Iš Anglijos grįžusių emigrantų istorija: kaip gėlių nemėgusi Jovita tapo visų mėgstama gėlininke

Prieš kelio iš Molėtų į Videniškes, Pagrabuosčių kaime, galima nusipirkti gėlių. Tų, kurias pasodinus šalia namų, balkone ar terasos vazonuose akys džiaugsis ne vieną mėnesį. Šiame A.Grigonio gėlių ūkyje šeimininkaujanti Jovita Čepėnaitė-Grigonienė prisipažįsta, kad nebuvo didelė gėlių mylėtoja, tad gėlių verslo ėmėsi lyg atsitiktinai. Tačiau dabar ji gali atskleisti daug šios veiklos paslapčių.
Jovita Čepėnaitė Grigonienė
Jovita Čepėnaitė Grigonienė / Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr.

Įėjus į didelius šiltnamius šalia kelio net marga nuo įvairiausių gėlių. Čia besisukinėjanti Jovita šypsosi, kad pasiūla didelė, rinktis yra iš ko. „Ir paruošiame lovelius, pasodiname gėles į juos. Yra kas nori pagal savo poreikius – atveža savo lovelius, pasako, ko norės, mes susodiname, pasiima jau paaugintas. Įvairiai čia darome“, – žvalgydamasi po šiltnamį, pirmosiomis birželio dienomis gerokai pratuštėjusį, sako Jovita.

Pakvietė vyro sesuo

Kažkada siuvykloje, vėliau ne vienerius metus Didžiojoje Britanijoje kartu su vyru dirbusi moteris sako, kad gėles ėmėsi auginti ne iš didelės meilės joms, o todėl, kad taip sutapo. „Jau daugiau nei dešimt metų, nebeskaičiuoju, – nusijuokia, paklausta, kiek metų tai daro. – Tas laikas bėga labai greitai.“

Pradžia nebuvo erdviuose trijuose sujungtuose šiltnamiuose, kaip gėlininkystės ūkyje yra dabar: „Pradėjome nuo vieno nedidelio medinio šiltnamėlio. Mes su vyru užsienyje dirbome ir vyro sesuo, kuri turguje prekiavo gėlėmis, įkalbinėjo – ko čia sėdite užsienyje, važiuojame ir pradėsime kartu. Pradėjome, vienus metus padirbome kartu ir pasakiau, kad mes labai skirtingos, aš negaliu taip. Arba darome savo, arba važiuojame atgal, iš kur atvažiavome. Ir pradėjome – savamoksliai esame, metus tik pradirbus tokį darbą, iki tol gėlėmis niekada nesidomėjus... Viską savo kailiu bandžiau. Ir dabar bandau, visko būna.“

Mažiau įnoringas gėles Jovita pati sėja, kitų perka daigelius – tokių didžioji dauguma, kadangi šildyti visą žiemą šiltnamius būtų brangu ir gana sudėtinga.

Pradėjome nuo vieno nedidelio šiltnamėlio. Mes su vyru užsienyje dirbome ir vyro sesuo įkalbinėjo – ko čia sėdite užsienyje, važiuojame ir pradėsime kartu.

„Jeigu pats viską sėsi, viską reikia pradėti lapkritį, kai baigiame chrizantemas ir viržius. Kūrenimas darosi prabanga. Ir malkos, ir pats darbas – kai kūreni, niekur išvažiuoti negali, nes užkūręs pečių išvažiuoji, o tada ateina žinutė, kad elektra dingo. Turi suktis ir lėkti atgal. Gerai, jeigu vietoje ir gali grįžti, įjungti generatorių. Taip tikrai būna. Dabartinės žiemos ganėtinai vėjuotos, tad per sezoną taip nutinka ne vieną kartą“, – sako daugiau nei dešimties metų patirtį turinti gėlininkė.

