Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Iš Norvegijos po 12 metų grįžęs kaunietis Palangoje atidarė nestandartinį barą – jame atrandami neatrasti talentai

Kartą važinėdamasis dviračiu Palangoje Šarūnas Vasiliauskas išvydo vietą, kuri netrukus jo mintyse virto kavinuke. Ilgainiui idėja kito, kol galiausiai kavinukė virto „Kino kiemeliu“ – baru po atviru dangumi, kuriame leidžiama pasireikšti šlovės spindulių dar neapšviestiems menininkams. Taip Šarūnas, rodos, atidavė duoklę tam, kas artima – menui, į kurio pasaulį kadaise pats buvo įsitraukęs.
Baras „Kino kiemelis“ Palangoje
Baras „Kino kiemelis“ Palangoje / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Rekonstrukcijai užsidariusio Palangos „Naglio“ kino teatro pašonėje įsikūrusiame „Kino kiemelyje“ su 47-erių metų Šarūnu susitinkame įpusėjus dienai. Baro savininkas prisipažįsta, miegojęs mažai – prasiautė dar viena darbinga, klientų kupina naktis. Aplink tylu, nedega ir jaukumo vakarais suteikiančios lemputės, pro atvertas baro duris kurjeris vidun tįsia tai, kas bus išgerta dar šią ar kitą artimiausią naktį.

„Ar dažnai dabar taip tenka naktinėti?“, – pasiteirauju Šarūno.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šarūnas Vasiliauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Šarūnas Vasiliauskas

Šis šypteli: kitokios ir negali būti baro savininko naktys – tik bemiegės. Šarūnas pats vienas sukasi tarp staliukų, atrenka meno kūrinius, kurie nuguls ant sienų, įvertina atlikėjus, kurie pasirodys ant laikinai scena iš palečių virtusių laiptų. Baras suteikia erdvę, elektrą, aparatūrą, pradedantiesiems muzikantams tereikia atsivežti savo instrumentus ir pasirodyti. Pasitiki Šarūnas tais menininkais, kurie patys atranda kiemelį – įmantrios atrankos nedaro. Vieta traukia tinkamus jai talentus – tie, kurie nepraeitų atrankos, patys nesikreipia, o ir klientai savaime atsisijoja – J.Basanavičiaus publikos, kaip jaukauja Šarūnas, čia nelabai sutiksi. Viskas tarsi vystosi savaime.

„Mažų stebuklėlių daug čia vyksta. Susitinka reikiami žmonės“, – šypteli pašnekovas.

Kartais su giliai į savo veiklą panirusiu Šarūnu naktis darbo vietoje kartu leidžia ir šeimos nariai – kas padeda muziką pareguliuoti, kas alaus įpilti, stalus nuvalyti ar poilsiautojus aptarnauti.

Paklaustas Šarūnas ir pats negali paaiškinti, kodėl augęs Kaune, tuziną pastarųjų metų praleidęs užsienyje, galiausiai įsikūrė Palangoje, juk visad atostogoms rinkdavosi Nidą – ten, kur ramiau, ten, kur draugai.

„Nida buvo tapusi meniškos dūšios žmonių meka, o Palangą ilgą laiką tapatinau tik su J.Basanavičiaus gatve. Graži gatvė, bet nupigintomis plastmasėmis apkabinta, chaosas, kakafonija – vieni kitus bando pergroti. Pamenu ją iš vaikystės, kai su tėvais užsukdavom, – prisiminimuose iškyla tie didžiuliai klevai, liepos. Visiškai kitokia gatvelė buvo“, – prisiminė baro savininkas.

– Šarūnai, kodėl mes tuomet susitinkame ne Nidoje, o Palangoje?

– Natūraliai čia įsigyvenome. Grįžome iš Norvegijos, kur užsiėmiau senovinių automobilių restauracija – taip pat kūrybinis darbas, juk atgaivini kažką tai, – ir įsikūrėme čia, Palangoje. Kadangi baigęs vidurinę mokyklą neįstojau ten, kur norėjau – masinių renginių režisūrą, mokslo keliu ir nenuėjau. Buvau įstojęs į KTU mašinų gamybos fakultetą, tačiau suvokiau, kad tai man – svetima.

– Svetima, bet Norvegijoje vis vien daug laiko praleidote prie automobilių.

– (Nusijuokia) Norvegijoje su pertraukomis praleidau 12 metų. Prieš dvejus metus grįžome į Lietuvą, bet taip galutinai ir nenusėdome – būta laikotarpių, kai vėl išvykdavome ir vėl sugrįždavome į gimtinę. Pastarąjį kartą grįžau šių metų birželį. Pasakiau, viskas, su visu. Taip susiklostė, kad Palangoje įsigijome butuką. Esame su šeima labai patenkinti. Norvegijoje likti nesinorėjo – traukia namai. Trūko žmonių šiltumo, draugiškumo. Ten tiek draugų nėra – bendrauji su tuo, su kuriuo reikia, o ne su tuo, su kuriuo nori.

