Japonijoje yra daugiau nei 50 tūkst. verslų, kurie dirba daugiau nei 100 metų. Iš jų 3886 įmonės veikia daugiau nei 200 metų.
Palyginimui, JAV tik viena iš keturių kompanijų, įkurtų 1994 metais, veikė po 10 metų – 2004 metais.
Tačiau pastaruoju metu užsidarė vieni ilgiausiai veikusių Japonijos verslų. Praėjusį mėnesį 465 metus veikusi jūros gėrybių pardavėja „Minoya Kichibee“ paskelbė apie savo bankrotą. Pernai bankrutavo 533 metų sulaukusi konditerija „Surugaya“.
98 proc. Japonijoje įvaikintų asmenų yra 25–30 metų vyrai.
2007 metais, po 1429 metų darbo, šventyklas stačiusi bendrovė „Kongo Gumi“ pritrūko pinigų ir įsiliejo į didesnę kompaniją.
Trys užsidariusios įmonės dar neatspindi tendencijos, tačiau atrodo, kad kažkas vyksta užkulisiuose, jeigu įmonė, sėkmingai veikusi daugiau nei tūkstantmetį, staiga dingsta.
Pirmiausia į galvą šauna klausimas, kaip „Kongo Gumi“ sugebėjo išsilaikyti šitiek metų. Visų pirma tokios kompanijos dažniausiai veikia tokiuose sektoriuose, kurie niekad „neišeina iš mados“.
„Kongo Gumi“ statydavo budistų šventyklas. Pirmoji jų buvo pastatyta dar 593 metais netoli Osakos ir nuo to laiko buvo perstatyta dar 6 kartus.
„Centuries of Success“ autorius Williamas O'Hara 1999 metais sakė matąs tendenciją: „Ilgiausiai šeimos įmonės dirba tokiuose sektoriuose kaip gėrimų, maisto, ginklų prekybos, statybos, logistikos.“
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Japonijos kultūros normas kankina erozija, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl lengva ranka parduodami ar uždaromi šimtmečius veikę verslai.
Japonijoje įmonės ilgiau veikia taip pat dėl to, kad kompanijos yra perduodamos iš kartos į kartą – tėvas testamentu patikėdavo verslą vyriausiajam sūnui, šis vėliau – savo vyriausiajam sūnui ir t.t. Japonai nebuvo labai griežti – galėdavo ir įsivaikinti sūnų, kuris vėliau rūpintųsi verslu.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais Japonijos kultūros normas kankina erozija, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl lengva ranka parduodami ar uždaromi šimtmečius veikę verslai.
2011 metais atliktas tyrimas parodė, kad verslui, kurį perima ne tikras, o įvaikintas sūnus, sekėsi prasčiau. Tai paaiškina keistą statistiką apie Japonijos šeimų gyvenimą: priešingai nei JAV, kur dauguma įvaikintųjų yra vaikai, 98 proc. Japonijoje įvaikintų asmenų yra 25-30 metų vyrai.
Tačiau Vašingtono universiteto profesorius Mike'as Smitka sako, kad šeimos verslo tęstinumas iš dalies buvo dirbtinis, nes įvaikinti sūnūs dažnai pakeisdavo biologinius, kurie buvo, tėvų manymu, netinkami verslui perimti.
„Negali pasirinkti, kas bus tavo sūnus, bet gali pasirinkti, koks bus tavo įvaikintas sūnus“, – sakoma Japonijoje.
Taigi, jeigu kompanija veikė 500 ar net 1,5 tūkst. metų, kodėl sugriuvo dabar? Labiausiai įtikinamas paaiškinimas yra pasikeitusi Japonijos vyriausybės pozicija problemų turinčių įmonių atžvilgiu, aiškino profesorė Ulrike Schaede.
Pasak jos, istoriškai Japonijos bankai padėdavo netgi kai kurioms jokios vilties neturinčioms kompanijoms, dėl to tarp 1955 ir 1990 metų tik 72 Japonijos bendrovės bankrutavo.
Tačiau 2000 metais įstatymai buvo pakeisti ir dabar įmonės, neturinčios solidaus permainų plano, paskolos negauna. Dabar ir Japonijoje, kaip Vakaruose, įmonėms yra palikta galimybė laisvai palikti verslą.