Niekada nesidomėjusi gėlėmis jų augina tūkstančiais

Jovita atvira – niekada nebuvo iš tų, kurios labai myli gėles, puoselėja gėlynus prie namų.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis

„Jeigu prieš kokius 15 metų būtų man kas pasakęs, kad aš auginsiu gėles, tikrai būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio. Niekada nesidomėjau gėlėmis ir man visiškai buvo neįdomu, aš visiškai kitokį darbą dirbau. Daug metų siuvykloje, paskui dirbau dažytoja. Paskui išvažiavome su vyru į užsienį, ten dirbau sėklų fabrikėlyje labai smagiame. Dirbau ir maisto fabrike.

Neseniai, prieš trejus metus, buvau išvažiavusi pusmečiui, tai jau dirbau prie gėlių – norėjau pasižiūrėti, labai įdomu buvo. Mes auginame su paprastomis trąšomis, jokių augimo reguliatorių, skatinimo jokio nėra. O pramoniniuose, dideliuose šiltnamiuose labai daug naudojama įvairių trąšų, stabilizatorių. Tokios gėlės auga ir persodinus, viskas taip sutvarkyta. Tik jų augimas greitesnis, pas mus jos auga lėčiau“, – patirtimi dalijosi Jovita.

Jeigu prieš kokius 15 metų būtų man kas pasakęs, kad aš auginsiu gėles, tikrai būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio.

Tokios gėlės, kurias išdygstant Lietuvoje laukiame savaitę ir ilgiau, didžiuliuose gėlininkystės ūkiuose sudygsta per kelias dienas. Ir auga daug greičiau – atrodo, tik sudygo, o jau ruošia daigelius išvežti, nes naudojama daug medžiagų augimo skatinimui.

Šiuo metu Jovita su šeima gyvena Molėtuose, šiltnamiai – šalia jos tėvų ir senelių namų. Paklausta, ko reikia, kad molėtiškiai grįžtų namo iš emigracijos užsienyje ar didžiųjų Lietuvos miestų, moteris kraipė galvą.

„Sudėtinga... čia tokių pinigų neuždirbsi, kaip ten, tokia realybė. Ir ten, kaip aš sakau, nes patyriau ir galiu palyginti, ten dirbau penkias dienas, turėjau dvi laisvas valandas ir dirbdavau nuo 8 iki 17 val. Čia aš dirbu nuo 7 iki aštuonių vakare ir septynias dienas per savaitę. Taip, darbas ne valdiškas, dirbi sau, o tada norisi, kad būtų gražu ir žmonės grįžtų“, – kalbėjo Jovita.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis

Dar galvą naujai verslą kuriantiems skauda dėl mokesčių sistemos – anot gėlininkės, jos norėtųsi paprastesnės, diferencijuotos, tarkim, kaip Anglijoje, kur, kaip sako Jovita, iki tam tikros sumos mokesčiai nėra dideli, nes leidžiama uždirbti.

„Pas mus tie mokesčiai visiškai vienodi. Samdydami darbuotojus daug sumokame. Mes juk tokie smulkūs, bet samdai žmogų ir jis kainuoja labai didelius pinigus. Turiu vieną darbuotoją šiltnamiuose ir dar mes turime Molėtuose prie „Norfos“ pardavimo vietą, tai ten dar viena darbuotoja. Šiltnamyje žiemą lieku vieną, samdau tik pavasarį, kai prasideda pats darbymetis“, – sakė Jovita.

Sezonas – nuo kovo vidurio

Jau kovo vidury šiame šiltnamyje galima įsigyti daigelių – tiems, kurie žydinčias gėles nori užsiauginti patys. Tiesa, nemažai lemia orai, kadangi jeigu saulės mažai, viskas vėluoja. Po to seka našlaitės. O tada jau visos kitos gėlės. Atsiranda ir daugiau daugiamečių gėlių, nes jos vis populiaresnės.

Lietuvių ir anglų skonis skiriasi. Tarkim, chrizantema – anglai mielai jas dovanoja, o Lietuvoje tai jau gėlė tik laidotuvėms, tik ant kapų.

Pagrindinis pirkėjas – tiesiog paprasti žmonės, norintys namus, sodybas pasipuošti, sako Jovita, organizacijoms esą ūkis gal per mažas atrodo. Daug užsuka važiuodami pro šalį.