Bet yra ir pliusų. Pavyzdžiui, nuo namų 20 kilometrų buvo viena geriausių vietų, kur bangas gali gaudyti su banglente. Taip pat sniegas ilgai laikosi kalnuose. Taigi gali praleisti daug laiko gamtoje, daug aktyvaus sporto galimybių. Lietuvoje taip pat banglentininkai turi savo vietą – Melnragę. Dėl to čia ir gyvenu, žemyninėje Lietuvos dalyje jau negalėčiau gyventi (šypteli) – nelėksi juk 200 ar 300 km, kai tik subanguoja jūra.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje

– Vietą savo barui atradote dar pernai?

– Taip, tik pernai „Kino kiemelis“ pradėjo dirbti vėlai – liepos pabaigoje. Išdirbome vos mėnesį. Šiaip galvoje nuolat turėjau minčių, kad norėčiau valdyti įdomesnę, tokią nestandartinę kavinukę. Kartą važinėjausi dviračiu po Palangą ir pamačiau šį kiemelį šalia „Naglio“ kino teatro. Iškart širdis suspurdėjo: faina vieta, galima čia pristatyti staliukų. Patiko tos nutrupėjusios, nubėgusios kino teatro sienos. Iš pradžių norėjosi pardavinėti tik kavą, užkandžius, gal alų, vyną. Įsivaizdavau tokią erdvę, kur žmonės galėtų susirinkti pasėdėti. Iš lūpų į lūpas ėmė sklisti kvietimai menininkams. Sakiau, kas pažįstat kokių dailininkų, prašau, kabinkit pas mus kiemelyje jų darbus, darykit pasirodymus, kurkit instaliacijas: mes viską dieną pasaugosim, vakare nusikabinkit. Štai dabar iš Klaipėdos atkeliavo tapytojos Klaudijos Černenko darbai, kurie nuguls ant sienos – mergina pieša žmones-debesis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje

Gali menininkai savo darbus pas mus iki rugpjūčio pabaigos iškabinti – padėsim. Esat pajūry – prašom, laisva erdvė. Planuojame dabar didelį piešinį ant kino teatro sienos, kuris bus susijęs su mano taip mėgstamu kūrėju Jonu Meku. Kartu su Jurgiu Mačiūnu jie abu Niujorko Soho rajone buvo pasodinę du medžius, vadinamus rojaus medžiais. Tokia kaip ir laisvės bei pasipriešinimo simbolika. Kai jie pasodino tuos medžius, toje gatvėje nebuvo jokių kitų medžių. Atėjo policininkai ir liepė išrauti medžius. Jonas Mekas ėmė viską filmuoti, taip policininkai ir nuėjo. Tie medžiai ten augo 45 metus ir juos 2013 metais nupjovė – trukdė santechnikams. Tad prisimenant šią istoriją, viena menininkė nupiešė eskizą, kuris nuguls „Kino kiemelyje“. Tikimės, iki užsidarymo tai visi išvys.

– Sienos nuomos kainos, kaip kokioje galerijoje, supratau, nebus?

– Nėra ir nebus. Laisva erdvė.

Ne visiems juk patinka aptrupėjusios sienos (šypteli), kai kurie žmonės nori prabangiau sėdėti.

– Kodėl jums taip norisi padėti meno žmonėms?

– Pats kadaise priklausiau alternatyviojo roko muzikos grupei SH iš Kauno – grojau bosine gitara. Ir draugų ratas visuomet aplink mane toks sukosi. Norėdavosi tarp meniškos sielos žmonių būti.

– Kino teatro renovacija prasidės, berods, kitų metų rudenį. Tuomet meno ant pastato sienų nebeis eksponuoti.

– Taip, žadu šioje erdvėje pabūti dar kitą vasarą. Todėl ir leidžia mums dabar daryt su sienomis, ką norime. Sezoną užbaigiame rugpjūčio 19 dieną, nes tuomet Palanga ištuštėja, lyg burtų lazdele mostelėjus.

– Akivaizdu, kad jūsų pirminė mintis, atidaryti tiesiog kavinukę, virto rimtesniu projektu – menininkų savirealizacijos kampeliu.

– Kad visuomet norėjosi tai sugretinti. Vienas be kito nebuvo įsivaizduojama (šyptelėjo). Taip pat, čia, ant pievelės, norėtųsi ekologiškų produktų turgelį atidaryti. Kažkas gal ir sendaikčius pardavinėtų, pavyzdžiui, senus vinilus. Nepavyko pernai gauti leidimo tam – sudėtinga, nes nuolat keistųsi žmonės, reikia vizualizacijų ir panašiai. Tad įgyvendinome tik savo vizualizaciją – pačio bariuko. Turime, štai, 13 staliukų, plius – sėdmaišiai ant pievelės.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje

– Ar karantinas pagadino kokius planus?

– Labiau oras pagadino. Esame išskirtinė vieta, pro kurią praplaukia kiek kitokia masė. Ne visiems juk patinka aptrupėjusios sienos (šypteli), kai kurie žmonės nori prabangiau sėdėti, iškilmingiau. Ką kviesčiau pas mus užsukti? Nieko nekviečiu, kas ateina, tas ateina. Tinkami žmonės patys mus kažkaip atranda. Gal toks alternatyvinis Palangos jaunimas labiau užsuka. Vietiniai ir tie, kurie dirbti į kurortą atvažiuoja. Štai pas mus koncertuos labai jaunas vaikinukas – vos 16 metų sulaukęs. Paklausiau, ką groja, išvardino: soul, funk, disco. Oho, galvoju.

