Ūkis kaime, iš kurio daržovės keliauja į didžiuosius prekybos centrus ir kuriame vieną pavasario dieną apsilanko prezidentė. Kepykla Utenoje, garsėjanti savo tortais ir keksiukais. Viešbutis Druskininkuose, kuriam valdyti pakanka vieno žmogaus. Tai tik keli verslai Lietuvoje, kuriuos įkūrė iš emigracijos grįžę lietuviai.
Evaldas ir jo daržovės
Vienas iš sugrįžusių – septynerius metus Didžiojoje Britanijoje praleidęs, bet sėkmingą verslą Šalčininkų rajone įkūręs Evaldas Masevičius. Pirmadienį jo ūkyje lankėsi ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.
2000 metais E.Masevičius pradėjo prieskoninių žolelių auginimo verslą, dabar žinomą kaip „Evaldo daržovės“. Bendrovės savininkas tiekia produkciją didiesiems prekybos tinklams, restoranus aptarnaujančioms įmonėms.
„Išvykome kaip ir visi – geresnio gyvenimo ieškoti. Išvykome į Angliją 1993 metais, o grįžome 2000-aisiais. Įgavę patirties ir žinių pamatėme, kad galime kažką padaryti ir čia. Pastebėjome nišą, kurią galima bandyti užpildyti. Ne vien mano sprendimas buvo čia grįžti, prie to prisidėjo šeima, artimieji. Buvo bendras sprendimas grįžti ir kažką daryti“, – pasakojo „Evaldo daržovių“ vadovas.
Verslą E.Masevičius pradėjo nuo špinatų ir bazilikų augimo, o dabar ūkyje dera įvairios prieskoninės žolelės, salotos vazonėliuose. 1 ha plote yra 6 šiltnamiai, o dar 100 ha sklype salotos auga po atviru dangumi. Bendrovė planuoja šiltnamius išplėsti ir statyti dar du hektarus šiltnamių. Šiuo metu ūkyje Sakalų kaime dirba daugiau kaip 70 žmonių.
Verslininkas mano, kad jeigu Lietuvoje atsirastų dar vienas panašus tiekėjas, įmonės galėtų kooperuotis ir tiekti produkciją ne tik į lietuviškus prekybos tinklus, bet ir į užsienį.
„Jeigu dar atsirastų toks, galima bandyti susikooperuoti ir vežti kitur. Tai atsiranda galimybių tikrai daugiau, nes vienas to padaryti negali. Bet dviese įmanoma“, – sakė E.Masevičius.
Dangaus keksiukai Utenoje
Kitas buvęs emigrantas – 2006 metais su šeima išvykęs Povilas Jankauskas. Po 7 emigracijos metų Šiaurės Airijoje jis grįžo į Uteną, kur atidarė konditerijos gaminių kepyklą „Vanilinis dangus“.
„Užsienyje teko dirbti įvairius darbus, bet užsimanėme greičiau grįžti į Lietuvą – jos pasiilgome, norėjome daryti tai, kas miela širdžiai ir šiek tiek pasidalinti sukaupta patirtimi. Ja norime dalintis su tais, kurie nori išvažiuoti arba su tais, kurie nori grįžti“ – kalbėjo vyras.
Dabar kepyklėlėje Utenoje, kuri veikia 3,5 metų, dirba penki žmonės. Netrukus planuoja plėstis ir atidaryti kepyklą Vilniuje, kurioje įdarbins mažiausiai 3 žmones.
Pasak P.Jankausko, sėkmingam gyvenimui, nesvarbu ar tai Lietuva, ar kita šalis, trukdo tikslo ir plano, kaip jį įgyvendinti, neturėjimas.
„Net ir būnant Lietuvoje, kai neturi tikslaus plano ar tikslo, gali dirbti fabrike ar dar kažkur. O turint tikslą gali kurti verslą ir Lietuvoje, ir Amerikoje, Anglijoje, Airijoje“, – teigė jis.
Pagrindinė problema, pasak jo, vienodos sąlygos smulkiam ir stambiam verslui.