„Lietuvių ir anglų skonis skiriasi. Tarkim, chrizantema – anglai mielai jas dovanoja, o Lietuvoje tai jau gėlė tik laidotuvėms, tik ant kapų. Ir įvairovė labiau ten mėgstama, nors ateina ir pas mus tas gėlių pamaišymas, kai norime susodinti ne vienos rūšies, o įvairių spalvų, skirtingų rūšių. Pas juos tas yra tikrai, ateina ir pas mus.

Seniau būdavo, kad nori tik vienos rūšies, o dabar darome irgi kuo margiau. Būna užsakymų, kai prašo kuo daugiau, kuo margiau susodinti. Kai mažą augaliuką sodini, tai lengva tą padaryti, bet jeigu atvažiuoja tokiu laiku, kai mažų augaliukų nebėra, didelius susodinti jau sunkiau, nes vos trys gėlės tampa į vieną lovelį“, – apie lietuvių ir britų skirtumus kalba Jovita.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis

Paprašyta įvardinti bent kelis grįžimo iš emigracijos į Lietuvą privalumus, Jovita pirmiausia įvardija savą kalbą. Taip pat – laisvė vaikams, kurie patys į mokyklą eina, būrelius lanko.

„Nežinau, ar buvo laimingiausia diena, kai nusprendėme grįžti. Žinoma, džiaugėmės, kaip ir visi. Kiekvienas nori grįžti ir, jeigu čia būtų toks pragyvenimo lygis kaip užsienyje, manau, nei vienas lietuvis nevažiuotų. Pamėginti gal ir nori, bet tik pamėginti, visi svajoja išvažiuoti, užsidirbti, grįžti ir kažką pradėti čia“, – įsitikinusi Jovita.

Namuose aš daug gėlių nesodinu, gal kad laiko trūksta. Jeigu ir sodinu, tai sodinu tokias, kurios nėra reiklios. Juk surfiniją pasisodinusi turėsi prie jos tupinėti.

Karantinas išgąsdino

Ir prisipažįsta – emigracija jos šeimai nebuvo apkartusi, tad jeigu nebūtų sulaukę tokio pasiūlymo steigti gėlių ūkį, jie turbūt prieš kiek daugiau nei dešimtmetį dar nebūtų grįžę. Patarti kitiems – grįžti ar likti užsienyje – ji nesiryžo, esą juk ir verslininku čia, Lietuvoje, ne kiekvienas tapti gali. O ir pirminės investicijos nėra tokios mažos, kaip galėtų atrodyti.

„Investicijų reikėjo nemažų. Dabar irgi kasmet tų investicijų reikia, kainuoja žemės, trąšos, kiekvienas vazonėlis ir kiekvienas daigelis. Šiemet tas karantinas mums buvo tikras šokas, jau pati galvojau eiti ieškotis darbo, nes pinigai investuoti, o neaišku, kaip čia kas bus. Žmonių nesamdžiau, tik pradėjus lengvinti karantino sąlygas priėmėme“, – apie išgyventą nerimo laikotarpį pasakojo molėtiškė.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./A.Grigonio gėlių ūkis

Per karantiną ji sakė išbandžiusi naują pardavimo būdą – savitarną: gėles išdėliojo priešais šiltnamį, surašė kainas ir paliko dėžutę. Žmonės galėjo pasirinkti, o šeimininkė vaikščiodama ir dirbdama šiltnamyje galėjo procesą stebėti.

„O dabar jau esate gėlių mylėtoja?“ – atsisveikindama klausiu Jovitos. Ji šypsosi: „Namuose aš daug gėlių nesodinu, gal kad laiko trūksta. Jeigu ką ir sodinu, tai sodinu tokias, kurios nėra reiklios. Juk surfiniją pasisodinusi turėsi prie jos tupinėti, žiedus skinti. Aš renkuosi begonijas, smulkiažiedes gėlytes, kad skainioti nereikėtų.“

Žmonės savo ruožtu ypatingai mėgsta surfinijas – jos sukuria efektą iš karto, kai įsigyji, tačiau rūpesčio reikalauja tikrai daug, jeigu tą grožį norėsite išlaikyti kuo ilgiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų