Taip skelbiama netrukus pasirodysiančioje rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „13 tamsaus lietuviško verslo atspindžių“, kurioje bus atskleistos tamsiausios garsiausių šalies milijonierių paslaptys.
Juk nedaugelis yra pasirengę padėti rašyti šios knygos skyrių apie milijonierių, nenorėdami be reikalo užsitraukti jo našlės – šiuo metu turtingiausia Lietuvos moterimi laikomos Lydos Lubienės nemalonę.
Todėl velionio artimieji, draugai ir kolegos, prieš kalbėdamiesi su manimi, tarsi prisukti tvirtindavo turį atsiklausti dabartinės „Achemos“ valdybos pirmininkės. Bet galiausiai viskas baigdavosi tokiais atsakymais: „Ne“, „Nenoriu užsitraukti ponios nemalonės“, „Nors žinau daug ir tikrai galėčiau papasakoti, bet jau nedirbu „Achemoje“, ir nenoriu, kad paskui kažkas pradėtų trukdyti mano karjerai naujoje darbovietėje“ .
Dažnai nepadėjo net ir garantijos, kad knygoje pašnekovais tapę artimiausi B.Lubio ir L.Lubienės aplinkos žmonės bus neatpažįstamai užšifruoti bei užkoduoti. Kartą tai išgirdęs, vienas buvęs ilgametis B.Lubio bendražygis tiesiai pareiškė: „Tokios situacijos, kurios iškart po B.Lubio mirties prasidėjo „Achemos“ viduje, yra paprasčiausiai kvailos. Tad nelabai norėčiau apie tai šnekėti, nes kad ir kaip būsiu užkoduotas jūsų pasakojime, po kurio laiko visa tai gali atsikoduoti prieš mane patį“.
Turtingiausiųjų šalies žmonių sąraše, kurį 2015-ųjų liepą paskelbė specialus žurnalo „IQ Top“ numeris, L.Lubienė yra aštuntoji. Tačiau ji – turtingiausia šalyje moteris. Jai priklausančio turto vertė įvardijama 178 milijonais eurų. Praėjus kelioms savaitėms savaitraštyje „Veidas“ paskelbtame milijonierių sąraše L.Lubienė užėmė šeštąją vietą su 160 mln. eurų suma.
Iškart po B.Lubio mirties, tarsi iš niekur atsiradusi ir pagrindine „Achemos grupės“ akcininke tapusi L. Lubienė ėmėsi veiksmų: pakeista valdyba, kilo konfliktų su akcininkais, kone vienu metu pasitraukė senieji B.Lubio bendražygiai. 2015-ųjų birželį L.Lubienė buvo išrinkta koncerno valdybos pirmininke.
Tačiau žurnalisto darbe visada įdomiausi pašnekovai atsiranda netikėčiausiu momentu ir netikėčiausiose vietose. Taigi, praėjus kuriam laikui visoje Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Jonavoje, Druskininkuose pavyko surasti nemažai nepriklausomai mąstančių, taip pat nuoskaudą L.Lubienei jaučiančių žmonių, kurie sutiko su manimi kalbėtis.
Vienaip ar kitaip pavyko pašnekinti ir pačius artimiausius B.Lubio aplinkos žmones – jaunystės draugus, senus bendražygius, kolegas, apsaugininkus, asmeninius gydytojus, vairuotojus, atleistus koncerno darbuotojus, kurių paslaugų ar etatų vėliau buvo tiesiog atsisakyta, ir netgi žmones, kurie pirmieji sužinojo apie garsaus verslininko mirtį ir tą nelemtą rudens dieną atskubėjo į Druskininkus.
Nors oficialiai jis nepatvirtino savo įpėdinio, daugelį metų Lietuvos verslo lyderiu laikytas B.Lubys viešai svarstė savo imperiją perleisti vaikaičiui Adomui Žadeikai.
Nors oficialiai jis nepatvirtino savo įpėdinio, daugelį metų Lietuvos verslo lyderiu laikytas B.Lubys viešai svarstė savo imperiją perleisti vaikaičiui Adomui Žadeikai (B.Lubio dukters iš pirmosios santuokos gydytojos Jūratės Žadeikienės ir jos sutuoktinio Romualdo Žadeikos sūnus), net išsiuntė jį semtis reikalingų žinių į garsiąją Jungtinės Karalystės aukštąją mokyklą, kad po gero dešimtmečio galėtų užimti jo vietą.
Panašu, kad tada L.Lubienės perspektyva valdyti koncerną atrodė beveik lygi nuliui.
Atsakymų kaina – didžiulė
„Pirmus kelerius metus po B.Lubio mirties mums buvo peršama viena oficialiai paskleista versija: B. Lubiui sustreikavo širdis ir jis tiesiog sukniubo bevažinėdamas dviračiu. Bet dabar jau kirba abejonės, kad ten nagus prikišo B.Lubio nekentę žmonės iš specialiųjų tarnybų ar „valdančiojo elito“, – oficialiomis B.Lubio mirties išvadomis šiandien nelinkęs patikėti ir prieštaringai vertinamas vienas iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos verslininkų Arvydas Stašaitis, kuriam kadaise asmeniškai teko patirti rimtų smūgių iš aukščiausios šalies valdžios atstovų ir teisėsaugos pareigūnų.
Praeityje aštrius žurnalistinius tyrimus, tarp kurių buvęs ir itin žiūrimos to meto publicistinės laidos „Krantas“, keliose televizijose kurdavęs autorius, dabartinis Seimo narys Vytautas Matulevičius, paklaustas apie tam tikrų minčių sukeliančias B.Lubio mirties aplinkybes, priminė, kad tą patį 2011-ųjų spalio savaitgalį Lietuvoje gana netikėtai įvyko dar vieno stambaus verslo veikėjo paslaptinga mirtis.
Tai buvo keletą dienų anksčiau, 2011 m. spalio 21-osios vakarą Kuršių mariose, kai ties Nida iš jachtos iškrito ir nuskendo kito strateginio šalies objekto – „Visagino atominės elektrinės“ generalinis direktorius Šarūnas Vasiliauskas.
Jo profesinėje karjeroje yra keletas įdomesnių įrašų – 1994 – 1995 metais Š.Vasiliauskas buvo krašto apsaugos viceministras, 1998 – 2009 m. bendrovės „Motorola“ atstovas Baltijos šalyse, 2009 m. dirbo Strateginių projektų direktoriumi nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje LEO LT. Verta pastebėti, kad iki mirties jis ėjo atsakingas pareigas 2008 m. įkurtoje bendrovėje „Visagino atominė elektrinė“, kuri vykdė parengiamuosius naujosios atominės elektrinės projekto darbus.
„Manau, kad Lietuvoje įvykdytoms paslaptingoms užsakomosioms žmogžudystėms reiktų paskirti atskirą storą knygą, kurią galėtumėte parašyti jūs, – netikėtai naują idėją šių eilučių autoriui pakišo saulėtą 2015-ųjų rugsėjo popietę Seimo rūmuose šnekintas V.Matulevičius. – Narpliojant tokias istorijas mane visuomet domino, kaip elgėsi žmonės, kurie sukosi vėliau aukomis tapusių asmenų aplinkoje.
Vieni tiesioginiai įvykio liudininkai yra pasakoję, kad kartą Klaipėdoje vykusio oficialaus renginio metu prie šalies vadovės Dalios Grybauskaitės su jam būdinga drąsa ir pasitikėjimu priėjo B.Lubys ir nė trupučio nesidrovėdamas girdint kitiems šalyje garsiems žmonėms, dar kartą užsiminė apie svarbaus šalies objekto – Suskystintųjų dujų terminalo statybą. Neva tai išgirdusi prezidentė nejuokais supyko ir netgi treptelėjo koja atsakiusi: „Nebus šito!”. Liko klausimas: kodėl? Juk valstybei šis projektas būtų kainavęs gerokai pigiau. O pačios prezidentės vaidmuo buvęs lemiamas įgyvendinant tokios svarbos projektą.
Galbūt kai kurie aukščiausios valdžios atstovai svarstė, kad B.Lubys yra labai priklausomas nuo rusų, juk garsėjo ypatingais ryšiais su Rusijos bendrove ir didžiausia pasaulyje gamtinių dujų tiekėja „Gazprom“. Taip, jo ryšiai su rusais buvę itin artimi dar nuo sovietinių laikų. Bet svarbiausia, „Achemai“ jis visada visas paslaugas iš rusų gaudavęs ypatinga – asmenine kaina. Tad jo dalyvavimas šiame versle buvo logiškas.
Kodėl jam neleido realizuoti šio projekto? Gal jie laikė, kad jis buvo itin priklausomas nuo rusų? Bet jis buvęs signataras, buvęs premjeras, tad nesuvokiama, kad tokiu atveju buvęs užmirštas jo lojalumas Lietuvai”.
Paskutiniame interviu – aiškios užuominos
Taigi, galbūt aukščiau paminėtas paslaptingas dviejų įtakingų vyriškių mirtis inspiravo milijonines sumas ir stiprų užnugarį šalies valdžios grietinėlės tarpe užtikrinantis energetinis verslas? Kad pramonininką šiurpina energetikos politika, B.Lubys atvirai pareiškė likus kelioms dienoms prieš mirtį darytame savo paskutiniame interviu „Lietuvos ryto“ televizijai.
„Mes žinome vardus, pavardes, viską išsiaiškinome. Viešinti tai ar neviešinti – ne mano, o valstybės kompetencija, – savo paskutiniame interviu yra sakęs B.Lubys. – Tad čia nieko negaliu jums ant stalo padėti. Įvyko, kas įvyko. Man labai gaila. Kai prezidentė buvo Klaipėdoje, labai aiškiai buvo nurodyta, kad valstybė statys prie Kiaulės nugaros. Ponia prezidentė mums pasakė: „Statykite savo terminalą ten“. Ten, kur esame išsinuomoję žemės 40 – 45 metams. Nematau nei blogybės, nei gerybės – dujas pirksime atskirai“.
Sąmokslo teorijų šalininkus labai domina, kodėl paskutinį savaitgalį B.Lubys Druskininkuose ilsėjosi visiškai atsiribojęs nuo artimiausių žmonių. Juk anksčiau tokiais atvejais jis laiką leisdavęs su nė per žingsnio nuo jo nesitraukiančiu asmeniniu vairuotoju bei senu bičiuliu gydytoju.
Pasklidus garsui apie B.Lubio testamentą, žiniasklaida gana atsargiai ir kukliai suskato šia tema pasidomėti. Tik štai kokia kilo bėda: kas savo vardu viešai atskleis šios informacijos autentiškumą? Pernai viename iš naujienų portalų pirmą ir vienintelį kartą buvo plačiau pavystyti B.Lubio mirties dieną užfiksuoti L.Lubienės nakties maršrutai.
Tiesa, su pačia L.Lubiene šių eilučių autoriui teko bendrauti tik kartą – po daugybės jai pasiųstų elektroninio pašto laiškų ir nesulaukus atsakymų, vieną karštą 2015-ųjų vasaros dieną nuspręsta paskambinti telefonu.
Netikėtai atsiliepusi asmeniniu mobiliuoju telefonu moteris nesileido į ilgesnes diskusijas, nesiteikė atsakyti į klausimus apie paslaptingai dingusį velionio vyro testamentą.
„Buvo prirašyta nesąmonių apie tai, kad tą naktį viena nešiojau seifą, kurio nuo žemės neįmanoma būtų pakelti net keliems vyrams“, – piktu tonu kalbėjo L.Lubienė. Tačiau paklausta apie prie minėtos publikacijos išspausdintas nuotraukas, darytas iš vaizdo stebėjimo kamerų, kur aiškiai viename plane matyti apsaugininkai ir L.Lubienė, turtingiausia Lietuvos ponia ironizuodama atsakė, kad šiais laikais su naujausiomis technologijomis galima pagaminti ir tokių nuotraukų, kuriose būtų vaizduojama, kad anksčiau ji yra buvusi net ir Marso planetoje.
Ar ją išties tenkino „žymaus vyro šešėlio“ vaidmuo?
Kas ta paslaptingoji ir žiniasklaidos dėmesio pabrėžtinai ilgus metus vengusi turtingiausia Lietuvos ponia – B.Lubio našlė L.Lubienė? Kaip Lyda, tuomet dar vadinta Lidija Fiodorovaite, atsirado B. Lubio gyvenime?
B.Lubio aplinkos žmonės pasakojo, kad neva moteris yra kilusi iš vargingai gyvenusios ir aktyviai sentikių religiją propagavusios giminės, kuri buvo išsibarsčiusi įvairiose gyvenvietėse, Jonavos rajone.
Žiniasklaidoje anksčiau skelbta, kad Lidija Fiodorovaitė gimė Jonavoje, Lietuvos rusų sentikių šeimoje, kurioje augo penkios dukterys ir sūnus. Lidija buvo jauniausia. Nepaisant to, kad tėvas buvo paprastas darbininkas ir nevengė taurelės, šeima sugebėjo pasistatyti namą, kuriame visada spindėjo švara ir tvarka. Ją palaikė geroji namų dvasia – motina. Suaugę taurelės neatsisakydavo sesuo ir brolis.
Mokydamasi Jonavos 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Senamiesčio gimnazija), Lidija buvo puiki visuomenininkė, mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorė. Ji, labiau analitikė nei humanitarė, mokėsi labai gerai. Lidija priklausė ne tik klasės, bet ir mokyklos elitui, daugelis ja žavėjosi, ji niekada nestokojo vaikinų dėmesio.
1981 m. baigusi Kauno politechnikos instituto (dabar – Technologijos universitetas) Chemijos fakultetą, Lidija Fiodorovaitė grįžo į gimtąją Jonavą ir pradėjo dirbti „Azoto“ gamykloje pamainos viršininke. Po kurio laiko jai buvo patikėtas centrinio valdymo pulto dispečerės darbas. Tai – gana sunkios ir atsakingos pareigos. Minėtas pultas – gamyklos smegenys. Tačiau ne visiems darbuotojams jaunoji specialistė patiko. Ji visiškai neturėjo humoro jausmo ir nesuprasdavo replikų. Kai kuriems ji atrodė pasipūtusi ir aikštinga.
Žurnalistai skelbė, kad netrukus gabią darbuotoją pastebėjo žmonos paliktas, bet didžiulį pasisekimą tarp moterų turėjęs „Azoto“ vyriausiasis inžinierius, vėliau – generalinis direktorius B.Lubys. Jas visas ilgainiui nugalėjo Lidija, konkurentų ir apkalbų mėgėjų netrukus pradėta vadinti Lidočka.
„Achemos“ veteranai pasakojo, kad L.Fiodorovaitė su B.Lubiu susipažino itin ekstremaliomis sąlygomis – 1989 metais vykstant avarijos Jonavos „Azoto“ gamykloje likvidavimo darbams. Ji tada dirbo dispečere. Neblogai orientavosi visoje gamyklos valdymo sistemoje. Galima sakyti, kad per tą avariją jie suartėjo, nes labai daug bendravo.
1992 metais, kai B.Lubys tapo šalies premjeru, vedė L.Fiodorovaitę. Jonaviečiai žiopčiojo praradę amą – kodėl būtent ją? Jonavoje tai buvo didžiulė sensacija. Vieni pavydėjo, kiti dūsavo: „Na, ir pasisekė Lidočkai“.
„Sklando anekdotinė istorija, kad kartą Brazas (buvęs ilgametis socialdemokratų lyderis, prezidentas ir premjeras Algirdas Brazauskas, – red. past.) B.Lubiui yra pasakęs: „Aš viengungis, o tu premjeras – irgi viengungis. Ir B.Lubys po tokio pusiau juokais išsakyto A.Brazausko komentaro netrukus susirašė su Lidija. Kiek žinau, buvo tik kukli susirašymo procedūra, didelių vestuvių jie nekėlė“, – prisimindamas kalbėjo vienas „Achemos“ veteranas.
Antroji B.Lubio žmona Lidija Lubienė kadaise žiniasklaidai sakė nenorinti būti žiniasklaidos dėmesio centre. Pasak ponios Lidijos, ją tenkina „žymaus vyro šešėlio“ vaidmuo. L.Lubienė atsisakė fotografuotis, pasakiusi, jog ji labai gerai jaučiasi, kai gatvėje niekas į ją smalsiai nedėbčioja ir pirštais už nugaros nerodo.
Mano šnekinti „Achemos“ veteranai pasakojo turėję progos pažinti ne tokią L.Lubienę, kokią esame įpratę matyti iš viešumoje pateikiamų kruopščiai atrinktų fotosesijose darytų nuotraukų – pasipuošusią garsių mados dizainerių kostiumėliais, prašmatniais batais, žvilgsnį slepiančiais akiniais ir patogiai įsitaisiusią „protingomis“ knygomis prikrautų spintų fone.
Esą L.Lubienė neatpažįstamai pasikeitusi, kai netrukus po B.Lubio mirties ėmė sulaukti kvietimų apsilankyti kitų turtingiausių šalies verslininkų ir netgi aukščiausių šalies valdžios atstovų kabinetuose.
Nujautė mirtį?
Paskutiniu B.Lubio gyvenimo laikotarpiu, iki pat jo mirties 2011 metų spalio pabaigoje Druskininkuose, tik vienintelis žmogus buvo tapęs vienu iš artimiausių verslininko patarėjų ir patikėtinių.
Jis faktiškai nuo B.Lubio nesitraukęs nė per žingsnį. Tiesa, tą nelemtą spalio savaitgalį jo šalia nebuvo. „Achemos“ veteranas, čia dirbęs beveik 20 metų, iš anksto įspėjo mane, kad nebūtų atskleista jo tapatybė, konkreti veikla, kuria jis vertėsi dirbdamas koncerne.
Jis bijąs tam tikrų keršto akcijų ir įspėjimų iš dabartinės valdančiosios koncerno koalicijos, kuri itin nerimauja, kad buvę B.Lubio šeimos partneriai nesumanytų atskleisti kai kurių vidinių kompanijos paslapčių tokiu sudėtingu, kaip šis L.Lubienei ir pačiam koncernui, metu.
„Jis – mano uola”, – yra sakęs turtuolis B.Lubys. Mano pašnekovas susitikimo metu prasitarė, kad verslo magnatas patikėdavęs jam intymiausias paslaptis. Jis matydavęs, kaip žinomas veikėjas elgėsi namų aplinkoje su artimiausiais šeimos atstovais. Tačiau jis taip pat prisiekė tylėsiąs kaip akmuo klausiamas apie tam tikras asmeninio gyvenimo peripetijas, niekad neišduosiąs savo šeimininko slapčiausių minčių.
Bet dabar, praėjus kiek daugiau nei ketveriems metams po B.Lubio mirties, ši uola prakalbo. Atrodo, kad tylos įžadus sulaužyti mano pašnekovą privertė šiandien „Achemoje“ keistai diriguojančios moters ir jos artimiausių patikėtinių elgesys ir bendravimas su aplinkiniais. Jis pats po B.Lubio mirties viename iš garsiausių Lietuvos verslo koncernų teišdirbo arba tiksliau „teišlaikė“ 9 mėnesius. Sakė, kad daugiau paprasčiausiai neištvėręs psichologiškai nuo keistų vadovavimo principų, įgeidžių, įnorių bei neva nežmoniško nesiskaitymo su darbuotojais.
Pašnekovo įsitikinimu, artimiausiu metu apie gyvenimą „Achemos“ viduje atviriau prabilti turėtų ir daugiau žmonių. Tiesa, daugelį jų riboja pasirašytos sutartys, kuriose yra įtrauktas punktas, jog net trejus metus apie buvusią darbovietę negalima viešai skleisti vidaus informacijos.
Kiti prisibijo, jog nesusiras tinkamo darbo vien dėl to, kad jiems ims kenkti buvusios darbovietės bosai. Tačiau šiandien jis tiesiog laikąs savo pareiga pradėti. Todėl jis dabar atskleidžia iki šiol plačiajai visuomenei nežinomų faktų apie B.Lubio gyvenimą ne tik verslo pasaulyje, bet ir pasibaigus intensyviai darbo dienai.
Manau, kad artėjančią mirtį B.Lubys nujautė. Labai jausmingai atsisveikino. Gana tėviškai, tvirtai apsikabino, o galiausiai paliekant jo apartamentus ilgesingai nužvelgė mane.
„Manau, kad artėjančią mirtį B.Lubys nujautė. Nors tą savaitgalį turėjau likti šalia jo, bet jis penktadienį (spalio 21-ąją, likus dviems dienoms iki mirties) kažkodėl nutarė mane išleisti namo. Jis tą savaitgalį elgėsi labai nebūdingai.
Labai jausmingai atsisveikino. Gana tėviškai, tvirtai apsikabino, o galiausiai paliekant jo apartamentus ilgesingai nužvelgė mane. Toks elgesys jam nebuvęs įprastas, – prisiminė vienas artimiausios B.Lubio aplinkos žmonių. – Bet tuo metu kažko blogo nesitikėjau. Tiesiog nenorėjau įkyriai lįsti prezidentui į akis. Juk matydavau, kad jis ir taip dažnai būna tarp žmonių. Tad natūralu, kad tą savaitgalį galbūt norėjosi jam pabūti vienam su savo paties mintimis, todėl nieko bloga neįžvelgdamas palikau jį ir išvykau iš Druskininkų“.
Vienas iš artimesnių milijonieriaus žmonių neatmeta versijos, kad B.Lubio mirtis galėjo būti meistriškai inscenizuota. Beje, jį buvo pasiekę gandai, kad dar praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį, bemaž 1999 metais, B.Lubys buvo „užsakytas”.
Į jo gyvybę planavo kėsintis samdomi žudikai, kuriuos tada neva užsakė du stambūs to meto uostamiesčio verslininkai. Esą ypač B.Lubiui tada simpatijų nejautė vienas iki šiol aukščiausių politikų sluoksniuose besisukinėjantis energetikos verslo veikėjas.
Po to kuriam laikui B.Lubys ir jį lydintys apsaugininkai važinėjo dviem automobiliais. Tačiau tokie pasivažinėjimai truko bemaž pusmetį. Pramonininkų vadovas buvo iš tų, kuris nemėgo demonstruoti, kad kažko prisibijo ar privengia. O kadangi daugiau tokio pobūdžio atvejų nepasitaikė, todėl B.Lubys niekada ir nesinaudojęs šarvuotu automobiliu, kurio bagažinėje kaip būtiniausi daiktai privalėjo būti šaunamasis ginklas su neperšaunama liemene.
Ar teko matyti, su kuo B.Lubys dažniausiai susitikinėdavo prieš mirtį? Su aukščiausiais politikais, verslininkais, o gal teisėsaugos pasaulio žmonėmis?
„Aš dažniausiai jų nematydavau, nes kartu atvykdavome prie restorano ar viešbučio, paleisdavau jį ir likdavau laukti mašinoje, – paslaptingai šyptelėjo pašnekovas. – Tiesą sakant, neklausinėdavau ir nestebėdavau žmonių, su kuriais jis vykdavo į susitikimus. O jis ir nepasakodavęs savo pokalbių su kitais asmenimis detalių. Aišku, kaskart prieš savivaldos ar Seimo rinkimus jo kelionės būdavo itin dažnos. Bet politikai patys lipdavo prie jo. Žinau, kad būdami savo viršūnėje broliai Petrikai iš EBSW siūlėsi nupirkti „Achemą“, tačiau B.Lubys šio pasiūlymo kategoriškai atsisakė“.
Savaime suprantama, kad per keliones viename automobilyje sėdintys du žmonės, siekdami prasklaidyti nuobodulį, dažnai pasišneka įvairiausiomis temomis. Tame tarpe ir apie planus paveldėti turtus. „Manau, kad testamentas tikrai egzistavo, nes apie tai jis man girdint yra užsiminęs bent tris, keturis kartus“, – taip paklaustas apie galimą B.Lubio palikimo dokumentą atsakė buvęs ištikimas jo palydovas.
Žinia apie mirtį – iš kriminalisto dukters
Anot tuometinio Druskininkų policijos komisariato viršininko, dabartinio Alytaus apskrities policijos komisariato vyriausiojo viršininko pavaduotojo Alvydo Jurgelevičiaus, 2011 m. spalio 23-iosios popietę išvykusio į Druskininkų centrą pagal gautą policijos pranešimą kad aptiktas negyvas B.Lubys, iš pradžių ši nemaloni žinia sukėlė dvejopų minčių.
Kaip tą patį vakarą pranešė LNK Žinios, kadangi B.Lubys su savimi neturėjo dokumentų, policininkas jo tapatybę nustatė B.Lubio telefonu paskambinęs Druskininkų merui Ričardui Malinauskui.
Kaip vėliau žurnalistams sakė R.Malinauskas, pakėlęs ragelį nustebo išgirdęs gerokai jaunesnį balsą. „Maniau, kad skambina B.Lubys, nes jis prieš porą dienų buvo užėjęs, kalbėjome apie reikalus. Tačiau išgirdau: „Mere, norėtume žinoti, kas toks yra žmogus, iš kurio telefono skambiname“, – pasakojo kurorto meras.
Pirmoji tą popietę B.Lubio kūną aptiko viena mergina, kuri ir iškvietė greitąją pagalbą bei policijos pareigūnus. „Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo iki šiolei dirbančio vietos kriminalisto dukra, nepilnametė. Ji tada mokėsi paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse. Ji tądien su draugu vaikštinėjo ir pamatė keistai gulintį vyrą, o šalia jo nuvirtusį dviratį. Jie paskambino policijai, medikams. Visi operatyviai ir kone vienu metu atskubėjo. Tačiau atvykę greitosios pagalbos medikai konstatavo mirtį. Tai buvo išties staigi mirtis“, – sakė A.Jurgelevičius.
Tą pačią dieną A.Jurgelevičiaus vadovaujama pareigūnų grupė išstudijavo visus B.Lubio paskutinės dienos judėjimo maršrutus. Pareigūnai atidžiai peržiūrėjo visus „Achemai”“ priklausančio Druskininkų sveikatingumo ir poilsio komplekso „Grand SPA Lietuva” vaizdo įrašus. Šio centro prieigose stovi stilingas namas su erdviais apartamentais, kuriuose kaskart mėgdavo apsistoti B. Lubys su šeima.
„Vaizdo įrašuose matyti, kaip jis tą dieną bendravo su viešbučio darbuotojais, juos šnekino. Bet iš tų įrašų nebuvo matyti, kad būtų buvęs kažkoks kriminalinis kontaktas. Mes peržiūrėjome absoliučiai visus tos dienos vaizdo kamerų įrašus. Net ir lauke esančios kameros užfiksavo, kaip jis dviračiu vienas pravažiuoja dviračių taku“, – prisiminė 2011-ųjų spalio įvykius A.Jurgelevičius.
„Pradžioje šmėžavo daugybė įvairių minčių dėl B.Lubio mirties. Bet atlikus daugybę įvairių ekspertizių, pabendravus su ekspertais, paaiškėjo, kad mirtį sukėlė krūtinės aortos plyšimas, – teigė A. Jurgelevičius. – Kaip vėliau teko bendrauti su pačiais teismo medicinos ekspertais, B.Lubys jau anksčiau privalėjo kreiptis į medikus ir darytis skubią širdies operaciją. Bent jau tada taip konstatavo jį apžiūrėję ekspertai. Šia tema nemažai teko šnekėtis ir su pačiu ekspertų vadovu“.
Pradžioje šmėžavo daugybė įvairių minčių dėl B.Lubio mirties. Bet atlikus daugybę įvairių ekspertizių, pabendravus su ekspertais, paaiškėjo, kad mirtį sukėlė krūtinės aortos plyšimas.
Druskininkai pasiglemžė ir daugiau įžymybių
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto vadovas Alvydas Rimantas Pauliukevičius, atsargiai užsimindamas apie galimas sąmokslo teorijas, sutiko, kad šiais laikais yra visokiausių priemonių, kurias naudoja tam tikros slaptos žinybos, kurių netgi po išsamių tyrimų nepavyksta nustatyti.
„Tačiau jis buvo ištirtas nuodugniai, kaip ir visi piliečiai. Toksikologiniai tyrimai atliekami pasaulinio lygio aparatais, įmantriausiomis technologijomis, todėl jokių medžiagų, kurios būtų buvusios nebūdingos jo kūne, nebuvo aptikta, – teigė jis. – Mūsų turimi chromatografai, įvertinti milijonais eurų, aptinka absoliučiai viską. Nebent išties buvo panaudotos tokios medžiagos, kurių niekam nepavyktų identifikuoti“.
Anot A.R.Pauliukevičiaus, nepaisant puikaus B.Lubio raumeningo kūno, jo koronarai (vainikinės arterijos, kuriomis į širdį atiteka arterinis kraujas) buvo labai užsikišę.
„Viena Druskininkų gydyklose tą lemtingą dieną dirbusi moteris yra sakiusi: „Lubys prieidavo ir sakydavo: „Man reikia to, to ir to“. O paskui jis ir gavo tą, ir aną, kas jam buvo kontra – ir tos vonios, ir purvai, kurie jam visiškai netiko. Po to jis pavalgė, sėdo ant savo prabangaus dviračio ir numynė į kalniuką. Galime galvoti apie įvairiausius sąmokslus, bet netgi nuo jų tokio masto vyrai nėra apdrausti. Visgi manau, kad blogiausiam užteko visko, ko jis tą dieną ir sulaukė“.
Jis teigė, kad prie B.Lubio mirties tyrimo garbės reikalu prisidėti laikė kone visi garsiausi Vilniaus ir Kauno medicinos profesoriai, tačiau jie taip pat nepastebėję įtartiną mirtį sukėlusių požymių.
Buvę ilgamečiai B.Lubio bičiuliai teigė, kad jo šeimos narių tarpe būta ir anksčiau mirčių dėl širdies problemų. Pasakojama, kad kadaise B.Lubio brolis dėl tos pačios priežasties numirė tiesiog sukniubęs prie automobilio vairo. Taigi, jie nelinkę tikėti sąmokslo teorijomis ar slaptų pasikėsintojų veiksmais.
Dvejus metus direktoriumi Druskininkuose veikiančiame sveikatingumo komplekse „Grand SPA Lietuva“ išdirbęs Petras Lisauskas prisimena, kad paskutiniais gyvenimo metais verslininkas buvo pakankamai geros fizinės formos. Bent jau žvelgiant iš šalies.
„Aišku, 73 metai – tai amžius, kai mirtis jau visai šalia. Bet kartais žmonės pernelyg gerai apie save galvodami tuo pačiu padaro neapgalvotų veiksmų, – kalbėjo P.Lisauskas. – Aišku, kad jis valdydamas tokį milžinišką verslą, galėjo pernelyg gerai apie save galvoti. Prisiminkime, kad tuo metu vyko gana įdomūs procesai: suskystintųjų dujų terminalas Klaipėdoje, jis buvo užsibrėžęs ir kategoriškai užsispyręs bet kokia kaina įgyvendinti šitą projektą. Tuo pačiu jis jautė milžinišką spaudimą iš politikų. Ir visoje šioje plotmėje B.Lubio mirtis sukelia tam tikrų minčių. Manau, kad tikrosios tiesos niekada nesužinosime“.
Pasidomėjus, ar tomis dienomis šalia jo nebuvo žmonos, buvęs komplekso šefas atsakė klausimu: „Gal ji turėjo tam tikrų reikalų?“...
Pašnekovas priminė, kad tarybiniais laikais „Grand SPA Lietuva” komplekse veikė garsioji sanatorija, pavadinimu „Lietuva”. Vyresnės kartos druskininkiečių tarpe, anot P.Lisausko, pasakojama, kad šioje sanatorijoje mirė istorinė asmenybė – buvęs ilgalaikis sovietinės Lietuvos Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus.
Atidžiau pažvelgus į A.Sniečkaus ir B. Lubio mirties istorijas, galima pastebėti keistų sutapimų. Štai istorikų metraščiuose skelbiama, kad 1974 m. sausio 22 d., sanatorijoje „Lietuva” mirė 71 metų A.Sniečkus.
Medicininėje išvadoje kitą dieną buvo rašoma, kad A.Sniečkus sirgo aortos, jos šakų ir širdies arterijų ateroskleroze. Staiga sutriko kraujotaka širdies raumenyje, išsivystė ūmus širdies kraujagyslių nepakankamumas ir įvyko mirtis. Ši garsaus sovietinių laikų valdžios veikėjo mirtis labai primena B.Lubio mirties aplinkybes.
Į naktinį turą – paskui seifus?
Pabendravus su buvusiais koncerno darbuotojais paaiškėjo, kad 2011 m. spalio 23 dieną, maždaug, 15 val. 30 min., sužinoję baisią žinią apie B. Lubio mirtį, bene pirmieji į Druskininkus atskubėjo tuometiniai „Achemos” darbuotojai – buvęs koncerno Kontrolės departamento vadovas Stanislovas Liutkevičius ir saugos tarnybos „Budrus sakalas” vadovas Juozas Juodis.
Šiandien abu minėti asmenys nebedirba koncerne, nes kaip minėjo, šiuo metu vis dar dirbantys koncerno žmonės, neva „po B.Lubio mirties ponia faktiškai išvarė visus, kurie tikrai gerai išmanė savo darbą. Po to susigrąžino tuos, kuriuos kadaise B. Lubys buvo išmetęs iš darbo“.
Šaltinių teigimu, L.Lubienė atvykusi į kurortą atrodė sukrėsta ir nelabai suprato, kodėl reikia atlikti tokias nemalonias procedūras, kaip mirusio vyro atpažinimą. Bet buvusių koncerno darbuotojų žodžiais, praeityje ilgus metus teisėsaugoje išdirbęs ir ne vieną sunkų nusikaltimą išnarpliojęs S.Liutkevičius šiaip ne taip įkalbėjo L.Lubienę dalyvauti morge vykusiame B.Lubio atpažinimo procese.
„Kai jis buvo surastas, matėsi, kad gulėjo ant šono ir stengėsi iš kišenės išsitraukti būtinus vaistus nuo širdies“, – pasakojo su S.Liutkevičiumi nemažai B.Lubio mirties tema vėliau bendravęs vienas iš koncerno darbuotojų.
Ne vieno turtuolio staigus išėjimas iš gyvenimo jo artimiesiems palieka ne tik širdgėlos naštą. Solidus velionio palikimas gali iki pačių beprotiškiausių sumanymų ir jų įgyvendinimų paskatinti našlės aistras. Taigi, toliau B.Lubio mirties dienos vakaro įvykiai klostėsi taip, tarsi būtum prikaustytas prie netikėtai besisukančio aštraus siužeto serialo verto pasakojimo.
Kaip jau minėta žiniasklaidoje, visos mirusio B.Lubio atpažinimo procedūros Druskininkų morge gerokai užruko. Nors jau buvo vėlyvas vakaras, L.Lubienė negrįžo į Vilnių, Žvėryno rajone esantį namą, nutolusį tik keliais žingsniais nuo „Achemos“ koncerno būstinės.
Nepasiliko ji ir Druskininkuose, kur sutuoktiniai turėjo namą. Kaip anksčiau skelbta žiniasklaidoje, tą naktį ji kartu su J.Milteniu jo automobiliu nuskubėjo į Klaipėdą – į bendrovės „Klasco“ būstinę.
Ten buvo skubiai iškviestas vienas iš bendrovės vadovų bei „Achemos“ koncerno saugos tarnybos „Budrus sakalas“ tuometis Klaipėdos skyriaus vadovas, generolas Saulius Stripeika. Šiems vyrams buvo nurodyta iš B.Lubio tarnybinio kabineto paimti seifą ir jį pakrauti į automobilį.
„Ne, ne, čia jokia paslaptis. Jinai buvo atvažiavusi į Klaipėdą ir buvo seifas įkrautas į mašiną, paskui išvežtas į Vilnių, – tos nakties įvykių aplinkybes dėstė S.Stripeika. – Bent jau prie manęs to seifo niekas neatidarinėjo. Kiek girdėjau, tam tikra komisija buvo sudaryta. Man rodos, seifas buvo įkeltas į Klaipėdos uosto, o ne į J.Miltenio automobilį. Tada buvo toks uosto direkcijos mikroautobusas. Ir regis, juo išvežė tą seifą“.
Kad tai išties nebuvo paslaptis, liudija ir šių eilučių autorių pasiekusios fotografijos bei vaizdo medžiaga iš tos nakties įvykius užfiksavusių vaizdo stebėjimo kamerų. Šioje kamerų įamžintoje medžiagoje matyti, kaip patalpose vaikšto dviejų vyrų lydima L.Lubienė.
Galiausiai aiškiai pastebima, kaip sunkiai net keturi vyrai, vilkintys apsaugos darbuotojų uniformas, bando išnešti milžinišką seifą. Paprašytas daugiau prisiminti apie keistus L.Lubienės nakties vojažus, S.Stripeika atsakė: „Aš nenoriu veltis tenai, kur žmonės turi didelius pinigus. Tegul jie patys ir sprendžia savo problemas. Mano indėlis į jų turto dalybas buvo labai menkas. Todėl tegul jie be manęs toliau sprendžia savo turto dalybų klausimus“.
Kaip jau skelbta žiniasklaidoje, automobilis su seifu iš Klaipėdos išvyko į Jonavą – „Achemos“ gamyklos biurą. Ten taip pat iš mirusio B.Lubio kabineto buvo paimtas antrasis seifas ir pakrautas į automobilį. Galimai, seifai į koncerno būstinę Vilniuje buvo pristatyti apie 6 val. ryte.
Kai B.Lubys gulėjo pašarvotas Vilniaus Gedimino prospekte, kažkas minėtus seifus ėmė ir atidarė. Tačiau, ką juose surado, sunku pasakyti. Juk kas šiandien gali paneigti, kad tie asmenys ir surado ranka rašytą B.Lubio testamentą?
Ne tik žiniasklaidoje skelbta bet ir vaizdo kameromis užfiksuota, kaip 13 valandą seifai pakraunami į automobilį, kuris nuo koncerno būstinės nuvažiuoja Birutės gatvės link, kur iki šiol gyvena L.Lubienė. Praėjus pusvalandžiui po to, kai seifai buvo išvežti, iš užsienio su savo vyru R.Žadeika sugrįžta vyriausioji B.Lubio duktė Jūratė Žadeikienė.
Tačiau nei ši pora, nei kiti pirmosios B.Lubio šeimos nariai nesulaukė kvietimo dalyvauti atidarant seifus.
Buvusio KGB’isto šešėlyje
Manoma, kad tuo metu, kai visi giminaičiai gedėjo prie garsaus pramonininko karsto, L.Lubienė kartu su savo apsaugininku Vladimiru Ščiupakovu galėjo nuvažiuoti namo ir atidaryti seifus.
Tačiau papasakoti apie galimai seifuose aptiktus radinius, V.Ščiupakovas žurnalistui nepanoro. Besidomint šiuo personažu, teko susipažinti su buvusių SSSR Valstybės saugumo komiteto (VSK), dar vadinamo KGB, darbuotojų, patikrinimo bylų suvestine, kurioje pažymėta, kad 2002 m. spalio 22 d., iš saugos tarnybos „Budrus sakalas“ į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą atskriejo prašymas patikrinti, ar išties „Achemos“ apsaugoje norintis įsidarbinti V.Ščiupakovas praeityje buvo KGB karininkas.
Tąkart senas bylas pakėlę centro darbuotojai vėliau raštiškai patvirtino, kad šis asmuo išties priklausė sovietų saugumiečių struktūroms. Netikėtas sutapimas: buvusį KGB karininką L.Lubienė netrukus po seifų atidarymo pakylėjo į neįtikėtinas karjeros aukštumas – iš paprasto apsaugininko V.Ščiupakovas tapo didžiulio Druskininkų sveikatingumo centro „Grand SPA Lietuva“ generaliniu direktoriumi.
Apie B.Lubio paruošto testamento nebuvimą gana ironiškai per vieną iš privačių pokalbių užsiminė ir buvęs ilgametis bendražygis, vėliau nuo „Achemos“ koncerno nusišalinęs bei pasirinkęs privatų verslą.
„Pamenu, maždaug pusantrų metų prieš mirtį B.Lubys atėjo pas mane į kabinetą ir sako: „Padariau didelį darbą – testamentą parašiau“. Jis deklaravo visai Lietuvai, kad anūką paliks. Tada gimė proanūkis. Gal jis vėliau ketino tą dokumentą ir papildyti tam tikromis pavardėmis? Bet buvo pavedęs sukūrti šeimos UAB-ą“, – teigė pašnekovas, kuris taipogi šiame pasakojime nenorėjo būti įvardytas tikruoju vardu.
Buvęs komplekso „Grand SPA Lietuva“ vadovas P.Lisauskas teigė norintis tikėti, kad visgi B.Lubys buvo parašęs testamentą.
„Jei jis nebuvo jo paruošęs, vadinasi, elgėsi neadekvačiai savo fizinio kūno atžvilgiu. Savo kūdikiui – t.y. koncernui nebuvo sudėliojęs tąsos, – pasakojo pašnekovas. – Tačiau per tuos dvejus bendro darbo metus pamačiau, kad jis buvo pakankamai įžvalgus ir toliaregys. Pas jį niekada nebuvę metinių planų. Jis sudarinėdavęs planus penkiems ar net dešimčiai metų. Tad visiškai nepanašu, kad jis nebuvo numatęs tolimesnių žingsnių ateičiai. Nepaisant Simono Daukanto aikštės spaudimų, nelabai tikėtina, kad nebuvo testamento. Bet juk kažkada gali išlįsti šis testamentas, kuriame bus surašyta visa tolimesnio B.Lubio verslo tąsa“.
Prašė išlikti karaliene
Atsisveikinimas su B.Lubiu priminė prezidentines laidotuves Lietuvoje. Netrukus po to, kai buvo palaidotas B.Lubys, visuomenėje pradėta diskutuoti, kas perims jo imperiją.
Daugelis B.Lubio aplinkos žmonių neabejojo, kad pagrindiniu paveldėtoju taps mylimiausias anūkas A.Žadeika. Kaip jau minėjau, šį jaunuolį pramonininkas po truputį ruošė tam, kad perimtų koncerno vairą – iškart po studijų prestižinėje Jungtinės Karalystės aukštojoje mokykloje įdarbino sau priklausančioje bendrovėje „Klasco“, vieninteliam iš giminaičių padovanojo pusę procento koncerno akcijų.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad jokio testamento nėra iki šiol. Oficialaus, notaro patvirtinto testamento galbūt išties nebuvo, o vadinamo naminio testamento, teisiškai turinčio beveik tokias pačias galias, niekas nesurado. Taip L.Lubienė kartu su savo dukterimi Viktorija tapo kontrolinio „Achemos” grupės paketo savininke – joms atiteko 50,3 proc. akcijų. B.Lubio dukteriai J.Žadeikienei atiteko 11 procentų akcijų, o anūkai negavo nieko.
Nors dar nebuvo oficialiai patvirtintas B.Lubio palikimas, jo našlė Lyda greitai pasijuto koncerno savininke. Esą nepraėjus nei dviems mėnesiams po B.Lubio mirties, ji į pagrindinę „Achemos” būstinę Vilniuje sukvietė visus pagrindinių koncerno įmonių vadovus ir pareiškė, kad nuo šiol ji visiems vadovaus. Pastebėta, kad nuo to momento buvo visais būdais bandoma kuo labiau nuo įtakos koncernui atriboti artimiausius B.Lubio bendražygius ir ypač pirmosios jo šeimos atstovus.
Buvęs artimas verslo magnato patikėtinis yra pasakojęs, kad kartą B.Lubys jam užsiminęs, kad yra sukūręs tokį verslo planą, kurį sėkmingai pavyks išpildyti jo anūkams.
„Jis nebuvo švaistūnas, bet akcentavo, kad anksčiau ar vėliau viskas baigiasi. Jis yra sakęs, kad jei anūkai protingai dirbs, jiems pinigų nepritrūks. Bet proanūkiams viso to gali ir neužtekti”, – teigė artimiausioje B.Lubio aplinkoje besisukinėjęs asmuo.
Jis prasitarė, kad esą po B.Lubio mirties bemaž tris kartus ponią pats asmeniškai yra nuvežęs į S.Daukanto aikštės rūmus. Pirmasis toks neoficialus vizitas galėjo įvykti dar praėjus savaitei po B.Lubio laidotuvių.
„Kaip supratau, per tą susitikimą jai prezidentė arba jos atstovai galbūt kažką užsiminė, kad ji gal nebandytų parduoti koncerno su Rusija siejamiems asmenims ar tos šalies verslo grupėms, – prisiminė koncerno veteranas. – Būtent po to galbūt pirmojo apsilankymo S.Daukanto aikštėje, ji ėmė atrodyti ir elgtis kiek kitaip“.
Koncernas – be aiškios ateities vizijos?
Bet po B.Lubio mirties ne tik nuolat keitėsi pagrindine akcininke tapusios L.Lubienės patarėjų ratas. Ėmė sklisti kalbos, kad siekiama esą nunuodyti garsią našlę bei paveldėtoją.
Neva siekiant išvengti to buvo skubiai nupirkta maisto produktų tikrinimo laboratorija. Kaip teigė vienas buvęs „Achemos“ darbuotojas, monitoringas, kurioje minimas ir šis įrenginys, buvo atliktas 2015-ųjų vasarį.
Kalbėta, kad tuo pačiu esą siekiant išvengti neaiškių sąmokslininkų atakų, nuspręsta sunaikinti visą B.Lubio sukauptą brangių alkoholinių gėrimų kolekciją. Šie ilgus metus kaupti gėrimai artimiausiųjų patarnautojų rankomis buvo išpilstyti tiesiog namų kriauklėse.
Manoma, kad ne tik koncerno bendrovėse, bet ir prie L.Lubienės namų Žvėryne kurį laiką nuolat budėjo ginkluoti apsaugininkai iš privačios saugos tarnybos. Paaiškėjo, kad įspūdingos sumos net ir asmeninei L.Lubienės apsaugai buvo padengtos ne iš jos asmeninių, o koncernui priklausančios bendrovės „Klasco“ lėšų.
Tačiau kompanijoje atlikus auditą ir pradėjus narplioti tokio perdėto išlaidavimo mastus, niekas iš sąskaitas padengusios bendrovės aukščiausių žmonių nesugebėjo nurodyti aplinkybių apie tuomet iškilusią grėsmę L.Lubienei.
Susipažinus su bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiais pastebėtas įrašas, kad konsultante „Klasco“ pagal neterminuotą darbo sutartį įforminta L.Lubienė dirbo penktadieniais po keturias darbo valandas. Įdomiausia, kad vien tik per septynerių mėnesių laikotarpį – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 21 d., bendrovės konsultanto personalinio automobilio eksploatacijos ir kuro sąnaudos sudarė net 59 079,74 litų.
Prieš keletą metų L.Lubienė nusprendė dukterį išvežti iš Lietuvos. Taip ji esą norėjo apsaugoti dukrą nuo pašalinių žmonių galbūt blogų kėslų ir tuo pačiu savo vaikui suteikti geriausią išsilavinimą. Paauglė išvyko į Šveicariją, kur pradėjo krimsti mokslus vietos mokykloje.
Tačiau yra manančiųjų, kad gyventi pasaulio turtuolių sostine vadinamoje šalyje L.Lubienę paskatino ne vien tik rūpestis dėl dukters ateities. „Susidarė įspūdis, kad tokie radikalūs pokyčiai įvyko ne šiaip sau. Tiesiog žmogus sulaukė progos valdyti milžiniškus pinigus. Ji neva savo artimai aplinkai yra prasitarusi, kad važinėdama į Šveicariją jaučiasi kosmopolite. Džiaugėsi, kad tenai galima surasti įmantresnių drabužių vietos parduotuvėse“, – kalbėjo šalia B.Lubio ir L.Lubienės ilgus metus dirbęs vyras.
Apie netikėtus L.Lubienės gyvenimo pokyčius iš žurnalisto išgirdęs buvęs „Achemos“ valdybos narys Geraldas Statulevičius teigė, kad, jo žiniomis, niekas nesiruošia iš L.Lubienės rankų paveržti jos kontroliuojamo verslo.
„Niekas jos nenori iš tenai išmesti. Bet ji neturi jokio supratimo apie koncerno valdymą, užtat ir vyksta tokie ne visai gražūs dalykai, – kalbėjo G.Statulevičius. – Juokingos kalbos, kad kažkokie sąmokslininkai ketina nužudyti L.Lubienę. Juk mes dar su B.Lubiu seniai esame kalbėję, kad jei labai norės – nušaus net ir pro namų langą ar kitoje artimoje aplinkoje. Jos mirtis ar bet kuris kitas pašalinimas nieko neišspręstų. Juk net ir tokiu atveju atsistoja dukra – verslo paveldėtoja. Tad iš esmės tokie baisūs dalykai nieko nekeistų šioje istorijoje“.
B.Lubys šalies pramonininkų konfederacijos prezidento pareigas ėjo iki pat mirties. Čia viceprezidentu buvęs Gediminas Rainys pastebi, kad šiuo metu „Achemoje“ egzistuoja visiškas žmonių nesuderinamumas.
„Kai atvedami vieni žmonės, o paskui juos teismas kažkodėl blokuoja. Arba valdyba skiria vieną vadovą, o kiti – dar kitą. Tai daugiau nei keistai atrodo. Taip dabar dirba koncerno įmonės. Be to, yra sutrikusi bet kokia ateities vizija. Anksčiau koncerne veikė daugybė kabinetų, kuriuose būdavo steigiami nauji, investiciniai projektai. Bet dabar – tenai tuščia ir nyku”, – kalbėjo G.Rainys.
Sudegintos knygos
Praėjus vos keliems mėnesiams po B.Lubio mirties, iš didžiulės bibliotekos buvo surinktos dėžės knygų, kuriose buvo aprašoma L.Lubienės vyro biografija. Jos buvo sukrautos į dėžes ir liepta sudeginti.
Pasakojama, kad neva poniai netiko visos knygos, kur buvo aprašoma B.Lubio meilė savo dukrai Jūratei – pasakojimai kaip pirmosios žmonos paliktas gamyklos vadovas ją vienas išaugino, kaip valandų valandas duktė praleido tėčio darbo kabinete. Nepatiko ir aukštinama buvusio vyro meilė anūkams.
Pasakojama, kad knygų pakrautas saugos tarnybos „Budrus sakalas“ automobilis nuvyko į Jonavoje esančią bendrovę. Darbininkams buvo duotas įsakymas sudeginti visas knygas. Iš pradžių toks prašymas įmonės darbininkams pasirodė nesuprantamas. Tad jie paskambino į „Jonavos naujienų“ redakciją ir paprašė gelbėti knygas.
Pasirodo, kad buvo liepta deginti ne tik įvairių autorių apie B.Lubį parašytas knygas, bet ir paties pramonininko kūrinius. Kai knygos apie B.Lubį buvo sudegintos, netrukus L.Lubienė pristatė savo lėšomis išleistą Stasio Vaitiekūno knygą „Bronislavas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje“. Šioje knygoje tik keliais žodžiais buvo užsiminta apie pirmąją B.Lubio šeimą ir anūkus. Tuo tarpu didžioji dalis knygos – apie garsaus verslininko ir buvusios „Azoto” pamainos viršininkės, iš stačiatikių šeimos kilusios Lydos Fiodorovaitės, tapusios antrąja B. Lubio žmona, meilę.
Galbūt nenorą prisiminti praeitį iliustruoja toks faktas, kad iškart po B.Lubio mirties parduodamo nekilnojamojo turto objektų skelbimų portaluose pasirodė pranešimas, kad parduodamas velionio namas vaizdingoje vietoje Kauno Žaliakalnyje.
Už prestižinėje vietoje esantį didžiulį pastatą su sklypu 2011-ųjų rudenį buvo prašoma 3 milijonų eurų, dabar kaina nukritusi iki 1,5 mln. eurų. 1999-aisiais netoli legendinės Kauno sporto halės, Perkūno alėjoje pastatytas B. Lubiui priklausęs mūrinis namas – prabangus. Skelbime rašyta, kad šis namas – vieno aukšto su 17 arų žemės sklypu.
Buvo kalbama, kad šiame name B.Lubys kadaise apsigyventi siūlė savo dukrai iš pirmosios santuokos – J.Žadeikienei su šeima. Nekilnojamojo turto bendrovės, parduodančios velionio B.Lubio namą, atstovas nenorėjo atsakyti į klausimą, ar yra pirkėjų, besidominčių šiuo unikaliu pastatu. Ekspertai teigia, kad Kaune yra ir daugiau panašios vertės namų. Tiesa, ne visi tokie objektai greitai parduodami.
Galbūt ne šiaip sau kalbama, kad nusikratyti senų turtų našlės užsigeidžia tada, kai pareiškia norą absoliučiai užmiršti praeitį. Nesvarbu, kokia toji praeitis buvusi – graži, šviesi ar tiesiog staiga, po vienos nakties, tarsi iš dangaus paveldėta.
