Neseniai San Fransiske buvo išsiaiškinta, kad kuklus metro valytojas įsigudrino užsidirbti šimtus tūkstančių dolerių, tačiau daugybę metų prasėdėjo pagalbinėse patalpose nieko neveikdamas. Ir tai ne pats įspūdingiausias atvejis. Lenta.ru domėjosi, kaip žmonėms pavyksta nieko neveikti ir užsidirbti pinigų.
Šnipų istorija
JAV Aplinkos apsaugos agentūroje (AAA) dirbusį Johną Beale'ą bendradarbiai laikė labai svarbiu ir paslaptingu žmogumi. Kai jis pareiškė, kad dalį darbo laiko skirs svarbiai valstybinei užduočiai, niekas nenustebo: visi žinojo, kad J.Beale'as anksčiau ne kartą konsultavo specialiąsias tarnybas.
Kai jo paklausdavo, kuo jis užsiėmė, juokaudamas J.Beale'as imdavo cituoti filmus apie šnipus: „Jeigu prisipažinsiu, man teks jus nužudyti.“
J.Beale'as pradėjo anksčiau išeiti iš darbo, o dažnai ir iš viso nepasirodydavo kontoroje. Kai jo paklausdavo, kuo jis užsiėmė, juokaudamas J.Beale'as imdavo cituoti filmus apie šnipus: „Jeigu prisipažinsiu, man teks jus nužudyti“, – sakydavo jis, mestelėdamas užuominų apie savo ryšius su Centrine žvalgybos agentūra (CŽA).
Kasmet slapta veikla atimdavo vis daugiau aplinkosaugininko laiko. Jis nuolat vykdavo į komandiruotes Kinijoje, Pietų Afrikoje ir Didžiojoje Britanijoje. 2005 metais J.Beale'as AAA pasiūlė tyrimo projektą, per kurio vykdymą jam teko dažnai vykti komandiruočių į Kaliforniją. Pirmos klasės lėktuvo bilietai ir apgyvendinimas brangiuose viešbučiuose būdavo apmokamas iš valstybės kišenės. 2008 metais CŽA J.Beale'ui patikėjo ypač sudėtingą užduotį: valdininkas savo darbovietėje nesirodė ištisus šešis mėnesius.
2011-aisiais J.Beale'as išėjo į pensiją. Nepaisant to, jis ir toliau gaudavo atlyginimą. Po metų tai pastebėję kadrų skyriaus darbuotojai informavo vadovybę. Jie susirado J.Beale'ą ir paprašė paaiškinti, kas vyksta. Jis vėl uždainavo seną dainelę apie CŽA, bet šį kartą jo žodžiais nepatikėjo ir pradėjo tyrimą. Iš JAV nacionalinio saugumo departamento buvo gauta informacija, kad visos J.Beale'o istorijos apie bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis – melas. Tyrimo projektas Kalifornijoje ir užsienio komandiruotės – taip pat blefas. Aplinkosaugos valdininkas viską išgalvojo, kad pateisintų nebuvimą darbo vietoje.
2013 metais J.Beale'as atsidūrė teisiamųjų suole. Jam pareiškė kaltinimus dėl to, kad jis daugybę metų apgaule gaudavo atlyginimą ir premijas už pravaikštas. Per 15 metų susidarė rimta suma – beveik 800 tūkst. dolerių. Teismas buvusį patarėją trejiems metams uždarė už grotų ir skyrė 1,3 mln. dolerių baudą. Į laisvę J.Beale'as išėjo tik praėjusiais metais.
Iš pirmo žvilgsnio tam, kad pavyktų įgyvendinti tokią sukčiavimo schemą, būtina ypatinga sėkmė. Atrodo, kad J.Beale'o bendradarbiai buvo stebėtinai patiklūs ir nesmalsūs, kitaip apgaulė nebūtų suveikusi. Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Panašūs atvejai anaiptol nėra retenybė.
Užtrukusios atostogos
2010 metais pietų Ispanijos miesto Kadiso valdžia nusprendė už ilgametį darbą apdovanoti 69 metų vandenvalos įrenginių inžinierių Joaquiną Garcią. Ši žinia apstulbino jo tiesioginį viršininką – šis buvo įsitikinęs, kad J.Garcia jau seniai yra arba metęs darbą, arba išėjęs į pensiją. Tačiau dokumentai rodė ką kita: jo vardas vis dar figūravo algalapiuose.
Vandens tiekimo komisija, kurioje turėjo posėdžiauti J.Garcia, manė, kad jis dirba miesto taryboje. Miesto taryba galvojo, kad jis užimtas darbu vandens tiekimo komisijoje. Iš tiesų J.Garcios net šešerius metus niekas nematė nei vienoje, nei kitoje vietoje: jis sėkmingai naudojosi painiava ir metais nesirodė darbe. Vietoje vandens valymo įrenginių technologijų jis studijavo filosofo Spinozos darbus.
Ispanijoje, Chereso mieste, kai kurie policijos pareigūnai 2015-aisiais atostogavo daugiau nei po 250 dienų, o keli – net per 300 dienų.
Panašių istorijų nutinka bet kurioje šalyje, kurioje pakanka biurokratų, bet skurdesnėse šalyse, tokiose kaip Indija, jos įgauna groteskišką formą. Shri Vermos, dirbusio (tiksliau, nedirbusio) inžinieriumi Indijos centriniame viešųjų darbų departamente, atvejis tai puikiai iliustruoja.
1990-ųjų gruodį Sh.Verma išėjo užtarnautų apmokamų atostogų. Kai atėjo laikas grįžti į darbą, jis paprašė dar kelių papildomų laisvų dienų. Nors prašymas buvo atmestas, Sh.Verma tęsė savo poilsį.
Tik po dvejų metų vadovybė pastebėjo, kad Sh.Vermos nėra darbe. Buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Šis patikrinimas be ypatingų rezultatų tęsėsi dešimt su viršum metų. Visą tą laiką Sh.Verma liko įrašytas institucijos kadrų sąraše ir gaudavo atlyginimą. 2007 metais apie veltėdį net buvo pranešta ministrui, bet jis nesusidomėjo inžinieriumi tinginiu. Užsitęsusios Sh.Vermos atostogos baigėsi tik 2015-aisiais, kai jis pagaliau buvo atleistas už pravaikštas.
Ispanijos Chereso mieste tokių ilgalaikių atostogautojų aptikta net pora. Miesto administracija nusprendė patikrinti finansinės atskaitomybės dokumentus ir atkreipė dėmesį, kad kai kurie valstybės tarnautojai beveik nesilanko darbe. Pavyzdžiui, kai kurie policijos pareigūnai 2015-aisiais atostogavo daugiau nei po 250 dienų, o keli – net per 300 dienų.
Bet absoliutus rekordas priklauso vairuotojui ir sodininkui, kurie per metus nedirbo nė vienos valandos. Patikrinus visus dokumentus padaryta išvada, kad abu šie darbuotojai tinginiauja jau mažiausiai 15 metų. Tačiau juos užstojo profsąjunga, pareiškusi, kad sodininkas ir vairuotojas turėjo teisėtą priežastį neiti į darbą: neva jie naudoja susikaupusius laisvadienius ir nėra kalti dėl to, kad tų laisvadienių prisikaupė tiek daug.
Gudrus programuotojas
2007 metais amerikietis verslininkas Timothy Ferrissas parašė knygą „Keturių valandų darbo savaitė“ ir papasakojo, kaip nugalėjo darboholizmą, vertusį jį dirbti po 14 valandų per parą. Jo idėja paprasta ir veiksminga, nors ir ne visai etiška: jis internete pasamdė asistentų iš vargingų šalių ir suvertė jiems didžiąją dalį savo pareigų. Kol asistentai darbavosi už grašius, T.Ferrissas poilsiavo tropiniuose kurortuose ir įsikišdavo į darbo procesą tik esant mirtinai būtinybei.
Knyga „Keturių valandų darbo savaitė“ tapo bestseleriu. Per dešimtmetį parduota per 1,35 mln. šios knygos egzempliorių. Beje, dalis tiražo – tose pačiose vargingose šalyse, kurių gyventojus knygoje rekomenduojama eksploatuoti. Absoliučiai daugumai knygos skaitytojų T.Ferrisso patarimai nepadėjo, bet kiekviena taisyklė turi ir išimčių.
2012 metais į JAV ryšių operatoriaus „Verizon“ saugumo tarnybą kreipėsi vienas iš korporatyvinių klientų ir paprašė pagalbos: kompanijoje buvo pastebėta, kad prie jos vietinio tinklo reguliariai prisijungia nežinomas vartotojas iš Kinijos miesto Šenjango.
Paaiškėjo, kad programuotojas ištisas dienas nieko nedirbdavo. Ateidavo į darbą devintą valandą ryto, kelias valandas bendraudavo „Reddit“ forumuose ir žiūrinėdavo filmukus su katėmis.
„Verizon“ specialistai išnagrinėjo prisijungimo duomenis ir nustatė, kad ryšio kanalą atveria vienas kompanijos programuotojas – niekuo neišsiskiriantis šeimyniškas vidutinio amžiaus vyriškis, nekeliantis savo vadovams nei susidomėjimo, nei įtarimų. Jo kompiuteryje taip pat buvo aptikta apmokėtų kinų konsultavimo įmonės sąskaitų.
Paaiškėjo, kad programuotojas ištisas dienas nieko nedirbdavo. Ateidavo į darbą devintą valandą ryto, kelias valandas bendraudavo „Reddit“ forumuose ir žiūrinėdavo filmukus su katėmis. Pusę dvyliktos išeidavo papietauti, kažkiek laiko praleisdavo aukcione „eBay“, o po antros valandos skaitinėdavo socialinius tinklus. Pusę penkių jis surašydavo nuveiktų darbų ataskaitą vadovybei ir po to keliaudavo namo.
Visas savo darbo užduotis vyriškis persiųsdavo Kinijoje pasamdytiems programuotojams. „Verizon“ specialistai išsiaiškino, kad šis apsukruolis vienu metu sugebėjo „dirbti“ net keliose kompanijose ir per metus užsidirbdavo kelis šimtus tūkstančių dolerių. Pagalbininkams iš Kinijos jis sumokėdavo apie 50 tūkst. dolerių. Visi kiti pinigai likdavo jam.
„Tiesą sakant, manau, kad tai buvo gana nebloga idėja“, – pripažino Andrew Valentine'as, „Verizon“ grupės, kuri demaskavo programuotoją, vadovas. Pasak jo, jeigu programuotojas būtų buvęs atsargesnis ir susijungimus su Kinija būtų vykdęs per tarpinį („proxy“) serverį iš savo namų, niekas jo nebūtų demaskavęs.
Dykaduoniai per prievartą
Visų išvardytų istorijų herojai sąmoningai stengėsi išvengti darbo. Tačiau būna ir atvirkščiai: žmonės mielai padirbėtų, tačiau negali to padaryti, kad ir kaip stengtųsi. Būtent taip 2012 metais įvyko Vokietijos mieste Mendene: iš darbo dėl etatų mažinimo atleistas vietos įstaigos darbuotojas bendradarbiams išsiuntinėjo atsisveikinimo laišką, kuriame prisipažino, kad nuo 1998 metų tvarkingai vaikščiojo į darbą, tačiau nieko jame neveikė. Ir ne todėl, kad nenorėjo dirbti. Tiesiog dėl neapgalvotos reorganizacijos ir išaugusių etatų jo pareigybė tapo niekam nereikalinga, tačiau to niekas nepastebėjo.
„Aš siūliau savo paslaugas ir ne mano problema, kad jomis niekas nenorėjo pasinaudoti“, – sakė jis interviu „Bild“. Mendene dėl to kilo milžiniškas skandalas, o miesto meras pastebėjo, kad dykaduonis ne toks jau ir šventas, kaip galėtų pasirodyti. Jis turėjo 14 metų tam, kad pasiskųstų, tačiau tylėjo.
Rolandas Paulsenas žurnale „The Atlantic“ pasakoja apie pažįstamą banko tarnautoją iš Švedijos, kuris susidūrė su panašia problema. Šis tarnautojas savo darbo užduotis įveikia per 15 minučių ir nieko neveikia likusią darbo dieną. Skundai vadovybei nelabai padėjo. Jam skyrė papildomų užduočių, tad dabar jis dienos darbus nudirba per pusvalandį, bet vis tiek yra nepatenkintas. „Kai kalbėjausi su juo, jis sakė banke kasdien praleidžiantis tris valandas. Mažiau negalima – uždrausta įstatymu“, – rašo R.Paulsenas.
Tai išskirtinis atvejis, bet su panašiomis problemomis mažesniais masteliais susiduria beveik kiekvienas. Ne paslaptis, kad biurų darbuotojai ne visą dieną nenuilsdami barškina kompiuterių klavišais. Sociologai tvirtina, kad vidutiniškai kontoros darbuotojas per dieną nuo darbo nuvagia nuo pusantros iki trijų valandų.
„Gallup“ atliktas tyrimas rodo, kad pasaulyje tik 13 proc. darbuotojų yra patenkinti savo darbu, rodo iniciatyvą ir stengiasi atnešti naudą. Lygiai tiek pat nekenčia savo darbo, nenori patys nieko daryti ir trukdo kitiems. Tačiau didžiajai daliai viskas yra vienodai: 63 proc. tvirtina, kad jiems trūksta motyvacijos ir jie neketina stengtis, kad ir kokio rezultato būtų siekiama. Turint galvoje tokią statistiką, nenuostabu, kad yra tokių darbuotojų, kurie pasiryžę daug kam, kad tik išvengtų darbo.