– O prieš tiems jauniems talentams žengiant į jūsų laikiną iš palečių ant laiptų sukurtą sceną, paklausote, ką jie groja, įvertinate? Kaip vyksta menininkų, tinkamų jūsų erdvei, atranka?

– Ne, tiesiog paklausiu muzikanto, kur yra grojęs.

– Pačiam nekyla nostalgijos užvaldytas noras pagroti? Gal kada Šarūną Vasiliauską ir grupę SH išgirsime „Kino kiemelyje“, pavyzdžiui, užbaigiant sezoną?

– (Nusijuokia). Būtų faina. Grupė nebeegzistuoja, keli nariai tik dar groja. Bet jei netyčia visi susibėgtų, būtų smagu.

– „Kino kiemelis“ – vieno jūsų vaisius?

– Darbuojuosi pats vienas. Šeima padeda, štai, dukra yra atvažiavusi, dukterėčia į svečius atvykusi, – padėjo stalus išsinešti. Ieškau dabar kiemelio kultūros ministro, kuris organizuotų, skambintų, bendrautų su grupėmis.

– Bet prie baro pats kasdien nestovite?

– Stoviu (nusijuokia). Tokia jau šių metų sezono pradžia. Vienoj rankoj santechniko raktas, kita leidi į bokalą alų, gamini kartu kino juostas ant sienų, o dar ir su sūnumi mažu reikia rasti laiko pabūti. Viskas ekspromtu šiemet įvyko.

Kai prasidėjo karantinas, net manėme su žmona, kad liksime Norvegijoje, „Kino kiemelio“ šiemet neatidarysime. Tačiau sulaukiau žinučių iš pažįstamų, klausiančių, kada startuosim. Visi praeina pro šalį, nusifotografuoja. Maniau, nesąmonė, kas čia šiemet bus. Ėmiau skambinti draugams, valdantiems tokius verslus, klausiau, ką jie mano, kokias prognozes numato. Visi: „Lėk, lėk, Lietuvon. Daryk, bus tų žmonių, viskas gerai“. Tai ir parlėkiau azarto pagautas.

Vakarais, beje, čia labai jauku – užsidega švieselės. Ramybės užkampis. Kiti ateina, sako, kad trūksta muzikos. Pasiūlau pakalbėti tarpusavyje – nereiks šaukti, bandyti tą muziką perrėkti. Kol veikė kino teatras, galėdavai išgirsti rodomų kino filmų garsus. Nežinau, kaip iki čia tas garsas atsklisdavo, bet faina būdavo įsivaizduoti, ką rodo – girdi garso, o vaizdo nematai, tad susikuri savo filmą.

Muziką kiemelyje šiaip pasileidžiame kiek vėliau. Turiu seną suremontuotą patefoną, kurį iš Norvegijos parsivežiau. Keli draugai pagrojo jau su tuo patefonu. Esu paskelbęs: štai, patefonas, skirtas jūsų naudojimui, neškitės savo vinilus, savo muziką ir grokite. Pasitikiu atsinešančiųjų skoniu. Dar niekas neapvylė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Baras „Kino kiemelis“ Palangoje

– Tai jei koks klientas, prisiminęs jaunystės laikų muziką, pavyzdžiui, atsineštų Antano Šabaniausko vinilinę plokštelę...

– Prašom, lai atsineša. Šabaniauskas yra labai gerai.

– Prie geros muzikos, kompanijos, gardaus gėrimo norisi ir gardaus maisto.

– Taip, planavome, kad čia stovės maisto vagonėlis, tačiau nepavyko sutarti. Sprendžiame dabar šį reikalą. Nebespėju vienas (nusijuokia). Planuose ir nebyliojo kino seansai ant kino teatro sienos – iki užsidarymo tą įgyvendinsiu (nusijuokia). Ant palangių išdėlioju knygų – kad kas paimtų pavartyti, paskaitytų, grąžintų, tai jos vis dingsta. Pastebėjau, kad inteligentiškai atrodančios praeivės atranda jas, apsidairo ir kiša į rankinę (šypteli). Kiti pavarto ir grąžina.

– Gyvuojate jau antrą sezoną. Kas sunkiausia šiame versle?

– Sunkiausia vienam viską daryti (nusijuokia). Ir tos naktinės pamainos. Nieko, bus laiko kada pailsėti – sezonas trumpas. Užbaigę jį planuojame su šeima pakeliauti po Naująją Zelandiją.

– O konkurenciją Palangoje jaučiate?

– Aš su niekuo nesipykstu (šypteli).

– Koks turi būti vakaras kiemelyje, kad laikytumėte tą vakarą sėkmingu?

– Kai visi staliukai, kuriuos, beje, parsivežėme iš Norvegijos, užimti ir žmonės ant žolės dar susėdę. Pats, radęs laisvą minutę, prisėdu paplepėt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos