26-erių slaugytoja Emilie Telander nusišypso, kai vienas iš jos pacientų Geteborgo (Švedija) Svartedaleno senyvo amžiaus žmonių slaugos namuose, žaisdamas kauliukais, išridena šešetą.
Tačiau šypsena nuo veido dingsta, moteriai pradėjus pasakoti apie tai, kaip ji jaučiasi dabar, po 23 mėnesius trukusio eksperimento grįžusi prie įprastinės aštuonių valandų darbo dienos.
„Jaučiuosi labiau pavargstanti nei anksčiau“, – prisipažįsta ji, guosdamasi, kad tenka mažiau laiko praleisti namuose ruošiant maistą ar skaitant knygas su keturmete dukrele.
„Kol vyko eksperimentas, darbuotojai buvo energingesni, – sako ji. – Matėsi, kad visi buvo laimingi.“
E.Telander yra viena iš maždaug 70 slaugytojų, kurių pamainos trukmė vykdant eksperimentą buvo sutrumpinta nuo aštuonių iki šešių valandų. Apskritai šiame eksperimente dalyvavo ir daugiau įvairių įmonių ir įstaigų, nuo startuolių iki slaugos namų.
Projektas brangus, tačiau jo nauda neabejojama
Kadangi eksperimentas vykdytas siekiant išsiaiškinti, be kita ko, kokie veiksniai lemia slaugos sektoriaus darbuotojų gerovę, sutrumpėjus pamainos trukmei buvo pasamdyta papildomų slaugytojų, kad senyvo amžiaus žmonėms ir toliau būtų užtikrinama kokybiška priežiūra, rašo M.Savage.
Projekte dalyvavo ir nepriklausomi tyrėjai, kuriems buvo pavesta stebėti panašių slaugos namų darbuotojus, kurių pamainos trukmė išliko nepakitusi.
Galutinė projekto ataskaita turėtų būti paskelbta ateinantį mėnesį, tačiau dabar turimi duomenys iš esmės patvirtina E.Telander argumentus.
Per pirmuosius 18 eksperimento mėnesių trumpiau dirbantys slaugytojai rečiau ėmė nedarbingumo lapelius, teigė geriau besijaučiantys ir dirbo gerokai produktyviau – savo pacientams jie teigė suorganizuojantys 85 proc. daugiau užsiėmimų, pradedant pasivaikščiojimais gamtoje ir baigiant muzikavimu.
Vis dėlto projektą nuspręsta vykdyti iki galo. Miestui jis atsiėjo apie 1 mln. eurų.
Vis dėlto projektas susilaukė ir nemažos kritikos, visų pirma iš tų, kurių įsitikinimu, projekto nauda neatperka sąnaudų.
Centro dešiniosios pakraipos oponentai net parengė dokumentą, kuriuo Geteborgo miesto tarybą ragino eksperimentą nutraukti anksčiau laiko, argumentuodami tuo, kad nesąžininga mokesčių mokėtojų pinigus toliau investuoti į ekonomiškai netvarų bandomąjį projektą.
Vis dėlto projektą nuspręsta vykdyti iki galo. Miestui jis atsiėjo apie 1 mln. eurų.
„Ar galėtume tokį projektą įgyvendinti visoje savivaldybėje? Atsakymas – ne, tai būtų per brangu“, – sako šalies Kairiajai partijai atstovaujantis miesto tarybos narys Danielis Bernmaras, atsakingas už Geteborgo pagyvenusių žmonių priežiūrą.
Jo teigimu, eksperimentas neabejotinai „buvo naudingas daugeliu aspektų“ – mieste slaugytojams sukurta 17 naujų darbo vietų, sutaupyta su nedarbingumo išmokomis susijusių išlaidų ir inicijuotos visuotinės diskusijos dėl darbo kultūros.
Darbo valandų mažiau, o darbo tiek pat
„Tikrai nemanau, kad šešių valandų trukmės darbo diena būtų priimtina verslo ar startuolių pasaulyje“, – sako Geteborge įsikūrusios biorašalo bendrovės generalinis direktorius Erikas Gatenholmas.
Apie šią naują tendenciją perskaitęs feisbuke, jis teigia iš tiesų pagalvojęs, kad tai galėtų būti įdomus būdas pritraukti gabių specialistų. Vyras prisipažįsta kurį laiką taikęs šią praktiką savo vadovaujamoje įmonėje, tačiau eksperimentas tęsėsi neilgai – po mėnesio jį teko nutraukti, nes darbuotojai ėmė skųstis.
„Maniau, kad bus šaunu, tačiau tik patyrėme stresą“, – sako 3D spausdintuvus bendrovei konstravęs Gabrielis Peresas.
„Tai procesas, kuris trunka ne taip jau trumpai, todėl kai laikas pasidaro ribotas, jautiesi taip, tarsi mėgintum išsisukti nuo namų darbų, – sako jis. – O darbai juk visąlaik kaupiasi.“
Šešių valandų darbo diena būtų veiksmingiausia tokiose įstaigoje, kaip, pavyzdžiui, ligoninės, kur gali atidirbti savo valandas, uždaryti [darbovietės] duris ir eiti namo, – teigia jis.
Šiuos G.Pereso nuogąstavimus teigia puikiai suprantantis kitoje šalies pusėje dirbantis dr. Aramas Seddighas, neseniai Stokholmo universiteto Streso tyrimų institute įgijęs daktaro laipsnį. Jis yra vienas iš nuolat besiplečiančios akademinės bendruomenės, besidominčios Švedijoje vyraujančių darbo modelių kitimu, narių.
„Mano nuomone, šešių valandų darbo diena būtų veiksmingiausia tokiose įstaigoje, kaip, pavyzdžiui, ligoninės, kur gali atidirbti savo valandas, uždaryti [darbovietės] duris ir eiti namo, – teigia jis. – Kitose įstaigose, kuriose ribos tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nėra labai aiškios, tai neduotų didelės naudos.“
„Toks sprendimas gali netgi padidinti stresą, jei darbuotojas mėgins visą darbą, kurį seniau atlikdavo per aštuonias valandas, sutalpinti į šešias, – aiškina specialistas. – O jei tai biurų darbuotojai, jie gali pradėti darbą neštis namo.“
Vieniems – trumpesnė darbo diena, kitiems – lankstus darbo grafikas?
Svartedaleno slaugos namų projekto vadovaujantysis tyrėjas Bengtas Lorentzonas teigia, kad šešių valandų darbo dienos koncepcija nedera su daugelio Švedijos verslo įmonių pamėgta lankstaus darbo grafiko kultūra.
„Daugelis biurų jau veikia beveik kaip konsultavimo tarnybos, – sako jis. – Vadovams nebereikia, kad visi jų darbuotojai vienu metu būtų darbo vietoje; jiems reikia tik rezultatų, ir darbuotojai turi juos pateikti.“
„Palyginkite jų darbą su slaugytojų darbu – pastarieji negali palikti darbo vietos ir nueiti pas stomatologą, kitą specialistą ar į kirpyklą, – toliau dėsto pašnekovas. – Taigi nemanau, kad reikėtų pradėti nuo klausimo, ar reikia sutrumpinti darbo dieną, ar ne.“
„Pirmiausia reikėtų savęs paklausti, ką galime padaryti, kad darbo aplinka taptų palankesnė. Be to, vieniems žmonėms gali labiau tikti vienokios priemonės, kitiems – kitokios, – sako tyrėjas. – Galbūt darbo dienos trukmė yra svarbus veiksnys, bet svarbūs gali būti ir daugelis kitų dalykų.“
