyvi IT specialistų industrija.
– Alternatyvi kuriuo atžvilgiu?
– Tuo, kad persikelia ne tik asmenys, bet perkeliami ir verslai. Tie verslai yra orientuojami į eksportą. Kai mes turime daug verslų, kurie persikelia su savo darbuotojais, jie kuria tokį papildomą „burbulą“, nes baltarusiai nedirba vietos rinkoje, jie dirba eksportui.
– Kalbant apie švietimo sistemos reforma – net jei galėtų, ne visi nori būti inžinieriais ar programuoti. Vieni nori užsiimti menais, be to, matome istorijų, kai intelektinį darbą dirbantis žmogus po kiek laiko viską meta ir pradeda kurti smulkius verslus, pavyzdžiui, kuria papuošalus ar pardavinėja šokoladą. Nors atlyginimai geri, o profesija reikalinga, galbūt vidinis individo noras gali trukdyti pritraukti tuos tūkstančius potencialių specialistų į IT?
– Mano pozicija yra tokia – suvokimas, kad IT yra tik programavimas yra labai siauras. Paėmus tipinį IT projektą programavimas sudaro apie 20 proc. Visa kita yra dizainas, vartotojo patirtis, planavimas, projekto valdymas, testavimas ir kiti dalykai.
Lietuvos žaidybinė industrija, nors atrodo, kad tai programuotojų reikalas, klasifikuojama po Kultūros ministerija. Kodėl? Dėl to, kad didysis iššūkis yra ne programavimas, tai ir scenarijaus sukūrimas, personažo sukūrimas, vizualizacijos, režisūra ir taip toliau. To nereikia priešinti – arba gyveni kūrybinį gyvenimą, arba nuobodžiai palenkęs galvą programuoji. Tai nėra tiesa, šie dalykai persidengę. Dar daugiau, aš manau, kad kodas labai artimoje ateityje bus generuojamas dirbtinio intelekto. Jau ir dabar yra paslaugų, kur tu gali susikurti programėlę nemokėdamas programuoti. Esmė nėra kodas, esmė yra kurti naują kokybinį produktą.
Žmonės, kurie eina vienu keliu, tada nusivilia, jį meta ir eina kitu, galbūt labiau rodo, kiek jie būna suklaidinami universitete ar mokykloje. Jie nepamato galimybių, kaip atskleisti savo stipriąsias puses. Man atrodo, kad mokymas turėtų būti labai personalizuotas, o ne toks kaip dabar: visi vienodai mokomės pagal šabloną, o galiausiai paaiškėja, kad žmogus visą gyvenimą buvo dailininkas.
– Jeigu supjaustytume užsienio investicijų pyragą į sritis, kokiomis dalimis turėtų pasidalinti sveikas šalies užsienio investicijų portfelis?
– Ekonomikos klasika sako, kad turėtume žaisti savo stiprybėmis. Lietuvos stiprybė yra apdirbamoji pramonė, tai yra didžiausias mūsų sektorius.
Nuoširdžiai manau, kad naujosios kartos gamybinė pramonė yra labai paklausi. „Naujosios kartos“ reiškia tai, kad pavyzdžiui, medį apdirbinėjame ne rankomis, o naudojantis robotais. Jei surinkinėti, tai ne pigius įrenginius, o tarkime, lazerius. Aš manau, kad pasaulyje nėra sričių, kurios nebūtų paveiktos šių globalių tendencijų. Galime paimti bet kurią Lietuvos įmonę ir pamatysime, kad prie jos kuriamos vertės technologijos galėtų pridėti dar daugiau.
Mano matymu, Lietuvoje investicijų pasidalinimas turėtų atliepti per regioninę specializaciją. Dabar, deja, yra taip, kad daugelis investicijų nusėda Vilniuje, bet ne dėl to, kad investuotojai turi kažką prieš Šiaulius, Panevėžį ar Akmenę. Ten, pirmiausia, trūksta kompetencijų, antra, tai yra, galima sakyti, plynas laukas. Jeigu ateina investuotojas, mes nesakome, žiūrėkite, Marijampolėje galėsite daryti bet ką. Taip investavimas neveikia.