„Nėra palaikymo smulkiam, šeimos verslui. Net jei ir nori dirbti su smulkiu verslu, ūkininku, šeimos verslu, negali, nes didžioji dalis įstatymų yra pritaikyti visiems, mažam ir dideliam – vienodi.
Mes perkame daug pieno, sviesto, o šalia mūsų yra ūkininkas. Jau buvome susitarę, kad iš jo pirksime produktus – taip dirbama kitose Europos šalyse, bet negalime. Tas ūkininkas privalo turėti pasterizavimo įrangą, kurios įpirkti negali. Sunku, kai reikalavimai visiems vienodi“, – skundėsi P.Jankauskas.
Druskininkuose – sugrįžėlio valdomas viešbutis
Po 6 metų gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose sugrįžęs Modestas Vitkauskas įkūrė atostogų namus Druskininkuose. Jis čia jaučiasi geriau nei bet kur kitur.
„Emigravome kaip ir dauguma – po mokslų. Kaip ir dauguma, planavome metus pabūti, šiek tiek užsidirbti, bet tie metai prasitęsė dar metams. Emigracijoje buvau 6 metus, o dabar jau beveik 10 metų esu čia, Lietuvoje, ir niekada nebuvau laimingesnis nei čia“, – pasakojo verslininkas.
Vyras nedidelį viešbutį Druskininkuose valdo vienas – samdo tik vieną darbuotoją, kuris tvarko kambarius. Nuo ko priklauso sėkmė? M.Vitkausko teigimu, nuo to, kiek pasirengęs dirbti.
„Jei esi nusiteikęs čia dirbti tiek, kiek emigracijoje, tai čia taip pat seksis. Reikia grįžti dabar, o ne po dvejų metų, nes uždirbus papildomus 10 tūkst. svarų, gali nespėti padaryti čia verslo. Atvažiuos ukrainiečiai ar kažkas kitas, ir tavo idėją išgvildens ir įgyvendins“, – kalbėjo jis.
Reikia palaikyti ryšį su emigrantais
Pasaulinio lietuvių profesionalų tinklo „Global Lithuanian Leaders“ vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė mano, kad nereikia visų emigrantų statyti į vieną eilę, o kviečiant juos sugrįžti nereikia komunikuoti tą pačią žinutę. Dalis emigrantų išvyksta pasitobulinti ir žino, kada sugrįš, tačiau tie, kurie išvyksta dėl ekonominių sumetimų arba socialinės aplinkos – net nesvarsto apie galimybę vėl gyventi Lietuvoje.
„Išvažiuoja labai daug žmonių, bet viena žinutė sugrįžti atgal neveiks. Visi jie susiduria su skirtingomis situacijomis – vieniems nieko nereikia, nes jie žino, kad grįš, kai galės. Studentai galvoja dar porą metų po studijų padirbėti. Kai kurie jau užsidirbę ir norėtų grįžti, nes pasiilgo, o kiti visai neplanuoja. Čia klausimas, ar mums reikia verstis per galvą kviesti ir fokusuotis į žmones, kurie visai neplanuoja grįžti. Vargu. Manau, Lietuva turi visą energiją skirti palaikyti ryšį su jais, bet nebūtinai reikalauti, kad jie parvažiuotų“, – teigė ji.
K.Stankutės-Jaščemskienės nuomone, pirmiausiai apie Lietuvą viešojoje erdvėje reikėtų skleisti mažiau negatyvių naujienų. Taip pat palaikyti ryšį su išvykusiais, organizuoti išvykas ir bendrauti su bendruomenėmis ne tik per iškilmes, bet pasitaikius kiekvienai progai.
„Verkimas ir kalbėjimas tik apie tai, kad žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, yra kenksmingas. Ar norėtumėte dirbti įmonėje, iš kurios visi išeina? Reikėtų palaikyti ryšį su tais, kurie dar neketina grįžti parodant pokytį Lietuvoje ir komunikuoti teigiamas istorijas apie grįžtančius ne tik apie tuos, kurie kuria verslus, bet ir žmones, kurie grįžta į regionus, įsidarbina ir kuriems patinka gyventi“, – sakė K.Stankutė-Jaščemskienė.