Identitetas ir specializacijos turėtų būti išgrynintos kiekviename regione, tai leistų mobilizuoti resursus. Jeigu dabar jie yra metami į pašalpas ir nerentabilių dalykų išlaikymą, resursus būtų galima pakreipti į aplinkos, kuri pati save išsilaikytų, sukūrimą.
– Ar yra tokių sričių, kur investuotojams ateiti būtų sunkoka? Beveik negirdime apie didesnes užsienio investicijas į žemės ūkį, nors aukštą pridėtinę vertę kuriančių vietinių projektų yra – pavyzdžiui „Amilinos“ gamykla Panevėžyje, ar „Auga Group“, kurie neseniai pristatė klimatui palankų traktorių.
– Jei yra kokių nors problemų su investuotojais, iš tikrųjų bėda yra ne jie, o mes. Daug priklauso nuo to, koks mūsų požiūris ir kaip mes visa tai dėliojame.
Nematau nei vieno sektoriaus, kuris gali būti nesuderinamas. Gali trukdyti tik mūsų uždarumas. Uždarumas visomis prasmėmis: ir reguliavimu, ir pasidalinimu įtakos zonomis, ir mūsų nenoru konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tai ambicijos klausimas – istoriškai buvo labai nedaug Lietuvos verslų, kurių ambicija būtų užkariauti pasaulį ar bent jau Europą. Mūsų ambiciją dažniausiai yra kaip duoti kaimynui į skūrą.
Tai fundamentaliai mus padaro nekonkurencingais. Bet jei žiūrėsime į visus startuolius, į naująsias įmones, jų ambicijos yra europinės ir pasaulinės.
Tai labai siejasi su krepšiniu. Kada visi įsijungia žiūrėti krepšinį? Tada, kai komanda žaidžia Eurolygoje ar Olimpinėse žaidynėse. Šiaip mes norime, kad ta konkurencija būtų pasaulinė, nes tai labiausiai mobilizuoja ir mus domina. Bet kažkodėl kitose srityse to neįvertiname.
Reikia paklausti, kas einant į mano darbą mane motyvuoja – ar užauginti daugiau bulvių nei šalia esančio miestelio ūkininkas, ar tai, kad mano bulvės bus graibstomos Taivane, kuris pastaruoju metu rodo didelį apetitą lietuviškai produkcijai.
– Pastaraisiais metais Lietuvą mėginta įtvirtinti kaip fintech centrą. Ar jau tokiu tapome ir šis sektorius gali traukti investuotojus vien dėl savo vardo?
– Taip. Jei kitur investuotojus turime kviesti mes, tai į fintech sektorių jie ateina patys.
– Ar matote panašių sričių, kurioms šiandien reikia daugiau pagalbos, bet kurios ateityje duotų daug naudos?
– Sritis, atlikusi didžiausią šuolį from zero to hero (liet. nuo nulio iki mėnulio) yra paslaugų centrai (angl. GBS, Global business services). Anksčiau čia nebuvo nieko, o dabar ji yra tarp labiausiai pripažintų visame Europos regione, gauna daugiausiai apdovanojimų. Tai „Moody's“, „Nasdaq“, „Western union“ ir kiti. Visų verslo centrų atsiradimas Lietuvoje yra mūsų verslo sėkmės istorija, čia mes esame labai stiprūs. Kalbant apie kitas sritis, fintech yra didžiulė mūsų žvaigždė.
Kitų sričių plėtra turi sietis su Nacionaliniu pažangos planu iki 2030 m. Faktas, kad tai yra biotechnologijos, gyvybės mokslai. Bet čia atsiranda kita problema – mūsų ekosistema yra sąlyginai nedidelė ir yra labai nedaug įmonių, kurios steigiasi iš lietuviško kapitalo.
Reikia suprasti, kad verslo centrai ateina į tuščią vietą ir „pasistato“ savo operacijas. Jų toks modelis. Kalbant apie gyvybės mokslus, jų plėtra vykdoma per įsigijimus, nes ten yra technologijos, kompetencijos. Dažniausiai, kai ateina investuotojas, jis ieško kokią įmonę nusipirkti. Tų įmonių Lietuvoje yra labai ribotas skaičius. Sakyčiau, kad tai irgi galėtų būti žvaigždė, bet dar nėra.
– Iki šiol regionuose žmonių, kurie turėtų tokių sričių kvalifikacijas nėra daug. Dalis galbūt persikvalifikuos, bet kiti to nepadarys ir liks prie labiau tradicinių verslų. Kaip jiems padėti pritraukti užsienio investicijų?
– Padėti gali tada, kai regionas pats to nori. Panašiai galima klausti ir apie žmogų – ar aš, pavyzdžiui, galiu jį priversti sveikai gyventi. Ne, negaliu, kol jis pats to nenori. Kalbant apie regionus akivaizdu, kad jiems trūksta motyvacijos. Kai jos trūksta, nėra nei vizijos kur link eiti, nei veiksmų, nei skiriamų resursų.
Dažnai kalbantis jie sako, taip, mums labai įdomu, atveskite investuotojus. Mes galime atvesti, o ką jūs darote, kad būtumėte jiems įdomūs? Jie nei skiria resursų, nei yra numatę savo geriausius žmones, o jei randi kokį jauną specialistą, klausimas, ar to pakanka. Man atrodo, mažiausiai, ką kiekvienas regionas turi padaryti, tai susiorientuoti, kuria kryptimi judės. Ir ne kaip vienas izoliuotas elementas, o kaip sinergija su aplinkui esančiais dalyviais. Galbūt gali atsirasti klasteriai, bendri projektai, analitiniai centrai, kurie galėtų tas investicijas traukti. Dabar, neskaitant deklaravimo, realaus veiksmo dažnai nelabai matome.
– Bet ar kai kuriais atvejais nėra taip, kad savivaldybės žino kažką daugiau, galbūt mato, kad tam iš tikrųjų nėra sąlygų.
– Nesutinku. Lygiai taip pat iki šio Seimo kadencijos nebuvo jokio elemento, kuris svarstytų apie ateitį. Visos problemos, apie kurias svarstome, yra paremtos kažkokiais įvykiais praeityje. Geriausiu atveju, kas susiję su ateitimi, tai yra ES direktyvų įgyvendinimas, kaip pavyzdžiui, duomenų atvėrimas.
Šioje Seimo kadencijoje buvo įkurtas Ateities komitetas. Vieni jį vertina skeptiškai, klausia, kodėl mes turėtume švaistyti laiką, juk yra tiek problemų. Eikime kasti griovio. Bet jeigu mes galvosime apie griovio kasimą, visą gyvenimą jį ir kasime, nepamąstydami, ką reikėtų daryti geriau, kad nereikėtų jo kasti.
Reikia pripažinti, kad tos priemonės, kurios kažkada veikė, žiūrint į ateitį nebeveikia. Anksčiau veikdavo tai, kad mes sunkiai ir pigiai dirbame. Jei tai ir buvo pagrindiniai ekonomikos varikliai, ateityje jie nebeveiks.
Mes nebesame pigi šalis, tą gali patikinti kiekvienas investuotojas. Mes negalime sau sakyti, kad ant ko archajiškai atjojome, ir toliau ant to josime. Tai galioja kiekvienam verslui ir kiekvienam regionui. Ir netgi kiekvienam politikui. Kokia yra jo tema, su kuria jis kuria Lietuvą? Ar jis kelia skandalus ir referuoja į praeitį, ar galvoja apie naują Lietuvą, iš kurios nesinori emigruoti, o norisi gyventi ir klestėti?
– Anksčiau spaudoje būdavo rašoma apie danų kiaulių augintojų fermas Lietuvoje ir gyventojų pasipiktinimą nemaloniais kvapais, šiuo metu, diskutuojant apie papildomus mamadienius, pasigirsta teiginių, kad taip tampame mažiau patrauklūs investuotojams. Taip, investuotojai atneša pinigus, inovacijas, galbūt ir naują viziją, bet kur matote balansą tarp užsieniečių atsinešamų pinigų ir visuomenės socialinės gerovės?
– Tokios investicijos kaip kiaulių fermos geros buvo pagal to laikmečio mūsų brandą. Jeigu grįžtume prie to, nuo ko apskritai prasidėjo užsienio investicijos Lietuvoje, rastume tokių dalykų, kuriuos šiandien būtų keista vadinti investicijomis.
Pavyzdžiui, pardavimų biurų atidarymas Lietuvoje, kai užsienio bendrovė ateina pardavinėti į vietinę rinką. Tai nėra investicija, tai – verslo plėtra, bet tuo metu nebuvo užsienio kapitalo, todėl laikėme ją investicija.
Taip buvo ir minėtu danų atveju. Šiandien mes turime kitokius lūkesčius nei paprastos skerdyklos. Jeigu jūs norite investuoti, mes norime, kad tai būtų grindžiama technologijomis. Laukiamas nebe paprastas kiaulių auginimas, o, tarkime, maisto produktų tyrimų centras, kur mes galėtume taikyti Nacionalinės pažangos plane suderintas kryptis. Tame plane nėra žemos pridėtinės vertės darbų.
– Gerai, o kaip dėl Darbo kodekso? Jei investuotojas iš Danijos ieško vietos Lietuvoje, galbūt iš tikrųjų be kitų privalumų Lietuvoje jis norėtų kokios nors lengvatos dėl darbuotojų ?
– Investuotojai nežiūri į tai. Tėvadienis ar mamadienis nėra katastrofa, dėl kurios jie neateis. „Ant popieriaus“ tai yra kaštai, bet absoliučiai kiekvienas investuotojas užduoda tą patį klausimą – o kaip čia gyventi?
Jie patys supranta, kad jei atidarinėsi biurą, tau bent jau kuriam laikui reikės čia atsikelti su savo šeima. Jie svarsto, ar mano vaikai čia turės kur nueiti pažaisti, ar galiu saugiai keliauti per miestą, ar mano žmona čia irgi galės gauti darbą, ar mes galėsime gyventi subalansuotą gyvenimą?
Kiekvienas sau galime užduoti klausimą, ar mes norime to papildomo tėvadienio ar mamadienio. Man atrodo, kad kai mes kuriame sąlygas, kad žmonėms būtų gera gyventi Lietuvoje, vėliau bus lengviau pritraukti žmones iš, pavyzdžiui, Graikijos, Italijos ir Ispanijos, kur šiuo metu nėra tiek daug naujų darbo vietų. Jeigu tai padės pritraukti tą talentą iš užsienio, darykime kad ir trigubus mamadienius.
– Prieš keletą metų nuaidėjo istorija apie „Barclays“ pasitraukimą, vėliau iš Kauno išsikraustė „Intermedix“. Pradėta kalbėti, kad Lietuvai brangstant, visi paslaugų centrai iš čia išsikraustys. Atsikėlus naujiems investuotojams, jos nurimo. Toks verslas iš tikrųjų galbūt nėra tiek jautrus vietai kaip pramonė – kokios būtų jūsų prognozės dėl jo ateities Lietuvoje?
– Būtų keista, jeigu čia nebūtų rotacijos, ji būna ir įmonėse tarp darbuotojų. Norėčiau demistifikuoti šį faktorių, tai yra visiškai normalu.
„Investuok Lietuvoje“ pritrauktų investuotojų darbo vietų skaičius kasmet didėja. Nematėme tendencijų, kad kokių nors investuotojų išėjimas lemtų didelius darbo vietų praradimus.
Vidutiniškai kasmet mes sukuriame 4,5 tūkst. naujų darbo vietų, jų skaičius vis auga. Todėl „Barclays“ išėjimas niekaip neatspindėjo rezultatų. Jų pasitraukimas sukūrė netgi teigiamą efektą, kadangi staiga rinkoje atsirado daug aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų. „Barclays“ išaugino labai daug žmonių, jie pabiro visur, dėl ko galėjo plėstis kitos kompanijos.
– Iš esmės atrodo, kad plyno lauko investicijos tarsi labiau pririša investuotoją, nes jis ateidamas turi pats sudėti dideles lėšas į infrastruktūrą. Ar tai tiesa ir ar mes turėtume tokias investicijas skatinti papildomai?
– Turbūt nebe tie laikai, kad infrastruktūra įpareigotų investuotoją. Viskas labai greitai evoliucionuoja, 99 proc. investuotojų čia ateina dėl talentų, o ne dėl infrastruktūros. Jie gali viską perkelti, įskaitant ir gamybą. Klausimas, ar ten bus talentai, kurie galės užtikrinti, kad ateityje kompanija bus konkurencinga ir kurs konkurencingus produktus.
Paslaugų centrai yra toks pat verslas, kuriam svarbu, kas bus ateityje – kas vyks su tokiais verslo procesais kaip apskaita ar su atsikartojančiais procesais, pavyzdžiui, įdarbinimu.
Mes galime jiems sakyti, kad Lietuvoje yra pigiausi resursai, o darbuotojai sėdi iki išnaktų. Ne, tas neveikia. Vienas Lietuvos geriausių pavyzdžių yra kurti ekosistemą, kuri galėtų padėti verslo centrams kurti jų ateitį. Ta ateitis yra skaitmenizavimas ir robotizavimas.
Aš pats turėjau galimybes prieš pora metų paspausti ranką „Western Union“ atstovams, kurie nusprendė taupydami kaštus uždaryti vieną iš savo centrų kitame pasaulio krašte, o Lietuvos biurą papildyti 400 žmonių. Kodėl? Todėl kad Lietuvoje jie užčiuopė, kad čia kuriamas pasikartojančių procesų automatizavimas (angl. IPA, Intelligent Process Automation). Robotikos kompetencija formuojasi Lietuvoje, jiems tai labai svarbu, nes ateityje visos jų operacijos bus automatizuotos.
Verslo centrų atžvilgiu labai svarbu, kad mes būtume dalis tos automatizacijos. Jeigu tu atliepi ateities lūkesčius, tu čia būsi labai ilgai, nes tapsi ne atsarginis ofisas, o esminių kompetencijų centras, be kurio verslas negalės gyventi. Taigi negalės atsistoti ir išeiti.
– Kokie, jūsų nuomone, yra pagrindiniai taisytini biurokratiniai aspektai, trukdantys naujoms investicijoms?
– Numeris vienas yra migracija. Migracija plačiaja prasme, nes mes labai demonizuojame migrantus, o Lietuva yra labai uždara šalis. Tai nėra priešprieša lietuviškam identitetui, gerovei ar vertybėms. Mes nekalbame, kad atsisakome savo vertybių ir dabar už pinigus darome bet ką.
Ne, kalbame apie tai, kaip Lietuva būti konkurencingų ES valstybių sąraše. Taip, kaip mes kažkada kovojome dėl kiekvieno investuotojo, kad jie pagalvotų apie Lietuvą, dabar reikėtų pritraukti žmones, kad jie pasirinktų Lietuvą savo profesinei karjerai, produktyviausiam gyvenimo etapui.
Pavyzdžiui, fintech ekosistemoje, į kurią įeina kompanijos, reguliatoriai, asociacijos yra labai daug užsieniečių. Kai kurie užsienio ekspertai, norintys sukurti svajonių vienaragį arba bent jau sėkmingą įmonę pasirenka Lietuvą, nes galvoja, kad čia galės tai įgyvendinti, kurti eksportą ir pridėtinę vertę.
Man svarbu, kad kiekvienas žmogus iš mano minėtų Pietų šalių rinktųsi mus. Dėl to mes dabar nieko nedarome, neskaitant tų veiksmų, kurie liečia „Blue card“ (ES mechanizmas, leidžiantis užtikrinti aukštos kvalifikacijos darbuotojų iš trečiųjų šalių pritraukimą į darbo rinką – 15min past.). Jeigu pažiūrėtume istorinius duomenis, aukštos pridėtinės vertės specialistų migracija į Lietuvą yra minimali. Tai yra keliasdešimt žmonių per metus.
Kai galvojame apie migraciją, mes esame linkę matyti statybininkus. Bet aš noriu atskirti migraciją dėl investicijų. Mes turėtume atitikti kitų šalių praktikas. Sakydamas „atitikti“, turiu omenyje, kad pas mus sąlygos nebūtų prastesnės. Negalime jų kviesti – žiūrėkite, turite įmonę Ispanijoje, mokesčiams skiriate 100 eurų, ateikite į Lietuvą, mokėsite 120 eurų. Bent jau turėkime vienodas sąlygas, tada konkuruosime.
– Pastaraisiais metais kalbėta, kad COVID-19 laikotarpiu investuotojai kiek pristabdė derybas dėl vien dėl to, kad būdavo sunku fiziškai atvykti į Lietuvą. Kokia situacija šiandien ar tie „srautai“ grįžta, galbūt investuotojų profilis yra kitoks?
– Investicijos nėra spontaninis veiksmas, jų pritraukimo ciklas yra 2-3 metai. Investicijų nepadaugėjo, nes tas fizinis barjeras tikrai labai trukdo atskristi, susitikti, priimti sprendimus kompanijos viduje, nes jie ir patys keliauja. Tai yra laikotarpis su daug nežinios. Bet man atrodo, kad ta nežinia mums yra galimybė veikti.
Kas liečia aplinką, faktas, kad absoliučiai visose srityse yra šokas: šokas lustų gamyboje, šokas žaliavų rinkoje, šokas tiekimo grandinėse.
Mūsų dalyvavimas tame yra labai svarbus. Operatyvinėje veikloje užklausų ir kontaktų skaičius yra padidėjęs.
Aš jaučiu, kad mūsų užmestas tinklas dabar turi kur kas daugiau žuvų. Šiais metais „uždarėme“ 29 sutartis. Taip, iki mūsų ambicijos trūksta, bet manau, kad tai yra neblogai, nes tie procesai yra sulėtėję. Sukurtos 3342 darbo vietos, manome, kad iki metų galo galbūt pasieksime savo tikslą. Mes turime 117 „kvalifikuotų galimybių“ – tai reiškia, kad su tiek įmonių aktyviai kalbamės, investuojame savo laiką, nors nemanau, kad visi projektai bus įgyvendinti.
– Pirmaisiais COVID-19 pandemijos mėnesiais taip pat kalbėta, kad gamyba iš Azijos šalių gali būti keliama arčiau Europos, norint apsisaugoti nuo tiekimo grandinių trūkinėjimo ateityje. Ar tokių ženklų iš tiesų matosi ar tai buvo daugiau spekuliacija?
– Ženklų yra labai daug, klausimas yra tik dėl mūsų parengties, kaip mes galime atliepti tuos poreikius. Turbūt turėčiau konstatuoti, kad „ant popieriaus“ tie sprendimai susidėlioja, bet kai reikia juos įgyvendinti, pavyksta ne viskas.
Diskutuojame ir su ministerijomis, ir su kitomis įstaigomis, kaip geriau pasiruošti priimti tokias investicijas. Žiūrint į sutrūkinėjusias grandines, išsiskiria puslaidininkiai. Apie tai buvo kalbama ir mūsų ministrės vizito JAV metu, tos delegacijos, kurios atvažiuos į Lietuvą, irgi daug susiję su tomis temomis.
– Kokių žinių sulauksime artimiausiu metu? Ar matysime ateinant tokių stambių įmonių kaip „Continental“ ar „Hollister“ ar nauji investuotojai bus smulkesni?
– Konfidencialios informacijos atskleisti negaliu.
Visos investicijos yra geros investicijos, o didelės investicijos yra labai malonios. Žiūrint į ateitį, man atrodo mes dar nesame pasiekę tokio lygio, kad galėtume lygiavertiškai skirti dėmesį tik didžiosioms įmonėms. Deja, tam tikra prasme vis dar esame Europos pakraštys ir matome, kad didelės investicijos nusėda Lenkijoje, nes ten darbo rinka kur kas patrauklesnė, daugiau žmonių, pati šalis didesnė.
Žiūrint į ateitį, mums labai svarbu priimti visas investicijas, bet kartu parodyti mūsų siūlomą kelią. Kitaip tariant, nėra taip, kad kiekvieną turėtume priimti atsiklaupę – jei jų investicijos neatitinka mūsų strategijos, deja, reikėtų suprasti, kad kai ko ir nepriimsime.
Tai tikrai nėra pabaiga, o tik naujo puslapio pradžia ir ji yra labai šviesi. Mes turime puikiai veikiančią organizaciją ir ambicingą Lietuvos viziją, kur mes norėtume nueiti.
Dabar dar svarbiau, kad mes atsiraitoję rankoves eitume daryti švietimo reformą, kad tą darbo rinką pritaikytume ateičiai. Taip pat vykdyti inovacijų reformą, nes mums gyvybiškai trūksta inovatyvumo, R&D (liet. MTEP; mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros) centrų ir pažangių įmonių. Tai leistų išnaudoti mūsų rezervą – kaip kalbėjome pradžioje, tik 12 proc. visuomenės dabar užsiima tuo, kuo galėtų užsiimti bent 15 ar 20 proc. žmonių.
